Vorai, baimės ir kaip būti dama

Australai uždraudė vieną iš animacinės kiaulės serijų, nes filmuke vaikams aiškino, kad voras draugas ir voro bijoti nereikia. Suprantu juos.

Dar yra tas mitas, kad miegodami per metus mes suvalgom X kiekį vorų (priklausomai nuo šaltinio svyruoja tarp 4 ir 20) per metus. Šį gandą 1993 metais paleido moteris, kuri, iš esmės, norėjo įrodyti, kad žmonės patikės bet kuo. Pasirodo, vorai nėra savižudiai. Kiek jų suvalgom su maistu – kitas klausimas.

Niekada nebijojau vorų. Tačiau būdama 8-10 metų maniau, kad bijoti vorų yra labai moteriška.
Kaip pagijau nuo šito bjauraus stereotipo? Vieną dieną ruošiau pamokas ir ant sienos pamačiau vorą. Mes gyvenam nuosavam name, todėl voras kambaryje nėra didelė naujiena. Aš – antrame namo aukšte, tėtis – kažkur pirmame. Tikiuosi, kad va elegantšikai klyktelėsiu ir tėtis atbėgs manęs gelbėt. Klyktelėjau. Klyktelėjau dar. Pabandžiau alptelėt kaip daro tikros damos.

Po kiek laiko imu jaustis kvailai.
Aš žiūriu į vorą. Voras žiūri į mane.
Dar kurį laiką žiūriu į vorą, kuris į mane net nebežiūri.
Aš grįžtu prie daugybos lentelės, voras grįžta prie voratinklio projektavimo.

Dabar mano vyras nemėgsta vorų. Uždaužytų visus šluota ir nesismulkintų, todėl aš einu į gelbėjimo misijas ir nešu juos laiptinėn žiemą ir laukan vasarą. Už unitazo ir vonios palubyje neliečiu, bet saugau, kad duše nenuplautų vanduo.
Duše pakeliu akis ir voras žiūri kaip žiūriu į jį nuoga.
Good for you, spider bro.