• Filmai,  gyvenimo tiesos,  i love my friends,  keep the dream alive,  nuotykiai,  wtf time

    Sutrauka 2018-ieji

    Kokie buvo 2018? Centruoti į save.
    Mano instragramo Top9 šiemet atrodo taip (@nergyvenimo, jei ką):

    Pirmą kartą pamačiusi pagalvojau, kad PFF, o kur mano kelionės ir nuotykiai? Bet iš tiesų šie metai buvo apie mane. Manau, kad pagaliau išsitiesiau pilnu ūgiu, atsikračiau gero glėbio baimių, sėmiau gyvenimą pilna sauja, klydau, parinaus ir džiaugiausi. Ir tai yra pirmi metai, kada nebebijau savo atvaizdo – sakiau, kad ant trisdešimt sužydėsiu.

    Metų žygiai:
    1. Talinas pas mano mylimiausią Eglę;
    2. Milanas part III;
    3. Grand Kanarija metinių proga;
    4. Eurotripas (Vilnius – Praha – Senj – Zadar – Rastoke – Plitvica – Zagreb – Vilnius)
    5. Talinas dar kartą – Refresh konferencija;

    Žygių Highlights:
    1. Taline susipažinau su vietine pornožvaigžde;
    2. Pirmą kartą gyvenime Ryanair atšaukė skrydį. Taip piktai su client servisu dar niekada nekalbėjau;
    3. Metinis skrydžių rekordas – 12 skrydžių;

    Metų Sportas:
    1. Iš viso nubėgau 126 km;
    2. 10.5 km Trakų Pusmaratonyje (1:08:52);
    3. 10 km Danske maratone (1:05:32);
    4. Nuirklavom 26,5 km ir dar nesutrackinau kalnų upės Kroatijoje;

    Metų pirmi kartai ir pirmos veiklos:
    1. Pabaigti italų kalbos kursai (9 gavau :D);
    2. Kardo mokykla 6 kirčiai;
    3. Pagaliau išdrįsau nusiskusti dalį galvos ties smilkiniu;
    4. Pirmą kartą pasisiūliau būti modeliu;

    Metų pastovumas:
    vyras vyras vyras. Pasibaram, pasibučiuojam, pats geriausias. Greit bus 13 metų.

    Metų pokytis:
    Kaip padori dama laužiausi metus, tačiau rugpjūtį pagaliau iš projektų vadovės tapau Team Lead. Baisu, sunku ir be proto įdomu. Bus atskiras įrašas ir tikriausiai ne vienas.

    Metų planai:
    1. Tailandas;
    2. Eddie Izzard;
    3. Metallica;
    4. Rammstein;

    Metų serialas:
    1. Tik šiemet pagaliau pažiūrėjom Californication, gėda, kad taip vėlai ir noriu kraustytis, nes Lietuvoj rašytojo gyvenimas žoskai neįdomus;

    2. Haunting of the Hill House:

     

     

    Metų žmonės:

    Aušra as always, Eglė, Grikiai ir mano komanda.

     

     

    Metų filmas:

    1. Bad Times at el Royale – super aktoriai, nerealus garso takelis, gražu pažiūrėti, širdis dainuoja:

    2. Destination Wedding – nežinau kaip jį iš tiesų filmavo, bet noriu tikėti, kad tiesiog leido grumpy Keanu Reeves ir bitter Winona Ryder bičinti vestuvių tematika:

    Metų literatūra:
    Perskaičiau 38 knygas (37 + 1, kurios dar nėra Goodreads).
    Labiausiai patiko:
    1. Mark Manson „The Subtle Art of Not Giving a F*ck: A Counterintuitive Approach to Living a Good Life
    2. Monica Drake „Clown Girl
    3. Scott Meyer „Off to Be A Wizard
    4. Terr Pratchett, Neil Gaiman „Good Omens
    5. Amy Cross „Asylum

    Metų projektai:
    1. Po keleto audringų diskusijų internete, bibliotekoms ir mokykloms dalinau knygas. Iškeliavo 8 siuntinukai su mano ir Pauliaus Norvilo knygomis, prie idėjos prisijungė ir Debesyla 🙂 Istorija čia.
    2. Tapau mentorystės konkurso „Mano knyga bus!“ mentore. Ir mano jaunoji rašytoja yra freaking talentinga.

    Metų muzika:
    1. SCARLET DORN – „I Love The Way You Say My Name (feat. CHRIS HARMS)

    I would sin for you to take me in your arms
    Sold my soul for you, keep you safe from harm
    For a single kiss I would start a war
    You’re the only cause that I would die for

    2. Wolfgang Lohr & Balduin & feat. Sebastian Daws – Whoopsy Daisy (Club Mix)

    Metų pažadai:
    Daugiau visko – iššūkių, drąsos, klaidų, nuotykių.

  • gyvenimo tiesos,  missing thoughts,  wtf time

    „Niekada“ dideliems norams

    „Niekada nesakyk niekada“ – nelabai seniai pasakiau per vieną prezentaciją.
    „Never say never – juk taip sakė mūsų dienų klasikas Justin Bieber“ – sukausi iš padėties su mediniu bajeriu.

    [beje, pati frazė pirmą kartą „pastebėta“ Charles Dickens tekste „Pickwick Papers„, taip, kad viskas yra kontroliuojama]

    Bet rimtai, negi aš vienintelė esu dešimtis kartų pasimovusi ant šitos frazės?

    DSC_2312

    Turėjau būti gydytoja ir sakiau, kad jau NIEKADA nedirbsiu visą dieną prie kompiuterio.
    Įstojau į MIF.

    Ar mieliau kokioj Šveicarijoj kalnuose laipiočiau į medžius ir žieduočiau pelėdžiukus? (tikra istorija, pažįstu italę, kuri tuo užsiima)
    Tikrai norėčiau, bet prie to kompiuterio sėdėti dažniausiai šilta, patogu ir dažniausiai niekas pirštų nekapoja.

    Dar sakiau kad NIEKADA nedirbsiu nieko „su marketingu“.
    Sprogo man į veidą tos reklamos agentūros daugybe kartų.

    Sakiau, kad JAU SU ŽMONĖM TAI NIEKADA NEDIRBSIU.
    O dabar dirbu ir net patinka visai.

    Moralas? Kaip visada – galvot ką kalbi.
    Todėl drąsiai galiu sakyti, kad NIEKADA NEPARDUOSIU JOKIOS KNYGOS TEISIŲ HOLIVUDUI. NIE – KA – DA!

    Ai ir dar su Tomu Hiddleston niekada nemiagosiu. Nė už ką.

  • gyvenimo tiesos,  nuotykiai,  reality bites

    Darbo pokalbių spindesys ir skurdas

    Britų mokslininkai sako, kad vidutiniškai žmogus per gyvenimą pakeičia 10-15 darbo vietų. Vadinasi, statistiškai, kiekvienas iš mūsų iki 60-kelerių teks patirti bent 10 nejaukių, nemalonių, gėdingų, geriausiu atveju, nervus tampančių pokalbių (dažnu atveju – daugiau nei vieną raundą).

    Mano pirmas darbas buvo 15min reklamos akcija, vykusi prieš milijoną metų, kada portalo/laikraščio šūkis buvo „Nemokėk už spaudą“. Ankstyvais rytais su plakatais ir žaliais perukais blaškėmės ant strategiškai svarbių sankryžų. Pamenu vienas rytas buvo toks šaltas, kad Maximoj pirkom degtinę ir gėrėm be užsigėrimo prie laiptinės Savanoriuose.
    Tik čia darbo pokalbio nereikėjo, nes per pažįstamus reikėjo badaujančių studentų ir mes buvom badaujantys studentai.

    starving

    Tada baigiau pirmą kursą ir jau rimtai ieškojau darbo:
    1. Double Coffee pasakė, kad esu per žema ir nepakankamai šviesiaplaukė, kad dirbčiau pas juos padavėja. Ir sakė „tai gal jau eikit“.

    2. Balionų pasaulyje/šalyje/rojuje/fontanuose su manim kalbėjosi vyras, kuris buvo labai kreivai sugijusia nosimi ir, žinoma, iš Panevėžio. Ir jis visą laiką žiūrėjo man į papus.
    Ir tada davė pompą (nope, no sexual pun here) ir mokino kaip iš balionų padaryti gėlytę. Ir visą laiką žiūrėjo man į papus.
    Žinant tai, kad šiaip balionų pūst nemoku ir ant pompos juos moviau, pompą suspaudusi tarp kelių, manau, kad čia buvo labai pornografinis darbo pokalbis.
    Žinot kas blogiausia? Darbo negavau.
    Kas geriausia? Vis dar moku iš balionų padaryti gėlytę.

    3. Tas faktas, kad dirbau parduotuvėje, kuri vadinosi „Lotosų jūra, reikalauja atskiro posto. I have stories to tell.

    lotus

    4. Kai agentūros direktorius pakambino pakviest į darbo pokalbį, sėdėjau ir badavau, neplauta galva, su treningais ir atsilupusiu nagų laku. Sakė, tai gal užsuk už poros valandų.
    Viskas būtų gerai, bet neturėjau nei šampūno, nei feno, nei nagų lako valiklio.
    Šampūno nuvogiau nuo kambariokės, plaukus kažkaip išpurčiau, nagų laką su dilde gremžiau.
    Ir dar darbą gavau.

    Dabar stalai apsisuko (tables have turned) ir aš pati sėdžiu darbdavio pusėje.
    Dalykai kuriuos supratau per labai intensyvų intervų maratoną:
    1. Žmonės rašo labai stipriai per ilgus CV. Ir palieka juose tikrai per daug gramatikos klaidų;
    2. Didžioji dalis kandidatų yra meh ir apie nieką, ir apskritai nežino, ko čia atėjo;
    3. „Turiu patirties marketinge“ gali reikšti absoliučiai bet ką;
    4. Patarimas „Fake it till you make it“ negalioja kai galbam apie asmenybę.
    5. Labiau savim pasitikintys kandidatai jaučia nesuvaldomą toną uždominuot visus esančius kabinete. Lyg aš pas juos darbo prašyt būčiau atėjus.

    Labiausiai man patikęs kandidatas kiekviename atsakyme sugebėjo panaudoti patarlę/citatą arba posakį. Bandžiau užklausti taip, kad nepavyktų, tačiau taip ir nesugebėjau.

    – O dabar įsivaizduok, turi problemą, klientas nepatenkintas, komanda privėlė klaidų, kaip manai, kokie tavo žingsniai būtų, kad tai išspręsti?
    – Na, kaip aš visada sakau, kaip pasiklosi, taip išmiegosi…

    – Kaip manai, koks komandos narys būtum? Arba koks norėtum būti?
    – Hmz, sunkus šitas. Na, aš labai mėgstu remtis Steve Jobs citata… (niekaip nepamenu tiksliai, ir dabar galvoju, kad iš vis apipiso, nes ir panašios nerandu)

    wrong quoute.jpg
    PS. Kai kurios spalvos tekste sutirštintos. Arba mano atmintis nebe ta. Arba viskas ten tiesa ir čia tik toks manevras, kad visus apgauti. Kas dabar supaisys.

  • gyvenimo tiesos,  i love my friends,  lovable stuff,  nuotykiai

    Mažos asmeninės komos

    Jau ilgai galvoju ir stebiu kaip dažnai mes užsisukam savam skausme, savo mažose ir didelėse nelaimėse, dramose, vienatvėje, nuoskaudose, netektyse, kaprizuose. Tuomet kiekvienas tampam tokia ypatinga snaige, kad tik tiesiai į muziejų, ir svetimo skausmo tikrai nebūna.

    Rekomenduojamas skaitinys – Chuck Palahniuk „Diary“.

    Everyone’s in their own personal coma.

    Kad papasakočiau kaip pirmą kartą aiškiai susivokiau savo skaudulių visatoje, turiu papasakoti apie Lorens.

    Lorens dirba barmenu mano mėgstamiausiam Milano bare. Vos tik įpylęs man pirmą alaus, jis taip prie manęs prilipo, kad lietuviškos asmeninės erdvės ribos buvo peržengtos per pirmas tris minutes. Itališkų ribų komentuoti daug negaliu.
    Lorens labai gerai žino, kad yra patrauklus vyras. Ir charizmatiškas. Ir tai, kad jis pilsto gėrimus už baro lyg ant scenos, priduoda jam dar 10 charizmos taškų.
    – So are we sleeping together tonight? – paklausdavo jis kiekvieną vakarą mane pamatęs.
    – No.
    Ir tada jis linktelėdavo ir paklausdavo, ko norėsiu.

    Vieną šeštadienio popietę buvau liūdna ir pasiilgus namų. Sukinėjaus ant savo nuolatinės baro kėdės nerasdama vietos, o Lorens valė taures. Paleido The Wicked Game, pabandė gundančiai pašokti ir aš apsiverkiau.
    – I’m so no sexy, girls cry, – raukėsi visą vakarą.

    Bet lėtai mes tapom lyg ir draugais. Klausimas apie permiegojimą niekur nedingo, bet jis slapčia prikraudavo man saldainių į take-out sumuštinio dėžę, grodavo mano mėgstamą muziką, o aš jam užnešdavau kavos ir bandelių.
    Daugiau ar mažiau perpratau jo meilės trikampius ir keturkampius, dėl kurių pats kaltas, bet yra patarlių apie akmenų nemėtymą. Kartais vien iš kietai sukąsto žandikaulio žinojau, kad ir jam skauda.
    – How are you today?
    – It’s raining.
    Tik neseniai supratau, kad jis iš manęs pasivogė literatūrinę liūdesio koduotę.

    Ir beklausydama jo skaudulių aš pamiršau dirbtinai dramatiškus savuosius. Taip pat laikiau apkabinusi verkiančią kolegę, nes jos kūnas ją išdavė, taip pat nuoširdžiai lingavau galva klausydama pusamžio gėjaus skyrybų istorijos tame pačiame bare, klausiau Tomio, kuris sakė, kad jo niekas niekada nemylės.

    Čia nebus jokio moralo apie tai, kaip reikia globa ir rūpesčiu apipilti žmoniją.
    Tik kartais, kai iš savo vidinės veidrodžių karalystės atsisuki į išorę, net nustembi, koks didelis pasaulis.
    Gal iš tiesų svetimo skausmo nebūna, ir tas išklausytas taip ir netampa tavu, o tiesiog išgaruoja.
    Šiandien nelyja.

    Leonardo’s Mona Lisa is just a thousand thousand smears of paint. Michelangelo’s David is just a million hits with a hammer. We’re all of us a million bits put together the right way.

     

  • gyvenimo tiesos,  nuotykiai

    Apie gerus žmones, karmą ir visatą

    Darbe gavus tą patį klausimą iš kliento 17-tą kartą aš garsiai nusikeikiu ir sakau „čia mano karma tokia. Aš žinau už ką“. Nu ir jei rimtai, tai tikrai žinau. Šiaip tai ta klasikine karma aš netikiu. Netikiu ir kad kaip šauksi, taip ir atsilieps, nes kad ir kaip besistengtum, finale rėkauji tamsoj kaip debilas koks. Užtat tikiu, kad elkis taip kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi? Per daug krikščioniška?
    Neužpisk ir tikėkis, kad tavęs neužpis. Geriau?

    Šiom dienom aš buvau tokia pikta, kad cituojant mano brolį, buvau kaip Čihuahua: „pusę tavęs sudaro drebulys, kitą pusę – neapykanta“. Bet visata yra tokia labai įdomi vieta.
    Vakar mane ištiko nuotykis, kai vienas slystelėjimas iš pirštų, troleibuso durys užsidaro, bet tu lieki vienoje pusėje, o tavo telefonas kitoje. Pasibeldžiau į langą ir dėkui dievams, netoli manęs sėdėjęs vaikinukas mano telefoną pakėlė ir dar bandė troleibusą stabdyti, bet ar kada troileibusų vairuotojams rūpėjo paprasti mirtingieji?

    Gal būčiau ėjusi namo ir skambunusi sau vyro telefonu, bet manojo baterija buvo 1%. Todėl spėriai nupėdinau link sekančios stotelės galvodama du dalykus:
    1) Jei ką, apsiverkt galėsiu ir kitoj stotelėj.
    2) Sony ar Huawey?
    Tačiau savo gelbėtoją sutinku su jau mirusiu savo telefonu pusiaukelėje tarp stotelių, sakė „dėkui yra gana“.

    Tada aš pagalvoju, kad jei po poros metų toks vaikinas tebebus this kind of a person, (ir aš arogantiškai spėju, kad jam ne daugiau nei 20), jei po poros metų šitas vaikinas bus mano komandoje ir aš septintą kartą iš eilės turėsiu jam aiškint kaip skaičiuojamas CTR, aš galėsiu būt labiau kantri. Taip visata pasiūlo šiek tiek vilties.

    Ir šiandien ryte visas mano piktumas buvo išgaravęs.

    PS. Jei čia netyčia tu mane išgelbėjai, tai AČIŪ. Ne kiek už telefoną, o visatos vardu.

  • gyvenimo tiesos,  lovable stuff

    Gyvenimas yra!

    Beveik pusmetis sąmoningos tylos čia, o per tą laiką – naujos pamokos ir nauji blogo namai.

    Pusmetis tylos, nes „nėr gyvenimo“ jau seniai nėra gyvenimo šūkis. Gyvenimo yra, ir yra net per daug.
    Pusmetis tylos, kai reikėjo iš naujo sukalibruoti santykį su žmonėm.

    Kai pirmąjį kartą skaičiau Amandos Palmer „The Art of Asking“ galvojau „Oh Amanda, sveika atvykus į klubą“. Labai naiviai maniau, kad žmonėms esu atviresnė labiau nei moteris, kuri į savo klausytojus gali išeiti nuoga. Naivu naivu naivu.

    Karčiausia piliulė buvo ta, kad nesu iš tiesų tokia heiterė ir mizantropė. Kad raukausi, rėkauju, sakau NX ir tada vis tiek patariu, padedu ir dar galvelę paglostau.
    Mažesnė, bet kartesnė – išmokti prašyti pagalbos, išmokti paklausti ir susivokti, kad tai ne iškreipia santykį, o kaip tik jį kuria.

    Aš išmokau priimti komplimentus, nors vis dar jaučiu poreikį pasakyti, kad „taip, čia auskarai iš aliexpress už 0,4 Eur“.

    Ir nesvarbu, ką išgirsti pats, išmoksti pasakyti komplimentą pats. Todėl aš giriu batus, plaukus ir žinias, dalinu komplimentus nepažįstamiems žmonėms. Dalinu pinigus gatvės muzikantams, kai Iki kasoje mažam berniukui pritūksta centų, užmetu už miltus.
    Kai kartą smulkių pritrūko vienuolei, užmečiau smulkių ir jai. Fun fact: mano ausinėse tuo metu grojo Billy Talent – Devil in A Midnigh Mass.

    Ar dabar geriau negu kai gyvenimo nebuvo? Tikrai ne! Dabar visko daugiau, viskas nuogiau, viskas baisiau ir dažnai visko per daug.

    Visi mes taip, daugiau ar mažiau. Pradėkim naujais tekstais.

    Come undone, surrender is stronger
    I don’t need to be the hero tonight
    We all want love we all want honor
    Nobody wants to pay the asking price
  • Buitis,  Filmai,  gyvenimo tiesos,  i love my friends,  lovable stuff

    Sutrauka 2017-ieji

    we-are-here-to-laugh-buk

    Ši Ch. Bukowski citata man galvoje skamba visus metus. Šie metai buvo tokie pilni, kad po jų jau bet kas gali būti – bring it on!

    Ko pernai žadėjau sau?
    4. Ramybės sau, nes nors ir metai buvo geri, blaškiausi, bangavau ir plėšiaus.
    Oh poor poor poor naive me.

    Viskas prasidėjo susipurtymu darbe vasarį, po kurio sekė panika dėl turberkuliozės, o lygiagrečiai dar reikėjo susirašinėti su leidyklomis dėl knygos. Tada gegužę dirbau Milane ir nepamenu kada buvo taip sunku su savim, o birželį jau grįžau ten atostogauti. Rugpjūtį reikėjo lipti ant scenos, rugsėjį – keisti butą ir vos jį pakeitus vėl krautis daiktus į Milaną, paskui į Varšuvą, paskui… dv apie viską iš eilės.

    Metų žygiai:
    1. Nica ir Monakas;
    2. Milanas (+palėkimas iki Lugano);
    3. Atostogos aplink Gardos ežerą (Via ferratos, Gardaland, Venice);
    4. Talinas;
    5. Kolka rags (spontaniška kelionė, kuri laimėtų keisčiausios apdovanojimą. Nes miegot bačkoj be elektros prie jūros yra gerai ir labai rekomenduotina);
    DSC_2125
    6. Vėl Milanas (+palėkimas iki Turino);
    7. Varšuva;

    Metų pasirodymai:
    1. Blue Foundation
    2. Evanescence
    3. Alice Cooper
    4. Rammstein
    5. NICK CAVE & THE BAD SEEDS
    6. LP

    Metų sportas:
    1. Nubėgau 167 km iš viso. Ir pagaliau nubėgau 10 km. Net ne kartą. Per Vilniaus maratoną užtrukau 1 valandą 50 sekundžių – 9 min geriau nei treniruočių laikas.
    DSC_2179
    2. Nuirklavom, deja tik ~19km. Ir fuk ju, Belmonto užtvanka, kad griūni.

    Metų sveikatos dislike: ankstyvą rytą speneliais prisiglausti prie šalto paviršiaus plaučių nuotraukai, bei kairysis klubas, kuris pradėjo skaudėti po maratono #babytė

    Metų pastovumas: Pats geriausias vyras pasaulyje, jau greit 12 metų. Brangusis, jei mūsų meilė būtų vaikas, kitąmet ji jau baigtų mokyklą *apsivemia veivorykštėm*

    Metų pokytis: Naujas butas, KURIS OMG YRA NEREALUS.

    Metų suvokimai: Viskas, absoliučiai viskas, yra įmanoma ir aš viską galiu, o ko negaliu – fake it, make it, smile and wave.
    Ir kartais, kartais sveika truputį labiau atsiverti žmonėms, truputį labiau jais tikėti ir truputį labiau pražiūrėti jų trūkumus.

    Metų pergalė: BESIELĖ. Pirkti čia!

    Metų sugrįžimas: vėl grafomaniškai rašau poeziją.

    Metų pirkinys: Fotoepiliatorius + Nikon fotoaparatas eksperimentams + Cards Against Humanity;

    Metų filmas:
    Jei atvirai… I’m not impressed.
    1. Pagaliau pažiūrėtas „Seven„:

    2. Kingsman. The Golden Circle:

    Metų serialas:
    How to get away with murder:

    Ir visiškai džiugiai atradau „RuPaul’s Drag Race“. Eat your heart out.

    Metų skaitiniai:
    Įveikiau Good Reads reading Challange! 33 knygos (iš kurių 2 – trumpos istorijos). Sąrašas čia.
    Top 3:
    1. Carrie Fisher „The Princess Diarist“ – jau ne kartą minėta ir bloge cituota;
    2. Robert Pobi „Bloodman“ – įtempta, kruvina ir netikėta.
    3. Michael Poore „Up Jumps The Devil“ – juokinga, išmoninga, gera.

    Metų muzika:
    1. Heather LaRose – New Moon

    Can you feel the blood pumping through your veins
    As your heart beat changes pace
    Can you hear the wind calling out your name
    As you’re fighting to stay tame

    2. Beware of Darkness – Present Past Future

    I’m scared of the future
    And I hate my past
    The present hurts too much
    But I know it won’t last, know it won’t last
    I’m scared of the outcome
    Of what I could become
    And I know if I don’t do something that I will be done

    3. LP – Lost on you

    Metų planai:
    1. Talinas sausį;
    2. Skersai išilgai Gran Kanariją kovą;
    3. Tikriausiai Iron Maiden birželį.
    4. Italų kalbos kursai;
    5. Pradėti trečią knygą.
    6. Labai svarbus piešinys ant kūno.
    7. Pilates.

    Metų pažadai:
    Bet koks ramybės pažadas sprogs man į veidą kai pigi bambioškė, jaučiu jau dabar.
    TIesiog, turėčiau daugiau sportuoti, sveikiau valgyti ir gerti daug vandens.

    26168330_1763398610346443_5675592316269575319_n.jpg
    Bring it on.
    BRING IT ON.

  • Buitis,  Filmai,  gyvenimo tiesos,  i love my friends,  lovable stuff

    Sutrauka 2017-ieji

    we-are-here-to-laugh-buk

    Ši Ch. Bukowski citata man galvoje skamba visus metus. Šie metai buvo tokie pilni, kad po jų jau bet kas gali būti – bring it on!

    Ko pernai žadėjau sau?
    4. Ramybės sau, nes nors ir metai buvo geri, blaškiausi, bangavau ir plėšiaus.
    Oh poor poor poor naive me.

    Viskas prasidėjo susipurtymu darbe vasarį, po kurio sekė panika dėl turberkuliozės, o lygiagrečiai dar reikėjo susirašinėti su leidyklomis dėl knygos. Tada gegužę dirbau Milane ir nepamenu kada buvo taip sunku su savim, o birželį jau grįžau ten atostogauti. Rugpjūtį reikėjo lipti ant scenos, rugsėjį – keisti butą ir vos jį pakeitus vėl krautis daiktus į Milaną, paskui į Varšuvą, paskui… dv apie viską iš eilės.

    Metų žygiai:
    1. Nica ir Monakas;
    2. Milanas (+palėkimas iki Lugano);
    3. Atostogos aplink Gardos ežerą (Via ferratos, Gardaland, Venice);
    4. Talinas;
    5. Kolka rags (spontaniška kelionė, kuri laimėtų keisčiausios apdovanojimą. Nes miegot bačkoj be elektros prie jūros yra gerai ir labai rekomenduotina);
    DSC_2125
    6. Vėl Milanas (+palėkimas iki Turino);
    7. Varšuva;

    Metų pasirodymai:
    1. Blue Foundation
    2. Evanescence
    3. Alice Cooper
    4. Rammstein
    5. NICK CAVE & THE BAD SEEDS
    6. LP

    Metų sportas:
    1. Nubėgau 167 km iš viso. Ir pagaliau nubėgau 10 km. Net ne kartą. Per Vilniaus maratoną užtrukau 1 valandą 50 sekundžių – 9 min geriau nei treniruočių laikas.
    DSC_2179
    2. Nuirklavom, deja tik ~19km. Ir fuk ju, Belmonto užtvanka, kad griūni.

    Metų sveikatos dislike: ankstyvą rytą speneliais prisiglausti prie šalto paviršiaus plaučių nuotraukai, bei kairysis klubas, kuris pradėjo skaudėti po maratono #babytė

    Metų pastovumas: Pats geriausias vyras pasaulyje, jau greit 12 metų. Brangusis, jei mūsų meilė būtų vaikas, kitąmet ji jau baigtų mokyklą *apsivemia veivorykštėm*

    Metų pokytis: Naujas butas, KURIS OMG YRA NEREALUS.

    Metų suvokimai: Viskas, absoliučiai viskas, yra įmanoma ir aš viską galiu, o ko negaliu – fake it, make it, smile and wave.
    Ir kartais, kartais sveika truputį labiau atsiverti žmonėms, truputį labiau jais tikėti ir truputį labiau pražiūrėti jų trūkumus.

    Metų pergalė: BESIELĖ. Pirkti čia!

    Metų sugrįžimas: vėl grafomaniškai rašau poeziją.

    Metų pirkinys: Fotoepiliatorius + Nikon fotoaparatas eksperimentams + Cards Against Humanity;

    Metų filmas:
    Jei atvirai… I’m not impressed.
    1. Pagaliau pažiūrėtas „Seven„:

    2. Kingsman. The Golden Circle:

    Metų serialas:
    How to get away with murder:

    Ir visiškai džiugiai atradau „RuPaul’s Drag Race“. Eat your heart out.

    Metų skaitiniai:
    Įveikiau Good Reads reading Challange! 33 knygos (iš kurių 2 – trumpos istorijos). Sąrašas čia.
    Top 3:
    1. Carrie Fisher „The Princess Diarist“ – jau ne kartą minėta ir bloge cituota;
    2. Robert Pobi „Bloodman“ – įtempta, kruvina ir netikėta.
    3. Michael Poore „Up Jumps The Devil“ – juokinga, išmoninga, gera.

    Metų muzika:
    1. Heather LaRose – New Moon

    Can you feel the blood pumping through your veins
    As your heart beat changes pace
    Can you hear the wind calling out your name
    As you’re fighting to stay tame

    2. Beware of Darkness – Present Past Future

    I’m scared of the future
    And I hate my past
    The present hurts too much
    But I know it won’t last, know it won’t last
    I’m scared of the outcome
    Of what I could become
    And I know if I don’t do something that I will be done

    3. LP – Lost on you

    Metų planai:
    1. Talinas sausį;
    2. Skersai išilgai Gran Kanariją kovą;
    3. Tikriausiai Iron Maiden birželį.
    4. Italų kalbos kursai;
    5. Pradėti trečią knygą.
    6. Labai svarbus piešinys ant kūno.
    7. Pilates.

    Metų pažadai:
    Bet koks ramybės pažadas sprogs man į veidą kai pigi bambioškė, jaučiu jau dabar.
    TIesiog, turėčiau daugiau sportuoti, sveikiau valgyti ir gerti daug vandens.

    26168330_1763398610346443_5675592316269575319_n.jpg
    Bring it on.
    BRING IT ON.

  • gyvenimo tiesos,  lovable stuff,  reality bites

    Jei tavo dėžė yra už tavo komforto zonos ribų – Hang in there, Baby.

    Šūkiahang_in_therei, kurie tariamai ragina nepasiduoti, turi savo madas.

    1971-aisiais Victor Baldwin nufotografuotas „Hang in there, baby“ garantuotai ne vieną įtikino pakelti galvą, ranką ar koją ir nuveikti ką nors kontruktyvaus.

    Kai dar mokiausi mokykloje, geriausi vaistai ir patarimas bet kokiai problemai buvo „think outside the box„.
    Nežinai kaip išspręst šitą integralą? – Think outside the box!
    Nesupranti anglų klausimosi užduoties? – Think outside the box.
    Simpatija neatmajakina? – Think outside the box.
    Rašinys „Romantizmas Salomėjos Nėries poezijoj“?  – THINK. OUTSIDE.THE.FUCKING.BOX
    Nu suprantat ką sakau.
    Šią motyvaciją dar būdavo galima papildyti iliustracija iš „I can Haz a Cheezburger“, kokia nors labai žaisminga ir smagia apie Šriodingerio katę: sriodingeris

    Kada dabar paskutinį kartą kas nors jums sakė „Think outside the box„? Gal kažkas ir sakė, bet nerimtai arba iš įpročio. Nes niekada nebežino nei kur ta dėžė, nei kodėl iš jos reikia išlipt.
    [Useless fact: pati frazė gimė po 1945m. Gestalto psichologijos mokykloje vykdyto eksperimento, kurio metu visiems davė degtukų, dėžutę su smeigtukais, žvakę ir liepė prisabačint žvakę prie sienos.]

    Dabar visi liepia išeiti iš komforto zonos. Ir dar tada augti kaip asmenybei.
    Jei atvirai, kai kalbėjom apie dėžes, buvo truputėlį aiškiau.

    Kokio ilgio tas žingsnis iš komforto zonos? Šuolis nuo tilto su guma? Didesnė auditorija, nei įprastai? Dailusis čiuožimas? Grakštusis lankstymas? Taip nusilupi vieną komforto šarvo gabalėlį, palaikai jį nuluptą ir kruopščiai prilipini atgal.

    Niekada nežinojau, kiek manęs yra mano komforto zona. Dabar manau, kad ~70%. Ir šiemet pirmą kartą visą šarvą nusilupau vienu 3 valandų skrydžiu. Ir lieki toks menkas ir pasimetęs, staiga netekęs taip krupščiai statyto identiteto. Šliejiesi prie senų dainų, vaikystėje mėgtų patiekalų ir bandai sulipdyti kažkokią išsigimusią rutiną.

    Baisu. Taip baisu, kad net nemoku aprašyti, bet baisiausia dalis, kad paskui tas comfort šarvas ima spausti. Ir taip tu lieki išvarytas iš komforto oazės į labai biblijinę dykumą. Pasmerktas amžinai jaustis nepatogiai.

    Ir kai tau niekada nebebus patogu – World is Your oyster.
    Kai tau nebepatogu, Hang in there, Baby.

    uncomfortable

    Ps. Aš belenkaip myliu Eglę. Nes ana to verta.

  • Buitis,  gyvenimo tiesos,  missing thoughts,  nuotykiai,  reality bites

    Kiek kartų gyvenai vienas?

    Sugalvojau pusę įrašo, bet dar nesu tikra, kuo jis baigsis, so bear with me.

    Kaip dažnai nakvodavot vieni namuose, kol dar gyvenot su tėvais?
    Aš – lygiai tris kartus. Dukart jau vyresnė kažkaip išsisukau nuo nuo šeimynos eskursijų ir kartą brolį išvežė į infekcinę ligoninę, kai man buvo 10. Miegojau žiurkėną į kambarį atsinešus.
    Tai ne stebuklas, kad pirmi savaitgaliai barake, kai kambaryje likdavau viena, buvo neišsemiamų atradimų ir nepažįstamų garsų metas.

    Ir juokingiausia, kad apsigyvenus su vyriškiu, per dešimtmetį tikriausiai viena namuose nemiegojau daugiau nei 100 naktų.
    Ir dar juokingiau, kad šiaip tai aš mėgstu būt viena – skaityt knygą prie baro, keliauti ir adventure_timenet per tas pačiams keliones ar festivalius randu būdą pabėgti nuo visų, ypač rytais. Nes tie balsai mano galvoje visai faini.

    Užtat, patikėkite, kaip labai aš nustebau, kad viena atsidūriau Milane.

    Suvokimai:
    1. Net nesupranti, kiek daug gero triukšmo aplink tave sukuria savi žmonės;
    2. Kalbos pasiilgsti per maždaug pusantros dienos;
    3. Šiaurietiškas kuklumas gali nebent padėti nusimarinti badu;
    4. Daiktas, katras vadinasi MO ir ChinaTown kainuoja 4 eurus yra Dievų maistas per šeštadienio pagirią.
    5. Nelabai daug prasmės gamint vakarienę tik sau. Ypač, kai MO kainuoja 4 eurus.

    hoodies
    Išlikimo patarimai:
    1. Susirask britišką pubą, kurio barmenai kalba angliškai. Susipažink su vietiniais.
    2. Neskaityk jokių knygų apie serijinius žudikus ir prievartautojus. Jokių skandinaviškų detektyvų, trust me.
    3. Ar buto durys tikrai užrakintos patikrink kol į lovą neatsigulei, nes atsigulus vis tiek sugalvosi patikrinti ir reiks keltis.

    Ir kai iš tiesų teko gyventi vienai, labai greitai teko suprasti, kiek daug manęs yra žmonės, kurie yra šalia.
    Atsakau, tikrai nustembi, kai vieną rytą prabundi su savo brandaus identiteto pagrindu išmuštu iš po kojų (ir paranoja, kad miegojai nerakintom buto durim).

    Šiaip tai puiki patirtis, 11/10, rekomenduoju visiems.