-
Kai smegenys be tavęs rašo geresnes istorijas (su spoileriais)
Paskutinėm savaitėm gerai rašosi.
Niurzgant, kankinantis, atidėliojant ir zyziant, ne po penkis puslapius per dieną, bet judam teisinga kryptimi.Kas mane šiek tiek erzina, tai, kad smegenims nelabai rūpi, kad Wordas uždarytas, kompas išjungtas ir man pačiai savo grafomanijos jau labai gana. Ne ne, senos geros smegenys toliau gamina visiškai atsitiktinius istorijų fragmentus, sėkmingai miksuoja Avengers su Auksiniu protu, Daria su Fyre dokumentika ir dar kažkur pabarsto Hario Poterio.
Neseniai baigiau skaityti „Abandon„. Gera knyga, apsėda, vaidena, sukasi mintyse, nepalieka ramybėje, gąsdina, įtraukia – patys vardinkit. Ir jei nenori spoilerių – sustokit skaityti DABAR.
SPOILERIS (ne dėl greičio – BOOM – medinis bajeris)
1893 Kalėdų rytą pranyksta visas kalnakasių kaimelis. Niekas gerą šimtmetį nežino kur ir kodėl.
2009 metų ekspedicija tariamai ten vyksta fotografuoti vaiduoklių, o paslapčia – dėl krūvos pradingusio aukso. Paraleliai pasakojamos dabarties ir praeities istorijos.
Iš tiesų, iš proto išėjęs kunigas suvaidinęs indėnų išpuolį visą kaimą užrakina senoje šachtoje kalne ir už jų nuodėmes palieka mirti iš troškulio.
Ir dar pora gana siaubingų dalykų įvyksta, bet šitų galiu ir nepasakoti.
SPOILERIS BAIGIASI
Aš šiek tiek klaustrofobė. Ir nebandžiau, bet šaltiniai sako, kad mirtis iš troškulio gana siaubinga, o dar ir knygoje labai vaizdžiai aprašyta. Tai vis pakontempliuodavau kai kurias scenas naktį spoksodama į lubas.
O kadangi jau įjungiau smegenis kurti, tai jų tempai daug didesni nei mano.
Sapnuoju, kad ir aš gyvenu Abandon. Kad istorija vėl kartojasi, nors sykį aš jau miriau tamsoje iš troškulio. Labai apniukęs Kalėdų rytas ir visi stovyniuojame gatvėje prie mažos bažnyčios. Šalta, o rūbai atitinka laikmetį ir man taip nepatogu su tais kailiais ir sijonais.
Negaliu ramiai nustovėti, nes žinau, kas laukia, noriu, kad viskas vyktų dar greičiau, nes tas laukimas atrodo lyg vinys kalamos į suledėjusias pėdas.
Bažnyčioje sustoju prie durų. Beprotis kunigas sėdi prie altoriaus lyg prie stalo, jo riebaluoti plaukai driekiasi ant juodų marškinių pečių.Viename iš bažnyčios suolų, daug plačiau nei pridera, sėdi vaikinas, kurio pirmą kartą ten nebuvo. Vienintelis pokytis, vienintelis išsigelbėjimas.
– Tu, – beda į jį kunigas pirštu eime į lauką. – Tu irgi, – nuo tarpdurio nusitempia ir mane.
Dviese einame prieš kunigą ir aš girdžiu ištraukiamą revolverį. Įsikimbu į vaikino parankę, pirštus suleidžiu į grubią švarko medžiagą, lyg jis būtų pasiūtas iš bulvių maišo.
-JisNužudysVisąKaimą.UžrakinsKalneIrNužudys, – beriu jam pašnibždom ir ieškau sąjungininko, nors, atrodo, abu pasmerkti.
– Ei tu, – sako kunigas jam. – Klaupkis.
Iš vaikino kišenės į mano delną įslysta sunku ir šaltas revolveris.
Pasitraukiu toliau nuo jo ir iššaunu kunigui dar nespėjus atlaužti gaiduko. Iššaunu antrą kartą, ir trečią. Jo kraujas atrodo juodas ant juodų marškinių, o iš žaizdų dygsta tokios pačios juodos plunksnos.Tai gal ir geras daiktas yra tas žadintuvas.
-
Sutrauka 2018-ieji
Kokie buvo 2018? Centruoti į save.
Mano instragramo Top9 šiemet atrodo taip (@nergyvenimo, jei ką):Pirmą kartą pamačiusi pagalvojau, kad PFF, o kur mano kelionės ir nuotykiai? Bet iš tiesų šie metai buvo apie mane. Manau, kad pagaliau išsitiesiau pilnu ūgiu, atsikračiau gero glėbio baimių, sėmiau gyvenimą pilna sauja, klydau, parinaus ir džiaugiausi. Ir tai yra pirmi metai, kada nebebijau savo atvaizdo – sakiau, kad ant trisdešimt sužydėsiu.
Metų žygiai:
1. Talinas pas mano mylimiausią Eglę;
2. Milanas part III;
3. Grand Kanarija metinių proga;
4. Eurotripas (Vilnius – Praha – Senj – Zadar – Rastoke – Plitvica – Zagreb – Vilnius)
5. Talinas dar kartą – Refresh konferencija;Žygių Highlights:
1. Taline susipažinau su vietine pornožvaigžde;
2. Pirmą kartą gyvenime Ryanair atšaukė skrydį. Taip piktai su client servisu dar niekada nekalbėjau;
3. Metinis skrydžių rekordas – 12 skrydžių;Metų Sportas:
1. Iš viso nubėgau 126 km;
2. 10.5 km Trakų Pusmaratonyje (1:08:52);
3. 10 km Danske maratone (1:05:32);
4. Nuirklavom 26,5 km ir dar nesutrackinau kalnų upės Kroatijoje;Metų pirmi kartai ir pirmos veiklos:
1. Pabaigti italų kalbos kursai (9 gavau :D);
2. Kardo mokykla 6 kirčiai;
3. Pagaliau išdrįsau nusiskusti dalį galvos ties smilkiniu;
4. Pirmą kartą pasisiūliau būti modeliu;Metų pastovumas:
vyras vyras vyras. Pasibaram, pasibučiuojam, pats geriausias. Greit bus 13 metų.Metų pokytis:
Kaip padori dama laužiausi metus, tačiau rugpjūtį pagaliau iš projektų vadovės tapau Team Lead. Baisu, sunku ir be proto įdomu. Bus atskiras įrašas ir tikriausiai ne vienas.Metų planai:
1. Tailandas;
2. Eddie Izzard;
3. Metallica;
4. Rammstein;Metų serialas:
1. Tik šiemet pagaliau pažiūrėjom Californication, gėda, kad taip vėlai ir noriu kraustytis, nes Lietuvoj rašytojo gyvenimas žoskai neįdomus;2. Haunting of the Hill House:
Metų žmonės:
Aušra as always, Eglė, Grikiai ir mano komanda.Metų filmas:
1. Bad Times at el Royale – super aktoriai, nerealus garso takelis, gražu pažiūrėti, širdis dainuoja:
2. Destination Wedding – nežinau kaip jį iš tiesų filmavo, bet noriu tikėti, kad tiesiog leido grumpy Keanu Reeves ir bitter Winona Ryder bičinti vestuvių tematika:
Metų literatūra:
Perskaičiau 38 knygas (37 + 1, kurios dar nėra Goodreads).
Labiausiai patiko:
1. Mark Manson „The Subtle Art of Not Giving a F*ck: A Counterintuitive Approach to Living a Good Life„
2. Monica Drake „Clown Girl„
3. Scott Meyer „Off to Be A Wizard“
4. Terr Pratchett, Neil Gaiman „Good Omens„
5. Amy Cross „Asylum“Metų projektai:
1. Po keleto audringų diskusijų internete, bibliotekoms ir mokykloms dalinau knygas. Iškeliavo 8 siuntinukai su mano ir Pauliaus Norvilo knygomis, prie idėjos prisijungė ir Debesyla 🙂 Istorija čia.
2. Tapau mentorystės konkurso „Mano knyga bus!“ mentore. Ir mano jaunoji rašytoja yra freaking talentinga.Metų muzika:
1. SCARLET DORN – „I Love The Way You Say My Name (feat. CHRIS HARMS)
I would sin for you to take me in your arms
Sold my soul for you, keep you safe from harm
For a single kiss I would start a war
You’re the only cause that I would die for2. Wolfgang Lohr & Balduin & feat. Sebastian Daws – Whoopsy Daisy (Club Mix)
Metų pažadai:
Daugiau visko – iššūkių, drąsos, klaidų, nuotykių. -
„Niekada“ dideliems norams
„Niekada nesakyk niekada“ – nelabai seniai pasakiau per vieną prezentaciją.
„Never say never – juk taip sakė mūsų dienų klasikas Justin Bieber“ – sukausi iš padėties su mediniu bajeriu.[beje, pati frazė pirmą kartą „pastebėta“ Charles Dickens tekste „Pickwick Papers„, taip, kad viskas yra kontroliuojama]
Bet rimtai, negi aš vienintelė esu dešimtis kartų pasimovusi ant šitos frazės?
Turėjau būti gydytoja ir sakiau, kad jau NIEKADA nedirbsiu visą dieną prie kompiuterio.
Įstojau į MIF.Ar mieliau kokioj Šveicarijoj kalnuose laipiočiau į medžius ir žieduočiau pelėdžiukus? (tikra istorija, pažįstu italę, kuri tuo užsiima)
Tikrai norėčiau, bet prie to kompiuterio sėdėti dažniausiai šilta, patogu ir dažniausiai niekas pirštų nekapoja.Dar sakiau kad NIEKADA nedirbsiu nieko „su marketingu“.
Sprogo man į veidą tos reklamos agentūros daugybe kartų.Sakiau, kad JAU SU ŽMONĖM TAI NIEKADA NEDIRBSIU.
O dabar dirbu ir net patinka visai.Moralas? Kaip visada – galvot ką kalbi.
Todėl drąsiai galiu sakyti, kad NIEKADA NEPARDUOSIU JOKIOS KNYGOS TEISIŲ HOLIVUDUI. NIE – KA – DA!Ai ir dar su Tomu Hiddleston niekada nemiagosiu. Nė už ką.
-
Lotosų jūros piratai
Sakiau, kad Lotosų jūra yra verta atskiro teksto? Štai atskiras tekstas, nes aš už bazarą atsakau.
Visų pirma tai turiu įspėti, kad tikrai nebuvau ten geriausia darbuotoja, man buvo 20, tai buvo mano pirmas darbas, mano on-boarding trūko 15 minučių ir aš nemokėjau pakeist kasos aparato juostos.
Vis dar dėkoju dievui, kad per tą laiką, kol ten dirbau, niekada niekas nepaprašė faktūros.
Aš Lotosų Jūroje dirbau 2008 metai, įmonė savo veiklą sustabdė 2011, tai matyt, jau jokių komercinių paslapčių, o jei norite susipažinti su jų asortimentų, puiki iš FB vogta iliustracija:
Classy as fuck.Taigi tos mėnesio ilgio neįkainojamos patirties ryškiausi momentai (highlights):
1.Akropolio himnas.
Dirbau per tris vietas – Flagmane, BIGe ir Akropolyje. Himną prekybos centras grojas kas valandą, vadinasi nuo 10 iki 22 valandos dainą išgirsdavau 12 kartų.
Net ir po 10 metų Akropolis man sukelia nervinį tiką ir siaubingus flashbacks.
Jei kas nors nežino, koks yra Akropolio himnas, žiūrėkit čia:
(klipas ne originalus, but makes things better)2. Akropolio apsauga ir signalizacija.
Dirbau salelėje. Kiekvieną rytą turėjau atitraukti vieną iš sunkių prekystalių, rasti raktą, kuri paslėpė prieš mane dirbusi pardavėja, atsirakinti spintelę, suvesti 6 simbolių kodą ir išjungti signalizaciją.
Niekada nespėdavau. Apsauginiai labai greitai išmoko, kad tai aš, ir tiesiog nebeateidavo patikrinti.3. Didžiausia fanė Flagmane.
Flagmane pas mane ateidavo močiutė, kuri buvo įsitikinusi, kad jei jau kas nors į Lietuvą atneš Šėtoną, tai ne gėjų santuokos ir ne kitataučiai, o smilkalai, krištoliniai lotosai ir aš.
Pirmą kartą atėjusi, išliejo monologą apie tai „kad aš esu raganą, kurią reikia gyvą sudeginti prieš tai kryžių ant kaktos išraižius“.
Visi jos ramblings buvo apsoliučiai unikalus ir kokybiškas turinys, gaila, Flagman apsauga gana greitai įsikirto, kad šią pranašę reikia išlydėti laukan.
4. Akmenų naudą ir paskirtis.
Kadangi laiko turėjau marias, tai skaičiau knygas, kuriomis pati ir prekiavau. Labai svarbi informacija:
Yra akmuo nuo nėštumo. Galiu įsivaizduoti, kad veikia kaip barjerinė priemonė, panašiai kaip aspirino tabletė tarp kelių.
Linksmiau, kad yra akmuo nuo gimdymo.5. Praktiški žmonės.
Akropolyje dviems moteriškėms labai detaliai aiškinau apie smilkalinę.
Ji tokia masyvi, dengta sidarbu, su turkiu ir dviem drakonais. Už 130 litų.
– Aha, drakonai simbolizuoja vidinę stiprybę, o turkis stabilizuoja energiją, reiškia ramią gyvybinę energiją, užtikrina jos tėkmę (buvau pirmūnė, mintinai medžiagą išmokus). Sakyčiau, toks sakralus daiktas.
Moteriškės susižvalgo ir smilkalinę nusiperka.
– Paauksuosim ir bus graži cukrinė, – sako viena kitai nueidamos.6. Natūralistai
– Laba diena, norėčiau smilkalų?
– Sveiki, žinoma. Kokių? Šie labai populiarūs.
– Ne ne, nereikia man šito plastiko ir naftos. Noriu pačių natūraliausių.
– Aha, tada bus šie.
– A.. (pauosto, susiraukia) Koks…kchem… specifinis kvapas. Kas jų sudėtyje?
– (išvardinu šoleles ir dar kažką)… ir džiovintas ožkų mėšlas.
– FUI, – ir pirkėjas pabėga.7. Verslo dovanos.
Žinokit, jei esat įmonės vadovas, tai didelė galimybė kad gavot krištolinį arklį stovintį ant užpakalinių kojų, bo anas simbolizuoaj veržlumą ir vyrišką energiją.Ir, kai pagalvoji, tiek nutiko tik per 3 savaites.
Labai banaliai tai buvo viena didžiausių motyvacijų sukąst dantis ir pabaigt nekenčiamą MIF, kad gyvenime tokio darbo dirbt nebereikėtų.
Nors čia kaip su geriausias smilkalais – visuose turi būt bišk šūdo įmaišyta, toks ir moralas. -
Darbo pokalbių spindesys ir skurdas
Britų mokslininkai sako, kad vidutiniškai žmogus per gyvenimą pakeičia 10-15 darbo vietų. Vadinasi, statistiškai, kiekvienas iš mūsų iki 60-kelerių teks patirti bent 10 nejaukių, nemalonių, gėdingų, geriausiu atveju, nervus tampančių pokalbių (dažnu atveju – daugiau nei vieną raundą).
Mano pirmas darbas buvo 15min reklamos akcija, vykusi prieš milijoną metų, kada portalo/laikraščio šūkis buvo „Nemokėk už spaudą“. Ankstyvais rytais su plakatais ir žaliais perukais blaškėmės ant strategiškai svarbių sankryžų. Pamenu vienas rytas buvo toks šaltas, kad Maximoj pirkom degtinę ir gėrėm be užsigėrimo prie laiptinės Savanoriuose.
Tik čia darbo pokalbio nereikėjo, nes per pažįstamus reikėjo badaujančių studentų ir mes buvom badaujantys studentai.Tada baigiau pirmą kursą ir jau rimtai ieškojau darbo:
1. Double Coffee pasakė, kad esu per žema ir nepakankamai šviesiaplaukė, kad dirbčiau pas juos padavėja. Ir sakė „tai gal jau eikit“.2. Balionų pasaulyje/šalyje/rojuje/fontanuose su manim kalbėjosi vyras, kuris buvo labai kreivai sugijusia nosimi ir, žinoma, iš Panevėžio. Ir jis visą laiką žiūrėjo man į papus.
Ir tada davė pompą (nope, no sexual pun here) ir mokino kaip iš balionų padaryti gėlytę. Ir visą laiką žiūrėjo man į papus.
Žinant tai, kad šiaip balionų pūst nemoku ir ant pompos juos moviau, pompą suspaudusi tarp kelių, manau, kad čia buvo labai pornografinis darbo pokalbis.
Žinot kas blogiausia? Darbo negavau.
Kas geriausia? Vis dar moku iš balionų padaryti gėlytę.3. Tas faktas, kad dirbau parduotuvėje, kuri vadinosi „Lotosų jūra, reikalauja atskiro posto. I have stories to tell.
4. Kai agentūros direktorius pakambino pakviest į darbo pokalbį, sėdėjau ir badavau, neplauta galva, su treningais ir atsilupusiu nagų laku. Sakė, tai gal užsuk už poros valandų.
Viskas būtų gerai, bet neturėjau nei šampūno, nei feno, nei nagų lako valiklio.
Šampūno nuvogiau nuo kambariokės, plaukus kažkaip išpurčiau, nagų laką su dilde gremžiau.
Ir dar darbą gavau.Dabar stalai apsisuko (tables have turned) ir aš pati sėdžiu darbdavio pusėje.
Dalykai kuriuos supratau per labai intensyvų intervų maratoną:
1. Žmonės rašo labai stipriai per ilgus CV. Ir palieka juose tikrai per daug gramatikos klaidų;
2. Didžioji dalis kandidatų yra meh ir apie nieką, ir apskritai nežino, ko čia atėjo;
3. „Turiu patirties marketinge“ gali reikšti absoliučiai bet ką;
4. Patarimas „Fake it till you make it“ negalioja kai galbam apie asmenybę.
5. Labiau savim pasitikintys kandidatai jaučia nesuvaldomą toną uždominuot visus esančius kabinete. Lyg aš pas juos darbo prašyt būčiau atėjus.Labiausiai man patikęs kandidatas kiekviename atsakyme sugebėjo panaudoti patarlę/citatą arba posakį. Bandžiau užklausti taip, kad nepavyktų, tačiau taip ir nesugebėjau.
– O dabar įsivaizduok, turi problemą, klientas nepatenkintas, komanda privėlė klaidų, kaip manai, kokie tavo žingsniai būtų, kad tai išspręsti?
– Na, kaip aš visada sakau, kaip pasiklosi, taip išmiegosi…– Kaip manai, koks komandos narys būtum? Arba koks norėtum būti?
– Hmz, sunkus šitas. Na, aš labai mėgstu remtis Steve Jobs citata… (niekaip nepamenu tiksliai, ir dabar galvoju, kad iš vis apipiso, nes ir panašios nerandu)
PS. Kai kurios spalvos tekste sutirštintos. Arba mano atmintis nebe ta. Arba viskas ten tiesa ir čia tik toks manevras, kad visus apgauti. Kas dabar supaisys. -
Stresas ir ką su juo daryti
Kokios mano kvalifikacijos, paklausite?
4 metai MIF’e;
4 metai reklamos agentūroje;
3 metai klientų aptarnavime.
Patikėkit, žinau, ką sakau.
Nieko čia naujo šitam sąraše nebus, senos tiesos perrašytos sarkastiškai, bet kartojimas – mokslų motina, tai niekam nepakenks.1. Vanduo
Aš rimtai, kažkokia urban legenda sako, kad gerai vandeniu užpiltos smegenys veikia iki 30% geriau, litras vandens iš manęs genijaus dar nė karto nepadarė, bet kad būnų mažiau psichinė čiučiundra – atsakau.
Jei viskas blogai ir veriasi pragaras – išgerkit vandens. Puodeliai ir stiklinės – ne sėksi, bet pilna pirkt gertuvių. Mano Aliexpresse kainavo 2 eurus, ant jos parašyta „Do Not Touch Me“ ir visi ją čiupinėja.
2. Maistas
Jei tris dienas iš eilės tau reik kebabo, kad jaustumeis geriau, tai tau nereik kebabo. Tau reik avokado ir graikiško jogurto.
Nes dažniausiai stresas kyla nuo visko, ko nesukontroliuosi, o, ką valgai, kontroliuoti gali. Taip ta sveika mityba tave ir prigauna.3. Miegas
Kuo labiau tu pavargęs, tuo labiau tu durnas – nenuginčyjama sena tiesa.
Be to, negali panikuot, kai miegi.
4. Kvėpavimas
Šitas toks rimtesnis. Kažkada. atvičiaju, googlinau „meditation for people in advertising“. Radau Smiling Mind, man padeda.
Nereikia daugiau nei 15 minučių.
Niekas nesako, kad esi nepriklausoma ir galinga moteris.
Niekas neliepia nusiblizginti čakrų.5. Guilty Pleasures
Jei atvirai? Bet kas, kas padaro mažą tavo egzistenciją labiau pakenčiamą. Man tuomet patinka voliotis ant sofos, scrollinti forumiuke ir fone žiūrėti Reality TV – nuo „Face off“ ir „Masterchef“ iki „Jersey Shore“ ir „Catfish“.
Ir dar skaitau mažai literatūrinės vertės turinčius siaubo romanus.6. Tvarkingi namai ir darbo stalas
Kažkaip sunkiau stresuot, kai aplink tvarka.
Be to, dujinės šveitimas kažkaip apvalo sielą. Ir virtuvę.7. Visada galia pasakyti NE.
Ir šitą pamoką išmokau tikriausiai tik šiemet: kad ir kas bekeletų tau stresą, 9 iš 10, kad gali dėt skersą ant tos problemos. Ar tai bebūtų koks renginys, varžybos, draugės vestuvės, kaimyno šuns gimtadienis… Fuck this shit ir galima suvalgyti picą.
Aišku, kartais tenka būti suaugusiu ir adult all over the place, bet labai retai.8. Nepalik palaidų galų
Gal čia tik man taip, bet būna smulkūs darbeliai, kurie nei svarbūs, nei labai erzinantys, bet atsidėliojasi, kaupiasi ir galiausiai sulimpa į nervų kamuolį.
Get this shit together.9. Prioritetai
Kaip negali multitaskinti, taip negali ir panikuot dė labai daug dalykų vienu metu. Visada yra dalykų, dėl kurių, gali pasinervinti vėliau – prioretizuok.
We will burn this bridge when we get to it.10. Šitam durnių laive tu ne vienas
Everyone is fighting the same battle.
Visiems sunku, baisu, tamsu ir liūdna bent jau kartais. -
Seni įkvėpimai – Gelbėtojai
Sukurkim tinkamą atmosferą: prabangus kambarys su terasa, vaizdas į ežerą, tolumoje kalnai. Leidžiasi saulė, todėl visas pasaulis atrodo lyg per gintarą.
Aš – krėsle terasoje, nepasidažiusi ir atsipalaidavusi, vieną koją patogiai parietusi po savimi, rankoje – didelis kavos puodelis.
Pradedu savo monologą:– Dažnai manęs klausia, kas tave įkvepia rašyti… Kiek tavo tekstuose tavęs…
(dramatiška pauzė, mano žvilgsnis kartu su kadru nuslysta į ežerą)
Dabar atrodo, kad, kai man buvo aštuoneri – dešimt metų, televizoriuje buvo trys serialai: Gelbėtojai, Heraklis ir Ksena.
Dar tikriausiai buvo Santa Barbara, bet ji buvo tokia pati nejudinama konstanta kaip ir Panorama.Dabar nežinia, ar tikrai buvo toks epizodas, svarbiausia – kokį jį pamenu.
O pamenu, kad vienas pagrindinių veikėjų išgyvena krizę. Kad jam liepta, jei gelbės skęstantį iš po tilto (ar kitos vietos, kur yra mediniai poliai, it’s not my scope), privalo skęstančio kūnu dengtis nuo polių, į kuriuos yra bangų talžomas. Kaip ir logiška.
Tuomet kitą dieną jam tenka tokią auką gelbėti ir jie abu vos nepaskęsta, nes gelbėtojas niekaip neprisiverčia saugoti savęs nekalto civilio sveikatos kaina.
Nepamenu, koks istorijos moralas.
Intuityviai sakyčiau, kad tikriausiai gelbėtoją nušalina nuo tarnybos, ne savo darbo valandomis jis vaikšto paplūdimyje, pamato skęstantį tarp polių ir pagaliau jį išgelbėja pagal visas taisykles. Auka apdaužyta ir supjaustita moliuskų, bet gyva ir širdingai dėkoja, eina titrai ir po jų reklama.Net ir dabar, kai savo veikėjams užkroviau ne vieną sunkų sprendimą, ši, galbūt neegzistuojanti „Gelbėtojų“ serija atrodo vienas geriausių vidinio-moralinio-profesinio konflikto pavyzdžių.
…pakeliu puodelį prie lūpų ir garsiai nušliurpiu kavos.
Kadras aptemsta.
Titrai.Ps. Ai dar prisiminiau, buvo serija, kur pagyvenusį vyrą ištiko infarktas, nes paplūdimyje pamatė merginą su bikiniu. Ir tada jį gaivino, o ją teisė, nes „mergaitę, ar nematėt, šiame paplūdimyje jokių maudymosi kostiumėlių iš virvelių“.
-
Mažos asmeninės komos
Jau ilgai galvoju ir stebiu kaip dažnai mes užsisukam savam skausme, savo mažose ir didelėse nelaimėse, dramose, vienatvėje, nuoskaudose, netektyse, kaprizuose. Tuomet kiekvienas tampam tokia ypatinga snaige, kad tik tiesiai į muziejų, ir svetimo skausmo tikrai nebūna.
Rekomenduojamas skaitinys – Chuck Palahniuk „Diary“.
Everyone’s in their own personal coma.
Kad papasakočiau kaip pirmą kartą aiškiai susivokiau savo skaudulių visatoje, turiu papasakoti apie Lorens.
Lorens dirba barmenu mano mėgstamiausiam Milano bare. Vos tik įpylęs man pirmą alaus, jis taip prie manęs prilipo, kad lietuviškos asmeninės erdvės ribos buvo peržengtos per pirmas tris minutes. Itališkų ribų komentuoti daug negaliu.
Lorens labai gerai žino, kad yra patrauklus vyras. Ir charizmatiškas. Ir tai, kad jis pilsto gėrimus už baro lyg ant scenos, priduoda jam dar 10 charizmos taškų.
– So are we sleeping together tonight? – paklausdavo jis kiekvieną vakarą mane pamatęs.
– No.
Ir tada jis linktelėdavo ir paklausdavo, ko norėsiu.Vieną šeštadienio popietę buvau liūdna ir pasiilgus namų. Sukinėjaus ant savo nuolatinės baro kėdės nerasdama vietos, o Lorens valė taures. Paleido The Wicked Game, pabandė gundančiai pašokti ir aš apsiverkiau.
– I’m so no sexy, girls cry, – raukėsi visą vakarą.Bet lėtai mes tapom lyg ir draugais. Klausimas apie permiegojimą niekur nedingo, bet jis slapčia prikraudavo man saldainių į take-out sumuštinio dėžę, grodavo mano mėgstamą muziką, o aš jam užnešdavau kavos ir bandelių.
Daugiau ar mažiau perpratau jo meilės trikampius ir keturkampius, dėl kurių pats kaltas, bet yra patarlių apie akmenų nemėtymą. Kartais vien iš kietai sukąsto žandikaulio žinojau, kad ir jam skauda.
– How are you today?
– It’s raining.
Tik neseniai supratau, kad jis iš manęs pasivogė literatūrinę liūdesio koduotę.Ir beklausydama jo skaudulių aš pamiršau dirbtinai dramatiškus savuosius. Taip pat laikiau apkabinusi verkiančią kolegę, nes jos kūnas ją išdavė, taip pat nuoširdžiai lingavau galva klausydama pusamžio gėjaus skyrybų istorijos tame pačiame bare, klausiau Tomio, kuris sakė, kad jo niekas niekada nemylės.
Čia nebus jokio moralo apie tai, kaip reikia globa ir rūpesčiu apipilti žmoniją.
Tik kartais, kai iš savo vidinės veidrodžių karalystės atsisuki į išorę, net nustembi, koks didelis pasaulis.
Gal iš tiesų svetimo skausmo nebūna, ir tas išklausytas taip ir netampa tavu, o tiesiog išgaruoja.
Šiandien nelyja.Leonardo’s Mona Lisa is just a thousand thousand smears of paint. Michelangelo’s David is just a million hits with a hammer. We’re all of us a million bits put together the right way.
-
Apie gerus žmones, karmą ir visatą
Darbe gavus tą patį klausimą iš kliento 17-tą kartą aš garsiai nusikeikiu ir sakau „čia mano karma tokia. Aš žinau už ką“. Nu ir jei rimtai, tai tikrai žinau. Šiaip tai ta klasikine karma aš netikiu. Netikiu ir kad kaip šauksi, taip ir atsilieps, nes kad ir kaip besistengtum, finale rėkauji tamsoj kaip debilas koks.
Užtat tikiu, kad elkis taip kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi? Per daug krikščioniška?
Neužpisk ir tikėkis, kad tavęs neužpis. Geriau?Šiom dienom aš buvau tokia pikta, kad cituojant mano brolį, buvau kaip Čihuahua: „pusę tavęs sudaro drebulys, kitą pusę – neapykanta“. Bet visata yra tokia labai įdomi vieta.
Vakar mane ištiko nuotykis, kai vienas slystelėjimas iš pirštų, troleibuso durys užsidaro, bet tu lieki vienoje pusėje, o tavo telefonas kitoje. Pasibeldžiau į langą ir dėkui dievams, netoli manęs sėdėjęs vaikinukas mano telefoną pakėlė ir dar bandė troleibusą stabdyti, bet ar kada troileibusų vairuotojams rūpėjo paprasti mirtingieji?Gal būčiau ėjusi namo ir skambunusi sau vyro telefonu, bet manojo baterija buvo 1%. Todėl spėriai nupėdinau link sekančios stotelės galvodama du dalykus:
1) Jei ką, apsiverkt galėsiu ir kitoj stotelėj.
2) Sony ar Huawey?
Tačiau savo gelbėtoją sutinku su jau mirusiu savo telefonu pusiaukelėje tarp stotelių, sakė „dėkui yra gana“.Tada aš pagalvoju, kad jei po poros metų toks vaikinas tebebus this kind of a person, (ir aš arogantiškai spėju, kad jam ne daugiau nei 20), jei po poros metų šitas vaikinas bus mano komandoje ir aš septintą kartą iš eilės turėsiu jam aiškint kaip skaičiuojamas CTR, aš galėsiu būt labiau kantri. Taip visata pasiūlo šiek tiek vilties.
Ir šiandien ryte visas mano piktumas buvo išgaravęs.
PS. Jei čia netyčia tu mane išgelbėjai, tai AČIŪ. Ne kiek už telefoną, o visatos vardu.
-
Gyvenimas yra!
Beveik pusmetis sąmoningos tylos čia, o per tą laiką – naujos pamokos ir nauji blogo namai.
Pusmetis tylos, nes „nėr gyvenimo“ jau seniai nėra gyvenimo šūkis. Gyvenimo yra, ir yra net per daug.
Pusmetis tylos, kai reikėjo iš naujo sukalibruoti santykį su žmonėm.Kai pirmąjį kartą skaičiau Amandos Palmer „The Art of Asking“ galvojau „Oh Amanda, sveika atvykus į klubą“. Labai naiviai maniau, kad žmonėms esu atviresnė labiau nei moteris, kuri į savo klausytojus gali išeiti nuoga. Naivu naivu naivu.
Karčiausia piliulė buvo ta, kad nesu iš tiesų tokia heiterė ir mizantropė. Kad raukausi, rėkauju, sakau NX ir tada vis tiek patariu, padedu ir dar galvelę paglostau.
Mažesnė, bet kartesnė – išmokti prašyti pagalbos, išmokti paklausti ir susivokti, kad tai ne iškreipia santykį, o kaip tik jį kuria.Aš išmokau priimti komplimentus, nors vis dar jaučiu poreikį pasakyti, kad „taip, čia auskarai iš aliexpress už 0,4 Eur“.
Ir nesvarbu, ką išgirsti pats, išmoksti pasakyti komplimentą pats. Todėl aš giriu batus, plaukus ir žinias, dalinu komplimentus nepažįstamiems žmonėms. Dalinu pinigus gatvės muzikantams, kai Iki kasoje mažam berniukui pritūksta centų, užmetu už miltus.
Kai kartą smulkių pritrūko vienuolei, užmečiau smulkių ir jai. Fun fact: mano ausinėse tuo metu grojo Billy Talent – Devil in A Midnigh Mass.Ar dabar geriau negu kai gyvenimo nebuvo? Tikrai ne! Dabar visko daugiau, viskas nuogiau, viskas baisiau ir dažnai visko per daug.
Visi mes taip, daugiau ar mažiau. Pradėkim naujais tekstais.
Come undone, surrender is stronger
I don’t need to be the hero tonight
We all want love we all want honor
Nobody wants to pay the asking price