• keep the dream alive,  lovable stuff,  reality bites

    Kai smegenys be tavęs rašo geresnes istorijas (su spoileriais)

    Paskutinėm savaitėm gerai rašosi.
    Niurzgant, kankinantis, atidėliojant ir zyziant, ne po penkis puslapius per dieną, bet judam teisinga kryptimi.

    Kas mane šiek tiek erzina, tai, kad smegenims nelabai rūpi, kad Wordas uždarytas, kompas išjungtas ir man pačiai savo grafomanijos jau labai gana. Ne ne, senos geros smegenys toliau gamina visiškai atsitiktinius istorijų fragmentus, sėkmingai miksuoja Avengers su Auksiniu protu, Daria su Fyre dokumentika ir dar kažkur pabarsto Hario Poterio.

    Neseniai baigiau skaityti „Abandon„. Gera knyga, apsėda, vaidena, sukasi mintyse, nepalieka ramybėje, gąsdina, įtraukia – patys vardinkit. Ir jei nenori spoilerių – sustokit skaityti DABAR.

    SPOILERIS (ne dėl greičio – BOOM – medinis bajeris)

    1893 Kalėdų rytą pranyksta visas kalnakasių kaimelis. Niekas gerą šimtmetį nežino kur ir kodėl.
    2009 metų ekspedicija tariamai ten vyksta fotografuoti vaiduoklių, o paslapčia – dėl krūvos pradingusio aukso. Paraleliai pasakojamos dabarties ir praeities istorijos.
    Iš tiesų, iš proto išėjęs kunigas suvaidinęs indėnų išpuolį visą kaimą užrakina senoje šachtoje kalne ir už jų nuodėmes palieka mirti iš troškulio.
    Ir dar pora gana siaubingų dalykų įvyksta, bet šitų galiu ir nepasakoti.

    SPOILERIS BAIGIASI

    Aš šiek tiek klaustrofobė. Ir nebandžiau, bet šaltiniai sako, kad mirtis iš troškulio gana siaubinga, o dar ir knygoje labai vaizdžiai aprašyta. Tai vis pakontempliuodavau kai kurias scenas naktį spoksodama į lubas.

    O kadangi jau įjungiau smegenis kurti, tai jų tempai daug didesni nei mano.

    Sapnuoju, kad ir aš gyvenu Abandon. Kad istorija vėl kartojasi, nors sykį aš jau miriau tamsoje iš troškulio. Labai apniukęs Kalėdų rytas ir visi stovyniuojame gatvėje prie mažos bažnyčios. Šalta, o rūbai atitinka laikmetį ir man taip nepatogu su tais kailiais ir sijonais.
    Negaliu ramiai nustovėti, nes žinau, kas laukia, noriu, kad viskas vyktų dar greičiau, nes tas laukimas atrodo lyg vinys kalamos į suledėjusias pėdas.
    Bažnyčioje sustoju prie durų. Beprotis kunigas sėdi prie altoriaus lyg prie stalo, jo riebaluoti plaukai driekiasi ant juodų marškinių pečių.


    Viename iš bažnyčios suolų, daug plačiau nei pridera, sėdi vaikinas, kurio pirmą kartą ten nebuvo. Vienintelis pokytis, vienintelis išsigelbėjimas.
    – Tu, – beda į jį kunigas pirštu eime į lauką. – Tu irgi, – nuo tarpdurio nusitempia ir mane.
    Dviese einame prieš kunigą ir aš girdžiu ištraukiamą revolverį. Įsikimbu į vaikino parankę, pirštus suleidžiu į grubią švarko medžiagą, lyg jis būtų pasiūtas iš bulvių maišo.
    -JisNužudysVisąKaimą.UžrakinsKalneIrNužudys, – beriu jam pašnibždom ir ieškau sąjungininko, nors, atrodo, abu pasmerkti.
    – Ei tu, – sako kunigas jam. – Klaupkis.
    Iš vaikino kišenės į mano delną įslysta sunku ir šaltas revolveris.
    Pasitraukiu toliau nuo jo ir iššaunu kunigui dar nespėjus atlaužti gaiduko. Iššaunu antrą kartą, ir trečią. Jo kraujas atrodo juodas ant juodų marškinių, o iš žaizdų dygsta tokios pačios juodos plunksnos.

    Tai gal ir geras daiktas yra tas žadintuvas.

  • Filmai,  gyvenimo tiesos,  i love my friends,  keep the dream alive,  nuotykiai,  wtf time

    Sutrauka 2018-ieji

    Kokie buvo 2018? Centruoti į save.
    Mano instragramo Top9 šiemet atrodo taip (@nergyvenimo, jei ką):

    Pirmą kartą pamačiusi pagalvojau, kad PFF, o kur mano kelionės ir nuotykiai? Bet iš tiesų šie metai buvo apie mane. Manau, kad pagaliau išsitiesiau pilnu ūgiu, atsikračiau gero glėbio baimių, sėmiau gyvenimą pilna sauja, klydau, parinaus ir džiaugiausi. Ir tai yra pirmi metai, kada nebebijau savo atvaizdo – sakiau, kad ant trisdešimt sužydėsiu.

    Metų žygiai:
    1. Talinas pas mano mylimiausią Eglę;
    2. Milanas part III;
    3. Grand Kanarija metinių proga;
    4. Eurotripas (Vilnius – Praha – Senj – Zadar – Rastoke – Plitvica – Zagreb – Vilnius)
    5. Talinas dar kartą – Refresh konferencija;

    Žygių Highlights:
    1. Taline susipažinau su vietine pornožvaigžde;
    2. Pirmą kartą gyvenime Ryanair atšaukė skrydį. Taip piktai su client servisu dar niekada nekalbėjau;
    3. Metinis skrydžių rekordas – 12 skrydžių;

    Metų Sportas:
    1. Iš viso nubėgau 126 km;
    2. 10.5 km Trakų Pusmaratonyje (1:08:52);
    3. 10 km Danske maratone (1:05:32);
    4. Nuirklavom 26,5 km ir dar nesutrackinau kalnų upės Kroatijoje;

    Metų pirmi kartai ir pirmos veiklos:
    1. Pabaigti italų kalbos kursai (9 gavau :D);
    2. Kardo mokykla 6 kirčiai;
    3. Pagaliau išdrįsau nusiskusti dalį galvos ties smilkiniu;
    4. Pirmą kartą pasisiūliau būti modeliu;

    Metų pastovumas:
    vyras vyras vyras. Pasibaram, pasibučiuojam, pats geriausias. Greit bus 13 metų.

    Metų pokytis:
    Kaip padori dama laužiausi metus, tačiau rugpjūtį pagaliau iš projektų vadovės tapau Team Lead. Baisu, sunku ir be proto įdomu. Bus atskiras įrašas ir tikriausiai ne vienas.

    Metų planai:
    1. Tailandas;
    2. Eddie Izzard;
    3. Metallica;
    4. Rammstein;

    Metų serialas:
    1. Tik šiemet pagaliau pažiūrėjom Californication, gėda, kad taip vėlai ir noriu kraustytis, nes Lietuvoj rašytojo gyvenimas žoskai neįdomus;

    2. Haunting of the Hill House:

     

     

    Metų žmonės:

    Aušra as always, Eglė, Grikiai ir mano komanda.

     

     

    Metų filmas:

    1. Bad Times at el Royale – super aktoriai, nerealus garso takelis, gražu pažiūrėti, širdis dainuoja:

    2. Destination Wedding – nežinau kaip jį iš tiesų filmavo, bet noriu tikėti, kad tiesiog leido grumpy Keanu Reeves ir bitter Winona Ryder bičinti vestuvių tematika:

    Metų literatūra:
    Perskaičiau 38 knygas (37 + 1, kurios dar nėra Goodreads).
    Labiausiai patiko:
    1. Mark Manson „The Subtle Art of Not Giving a F*ck: A Counterintuitive Approach to Living a Good Life
    2. Monica Drake „Clown Girl
    3. Scott Meyer „Off to Be A Wizard
    4. Terr Pratchett, Neil Gaiman „Good Omens
    5. Amy Cross „Asylum

    Metų projektai:
    1. Po keleto audringų diskusijų internete, bibliotekoms ir mokykloms dalinau knygas. Iškeliavo 8 siuntinukai su mano ir Pauliaus Norvilo knygomis, prie idėjos prisijungė ir Debesyla 🙂 Istorija čia.
    2. Tapau mentorystės konkurso „Mano knyga bus!“ mentore. Ir mano jaunoji rašytoja yra freaking talentinga.

    Metų muzika:
    1. SCARLET DORN – „I Love The Way You Say My Name (feat. CHRIS HARMS)

    I would sin for you to take me in your arms
    Sold my soul for you, keep you safe from harm
    For a single kiss I would start a war
    You’re the only cause that I would die for

    2. Wolfgang Lohr & Balduin & feat. Sebastian Daws – Whoopsy Daisy (Club Mix)

    Metų pažadai:
    Daugiau visko – iššūkių, drąsos, klaidų, nuotykių.

  • i love my friends,  keep the dream alive,  wtf time

    Aš sapnuoju Jėzų, o kolegė – Leniną

    Mano sapne milžiniškame lėktuve visos kėdės pasuktos 90 laipsnių kampu.
    Visi gali žiūrėti pro langus, visi patenkinti.
    Iš lauko atplėšia duris ir nedidukė blondinė švilpiant vėjui įsirango į lėktuvo saloną. Tvarkingai uždaro duris.
    – Prapiso mano bagažą, – sako ir sulanksto parašiutą į Wizzair reikalavimus atitinkantį 42 x 32 x 25 blokelį.
    Ji lėktuvą ir nutupdo.
    Milžiniška pieva, kurioje nusileidžiame kažkodėl mėlyna, o jos viduryje – prūdas. Prie prūdo apsikabinęs save per sulenktas kojas ir ant kelių pasidėjęs smakrą sėdi Jėzus. Ir jis nieko nebenori – nei vandeniu vaikščioti, nei ant kryžiaus lipti.
    – Gal vyno, Jėzau? – sakau tiesdama jam Neptūno butelį.
    – Meh, – sako Jėzus ir nė nepasuka galvos.
    Aš jam kalbu ir kalbu, bet man nesiseka ir jei net Jėzus nebeturi motyvacijos, what hope do we have?
    jesus
    Kolegės sapne Leninas buvo piktas ir, sakė, gyvas, ne mumija.

  • i love my friends,  keep the dream alive,  knygos,  lovable stuff,  nuotykiai

    Sutrauka 2016-ieji

    Senas kinų prakeikimas sako „May you live in interesting times“. Tai va tokie ir buvo tie 2016-ieji – prakeiktai įdomūs.
    Globaliu mastu – keisti, man asmeniškai – pilni patirčių ir neblogi.
    Panašu, kad 2017-ieji Lietuvoje gali būti pilnesni dar keistesnių patirčių – be alkoholio ir narkotikų, užtat su tautiniu kostiumu.

    Taigi, kokie buvo 2016-ieji? (2015 čia)
    2017

    Metų žygiai:
    1. Eurotripas Vilnius – Vroclavas – Praha – Brno – Poprad – Tatranska Lomnica – Krokuva – Varšuva – Vilnius. Detaliai – ČIA ir ČIA.
    dsc_0706
    2. Jau tradicija tampančios baidarės Vilnele;
    3. Baidarės Grūda;
    4. Baidarės Verkne;
    5. Apeiti visi pažintiniai takai aplink Vilnių, nes reikėjo treniruotis prieš kalnus;

    Metų pirmi kartai:
    1. Pirmoji viršukalnė (Velka Svištovka, 2037 m);
    2. Pirmoji kalnų upė;
    3. Šuolis su virve nuo Trijų Mergelių tilto;

    Metų pasirodymai: 
    1. Imagine Dragons;
    img_20160131_203742
    2. Louise Omielan;
    3. Jimmy Carr;
    4. Iron Maiden;

    Metų sportai:
    1. Nubėgta apgailėtinai mažai – 38 km. O buvo taip, kad ilgai slogavau, tada skaudėjo kelį, tada nebeskaudėjo, bet reikėjo jį saugoti, kad neskaudėtų kalnuose… Žodžiu, kalta, tikrai reikia pasitaisyti.
    2. Užtat nuirkluota – 80 km. Definately not a leg year.

    Metų sveikatos dislike: alkūnės nervo uždegimas ir dar vienas protezuojamas dantis.

    Metų pastovumas: Pats geriausias vyras pasaulyje. Jau beveik 11 metų.

    Metų filmas:
    Nediskutuotinai geriausias:One more time with feeling“ skirtas naujam Nick Cave albumui.
    Runner-Ups:
    1. High-Rise (nes pusnuogis Tom Hiddlestone visada yra gerai);

    2. Doctor Strange (I’m sucker for Marvel and Cumberbatch, what can I say);
    3. Deadpool (žr. aukščiau);
    4. Neon Demon;
    neon

    Metų knyga:
    Po pernykščio Reading Challange fiasko pasitaisiau.
    Planas buvo įveikti 25 knygas, pasak Goodreads, būtent tiek ir įveikiau, nors dar 2 knygų tiesiog nėra jų kataloge. Taigi 27/25, visas sąrašas čia.
    1. Chuck Palahniuk – Haunted (arba Rant, arba Choke). Šiemet buvau visiškai apsėsta Palahniuko knygų.
    2. Richard Kadrey – Sandman Slim. Labai ieškojau fantastinių knygų serijos, kuron galėčiau įkrist ir nebeišlipt. Radau.
    3. Shannon Kirk – Method 15/33. Taip, sociopatės mergaitės paskutiniu metu nepaprastai trendina literatūroje, bet šita labai gera. Also, see Quicksand.

    Metų muzika:
    1. Nick Cave – Girl in Amber

    I knew the world it would stop spinning now since you’ve been gone
    I used to think that when you died you kind of wandered the world
    In a slumber til your crumble were absorbed into the earth
    Well, I don’t think that any more the phone it rings no more

    2. Highly Suspect – My name is Human

    I’m ready for love, and I’m ready for war
    But I’m ready for more
    I know that nobody’s ever been this fucking ready before

    Metų žaidimas: The Witcher 3: Wild Hunt. Be konkurencijos.

    Metų suvokimai: Ne viskas pasikeitė, kas manei, kas jau pasikeitė.
    15747754_1105124352932817_6818774389857242482_n

    Metų pasiekimas: Pabaigta antra knyga, kuri dabar leidykloje laukia nuosprendžio.

    Metų pirkinys: Blender of Oblivion (for reference, check this) ir Siurblys robotas, kurį dar reikia parsivežti (vyre, žiūriu į tave).

    Metų paieškos: apsėsti namai lietuvoje, kaip susitvarkyti gyvenima, kaip nesinervuoti, moletai uzpisa, as visko bijau, seksas parasitas, nupuvo kaktusa ka daryti, pasimečiau gyvenime, vyras manes nebeliecia, baidarėmis nuoga.

    Metų Naujų metų sutikimas: dviese namie. Like old people. Labai patinko, nes nereikėjo sukti galvos, gaminti ir puoštis.
    – Žinai kaip sako, su kuo sutiksi naujus metus, su tuo ir…
    – Su treningais.

    Metų planai:
    1. Rammstein Taline;
    2. Alice Cooper;
    3. Evanescence;
    4. Aukštesnė ne 2037 m. viršukalnė;
    5. Winter hiking in France (kryžiuoju pirštus, kad paeitų);
    6. Projektėlis šen, projektėlis ten.

    Metų pažadai:
    1. Daugiau bėgioti;
    2. Dar daugiau rašyti rašyti rašyti;
    3. 30 knygų per metus;
    4. Ramybės sau, nes nors ir metai buvo geri, blaškiausi, bangavau ir plėšiaus.

    Karminis alaus bokalas keliauja: Aušrai, nes ji geriausia ir būtent to ir nusipelno (geriausio IR alaus),  Vyrui, kuris šito neperskaitys, taip pat – Eglei, Mantui ir Živilei, kurie kiekvieną dieną šalia ir taip užknisa, kad net gera.
    Ir linkėjimai seneliui ir močiutei, žinau, kad skaitot 🙂

    satan

  • gyvenimo tiesos,  keep the dream alive,  people suck,  wtf time

    Būrėjai, aiškiaregiai, atsakikit į klausimą – Sapnai edition

    Kai prieš metus viena draugė, kurią laikau labai racionalia asmenybe, mane pakvietė mane į Būrėjų ir Aiškiaregių FB grupę, parašiau jai tris raides:
    – WTF?
    – Palauk ir pamatysi, – pasakė ji.

    Palaukiau ir pamačiau, ko nemačiusi. Žinoma, grupė administruojama, prižiūrėta ir žmonės dažniausiai vieni kitiems malonūs, bet perliukų ten uždera ne prasčiau nei supermamyčių pokalbiuose.

    Sapnai visada domino žmones, ji visada buvo mystifikuojami – paslaptingi proto kūriami vaizdiniai kūnui miegant… Aha, LOL. Gal ne man juos teisti, kai visas blogas kraujuoja nuo mano pačios sapnų, bet… nu… aš skyrybą moku. Daugiau ar mažiau.

    ar-galit-pasakyti-ka-tai-reiskia
    Ką tai reiškia? Kad ateina žiema, reikia UGGsų ir vilnonių kojinių. Paliubomu. (yay, rimuojasi!)

    blooood
    Yep, UGGsai for you too. Jei su klausėja aukščiau susimesit, gal rasit akciją „Keturi batai už dviejų porų kainą“.

    buciau_dekinga_uz_atsakymus
    Kai reikia kovot su „dusem“ ir dar labai piktom, padėt tik druska ir Supernatural.
    tumblr_inline_mf8pbinw021qd695a
    PS. jei barstysit ne druską, o koksą, sapnai bu įdomesni ir problemos garantuotai bus kitos.

    …Pavyzdžiui tokios:
    lol_v2

    issigandau-ir-prabudau
    Labuka pirk užuolaida. UGGsai tikriausiai irgi nepamaišys, bet iš vienos algos gali neužtekt.

    darbo_diena_vakarop

    Patarimas gauna +10 taškų iš manęs ir jo autorė – gerą karmą bent porai metų. Neabejoju, kad ugnis simbolizuoja turtus, kurie įgyjami po sėkmingo sandorio. Ir pagropto vaiko. Yep. This is it.

    gotta_love_interwebz

    Is this a real life?
    Tai, ką autorė vadina „nesapnu“ man yra 7 alaus per 2 valandas.
    Patarimas? Bent retkarčiais blaivybė yra labai gražus ir nuostabus dalykas. Everyone should try it.

  • keep the dream alive

    One more time with feeling – juk žinojau

    Because someone’s gotta sing the stars
    And someone’s gotta sing the rain
    And someone’s gotta sing the blood
    And someone’s gotta sing the pain

    Juk sakiau? Žinoma, sakiau.

    Ko gali tikėtis, kai albumas be pertraukos sukasi visuose įrenginiuose?
    Ir kai tekstai įsirėžia į atmintį, lyg įpjauti peiliu?

    Kai vakarais rašau balkone, nebesidedu ausinių – groju gatvei.
    Vakaras buvo geras – daugiau nei 2000 žodžių lengvai nugulė į savo vietas.
    O sapnas buvo dar geresnis – pirmasis juodai baltas, kurį pamenu.

    Nick Cave – mano vaikystės namuose. Vaikštom po senomis sekcijomis apstatytus kambarius ir kalbamės angliškai. Jo akcentas labai ryškus.

    large

    Susėdam mano kambaryje. Jis – juodai baltas juodai baltame mano piešto angelo fone.
    – Everything connects to everything, – sako.

  • keep the dream alive,  lovable stuff,  nuotykiai

    Eurotripas 2016. II dalis. Popradas – Štrbske Pleso- Sucha Biela – Tatranska Lomnica – Varšuva – Vilnius.

    Paskaičiau apie Salomėjos atostogas (šnairuoju į tokį patį maršrutą ateičiai) ir Tomo įrašą apie kalnus. Galvoju, kad reikia pabaigti aprašyti savuosius nuotykius. (pirma dalis čia)
    Nors prabėgo dar tik mėnesis, mielai juos pakartočiau.

    6 diena.
    Pažadina statybininkai po langais pjaustantys šaligatvio plyteles.
    Nors kalnų pro langus nesimato, aš džiugiai nenusėdžiu vietoje. Nusprendžiu, kad galbūt metas nusileisti į administraciją ir informuoti, kad naktį pavyko rasti raktus.
    Administratorė mane išvydusi tiesiog nušvinta. Ją pramenu „Mrs. Sparkles“, nes viskas blizga – jos laptopas, nagai, akiniai, marškinėliai, šypsena… Po 30 sekundžių suprantu, kad angliškai mes nesusikalbėsim.
    – „Mano draugas kalba rusiškai. Tuoj grįšiu“ – sakau labai laužyta rusų kalba ir atsitempiu vyriškį.Rusų kalba mums irgi daug nepadeda, bet susimokam ir išsiaiškinam, kur palikt raktą išsikraustant.

    DSC_0588Dienos planas – traukiniu nuvykti į Štbske Pleso ir užlipti iki Skok krioklio.
    Diena važinėjimo traukiniu pirmyn ir atgal kainuoja 4 Eur, ir iš tiesų yra nepaprastai patogu. Žinoma, patogiau būtų, jei būtumėm spėję į ankstesnį, kuris stoja tik didžiausiose DSC_0616stotyse – Poprade, Stary Smokovec ir Štrbske Pleso. Jis nuo Poprado iki Štrbske atvyksta per ~40 minučių. Kitu atveju, traukinys stoja kas kilometrą kiekviename kaimelyje, net jei jame tėra du viešbučiai. Užtrunka apie 1,5 val. Bet vaizdai puikūs, ir sunku skųstis.
    Nuo Štrbske Pleso iki krioklio tenka žingsniuoti apie 2 valandas, nestatu, bet einam per riedulius, tenka saugot čiurnasDSC_0618 (bet alų gert netrukdo). Krioklys yra 25 metrų aukščio ir per sekundę prakatalina 800 litrų vandens. Tik note to self – geriau išeiti anksčiau, nes saulei pradėjus slėptis už kalno, temperatūra krenta labai staigiai ir tada tenka nusileidus nuo kalno gert Slyvovicą, kuri yra šlykšti kaip nežinia kas.

    7 diena.
    Susipakuojame į automobilį ir jis… neužsiveda. Bet šį kartą garsas kitoks. Ir mes su vyriškiu žinom tą garsą. Taip šnypšia variklis tuomet, kai akumuliatorius išsikrovęs. Pasirodo, automechaninės krizės Brno metu vyriškis įjungė diagnostiką ir pamiršo išjungti, o ji tą akumuliatorių ir išsiurbė. Greta tie patys statybininkai toliau po langais pjausto plyteles. Mojame jiems laidais.
    – No problemo, – sako statybininkų vadas (ne tai, bet Slovakišką ekvivalentą) ir atvaro greta savo miniveną.
    DSC_0018Problema ta, kad esame siaubingai užsatyti, užsiblokuoja vairas ir rankomis išstumti mašinos nėra šansų.
    – No problemo, – dar kartą sako mūsų gelbėtojas. – I’ll be back.
    Ir iš tiesų po keletos minučių grįžta su ilgesniais laidais. Pakraunam akumuliatorių, atsidėkojam pakuote lenkiško alaus.
    Išvykstame į Slovensky Raj, o jei tiksliau – lipsim į Sucha Biela. Kai pradėjau planuoti kelionę, šį maršrutą išsirinkau akimirksniu ir dėl jo nė akimirką nedvejojau.
    Sucha Biela takas veda tuščia upės vaga ir tada kyla kriokliu. Lipti tenka šlapiomis kopėčiomis, besilaikant slidžios grandinės. Tada seka laipteliai, kopetėlės, slidžios uolos… Vienas smagumas.
    Pasiekiame kalvukalnę ir galvojam, ką daryti toliau.
    Suvalgom sumuštinius ir išgeriam alaus, nes tai atrodo protingiausias sprendimas. Į apačią nusigauti yra du būdai – savo kojomis (raudona trasa, 7 km) arba nuomuotu dviračiu (5 eur/žmogui). DSC_0653
    – Is it a difficult route? – klausiu dviračius nuomuojančio berniuko.
    – No, no, 7 year old child can do it.
    Patikim. Berniukas nepabrėžia, kad slovakiškas septynemtis labai skiriasi nuo keturių lietuvių turistų, kurie artėja link trisdešimties.
    Nuoširdžiai… Tada galvojau, kad nieko baisesnio/sunkesnio gyvenime nedariau. Visą trasą neatleidau stabdžių, ne kartą lipau stumtis ir kai pamačiau asfaltą, maniau, kad klaupsiuosi jį pabučiuot.
    Už tai, kad nusileidom gyvi, I’m shitting you not, gavom po saldainį – „Maša i Medvjet“.
    Išvažiuojam (mašina dar kartą nesikuria, bet užpumpuojam) į viešbutį Tatranskaja Lomnica.
    Akimirksniu įsimyliu miestelį, mūsų managerį Stefano ir visą viešbutį. Išsikraunam ir nesivargindami einam į viešbučio restoraną, kuris vienas iš nedaugelio siūlo gerą alų. Ir vokišką maistą. Wiener Fest yra karbonadas įdarytas kitu karbonadu. Padavėjas nekalba angliškai, bet kalba vokiškai ir yra absoliučiai lovely.

    8 diena.
    Nors apsiniaukę, planas – plaukti kanojomis Dunajecu. Pakeliui nulyja, bet atvykus į nuomos punktą šviečia saulė. DSC_0042
    Galime rinktis iš dviejų maršrutų – 17 km ir 10 km. Atgal prie automobilio grįžti dviračiais, autobusu arba kojomis (atstumas – 10 km).
    – Is the bicycle route difficult? – klausiu.
    – No no, only one small hill, – sako man Stanislavas.
    Patikim (durniai). Mes su vyriškiu renkamės 17 km, kelionės draugai sako, kad jiems ir 10 km pakaks. Sėdam į autobusiuką ir mus išveža į… Lenkiją. Taip, trasa prasideda ten.
    Note to self – mums patinka kajakai, ne kanojos.
    Pradeda lynoti.
    – Tikiuosi stipriau neįsilis, – sakau aš.
    Pradeda lyti stipriau. Ir dar po minutės užsimetam skersi ant slenksčio ir niurktelim vandenin. Internetas sako, kad net ir liepą Dunajecas ne šiltesnis nei 14 laipsnių.
    Nuoširdžiai, buvo baisiau nei tie prakeikti dviračiai nuo kalno. Ir bijojau, ir klykiau, ir verkiau. Kiek kartų vyras norėjo mane primušt su irklu – nežinau. Bet atplaukėm. Dar kartą norėjau bučiuoti kietą žemę.
    Randam dviračius ir… one small hill my ass. Grįžtam vos gyvi ir nusėdam tame pačiame restorane. Vyriškis vokiškai sugeba išsiderėti man tortuką išsinešimui. Finansus valdau aš.
    – Oh, frau is with the money, – sako man padavėjas ir duoda tortuką.

    9 diena.
    Planas – kilti į Skalnate Pleso ir iš ten žingsniuoti iki vieno iš kalnų ežerų. Šį maršrutą man rekomendavo Martinas, kuris pildo viešbučio tinklaraštį. „Most beautiful hike in high tatras, great afternoon walk“ – jis sakė. DSC_0673
    Pakylam ir ODIEVE KAIP AŠ MYLIU TATRUS. Pirmą kartą čia buvau 13-os, čia palikau širdį ir šiemet tik dar kartą įsitikinau, kad ten jai ir vieta.
    Čia mūsų keliai išsiskiria – paliekam draugus ir su vyru patraukiam link Žaliojo ežero (Chata pri Zelonam Plese trasa). Šiek tiek keikiuosi. Vyriškis keikiasi daug labiau, nes aukštis ir klibantys rieduliai, kuriais einam, jam visiškai nepatinka. DSC_0723
    – Easy walk, bl, one small hill, bl, – kartoja ir galiausiai paaiškėja, kad netyčia įlipsim į viršukalnę (Velka Svištovka, 2037 m). Nieko įspūdingo, bet mums abiems – pirmoji. Vaizdas, kuris atsiveria yra… atvirukas. Aš nežinau ar kada nors mačiau ką nors geresnio, ką nors, ko man tą akimirką labiau reikėjo.
    Viršukalnėje sprendžiam dilemą – grįžti atgal tuo pačiu riedulių taku, ar rizikuoti ir leisti link ežero. Nusprendžiam, kad fuck it, leidžiamės.
    Trasa apačion yra sunki, slidi ir velniop ją. Vienoje vietoje leidiesi krioklio vaga, lygiu DSC_0716.JPGakmeniu, besilaikydamas grandinės. Jau net aš nebekrykštauju tiek daug, vieno kelio sąnarys girgžda labiau, nei norėčiau.
    Žalias ežeras yra dar vienas atvirukas. Slėnyje – tik restoranas ir brangus viešbutis.
    – How to get out of here without walking? – klausiu mergaitės už baro.
    – Not possible, – sako mergaitė.
    Tada prisimena, kad už 70 eur vyrukas gali atvažiuoti pasiimti ir nuvežt, kur nori. Duoda jo telefono numerį.
    Sumerkiam kojas į ledinį ežerą, atsidarom alaus ir galvojam. Kelias atgal – dar beveik 10 km vien tik iki autobuso stotelės. Nušalę kojas, nusprendžiam, kad velniop – einam.
    Mums reikia geltonos trasos.
    – Man rodos mes ne ten einam, – po kiek laiko sako vyriškis.
    Bandom suprasti mano žemėlapį ir penkias minutes išgyvenam dramą klausiam kelio – ne neklausiam – klausiam bl kelio – sakau, kad neklausiam – nu tu neklausk, aš paklausiu.
    Mano laimeiDSC_0740, pirmi sustabdyti vyrukai kalba angliškai.
    – Aha, jūs einat ne ten, – pritaria. – Bet ir čia iki autobuso stotelės nueisit. Tik jau vėlu ir autobusai nebevažiuoja.
    – Kiek kilometrų nuo stotelės iki Tatranska Lomnica?
    Vienas sako, kad 5 km, kitas, kad 15. „It’s Italy all over again“ – sako man vyriškis, nes buvo, kad prieš porą metų išėjom iki San Fruttosso vienuolyno ir praleidom paskutinį autobusą, ir ėjom pėsčiomis gal 16 km naktį.
    – Galim pavešt jus iki Zakopanės, – sako nauji mūsų draugai.
    – Nea, mums reikia į Tatranska Lomnica.
    Jie dar truputį pasitaria lenkiškai.
    – Ok, sako. – Mūsų draugė blaiva, ji jus paveš. Einam kartu.
    Ir mes einam. Dalinamės lenkišku alum, kalbam apie Brexit. Mūsų nauji draugai – parametikas ir kardiochirurgas, profesionalūs alpinistai. Tikriausiai mano mėgstamiausi lenkai to this day.
    Juokaujam, kad kardiochirurgas gali būti neblogas serial murderer. Daniel moka kalbėti angliškai, o Tomaš žino daug žodžių, todėl jie žavingai vienas kitą papildo. Ir iš tiesų jų blaivi draugė, mus paveža iki Tatranska Lomnica (vis dėlto iki ten 17 km). Mes skanduojam ADVENTURE ir einam į tą patį barą.
    – Čia mano tėvo gamintas samagonas, – sako mums mūsų padavėjas ir juokiasi, kai kosim nuo šotuko.

    10 diena.
    Man taip liūdna, kad reikia išvažiuoti, kad rymau balkone. Galėčiau čia taip gyventi porą mėnesių maršrutu kalnas-viešbutis-baras.
    Kai Stefano gražinu raktus, nebesugalvoju kaip dar galiu padėkoti. Paspaudžiam rankas, pažadu grįžti.
    Visą kelią iki Krokuvos kalnus matau kairėje arba tolstančius galinio vaizdo veidrodėlyje. Užsidedu akinius nuo saulės ir verkiu kaip vaikas, nes nenoriu jų palikti. Nesvarbu ar iki kito mėnesio, ar iki kitos vasaros.
    Krokuva yra tiek pati meh kaip ir Vroclavas.
    Vakare atvykstam į Varšuvą. Lyja ir kalnų nėra. Tris kartus apsukam kvartalą, tačiau viešbučio iškabos nepastebim. Galiausiai einu jos ieškoti pėsčiomis ir randu baisią laiptinę, baisų apsauginį, bet tvarkingą administraciją. DSC_0748
    Mūsų apartamentai – perėjus milžinišką eismo žiedą nuo administracijos. Vyrukas administracijoje net nesistengia.
    – Your card is not working, – sako man.
    – Strange. Have you tried to type amount I need to pay?
    Po trumpo kasos aparato instruktažo suveikia.
    Pavalgom lenkiškų sušių ir pabaigiam čekišką alų. Pro langą dvelkia lietum, miestu ir atostogų pabaiga.

    11 diena.
    Ilgas kelias per Lenkiją ir privalomas sustojimas Biedrionkoj.
    Naktį susapnavau siužetą trečiai knygai, todėl jį įnirtingai volioju galvoje ir dar įnirtingiau konspektuoju.
    Reiks vėl važiuoti į Tatrus, kad pažiūrėti kaip mano širdis ten laikosi.

    Ir jei kada nors ieškosite nakvynės Aukštuosiuose Tatruose, Wili Tatry Apartaments yra geriausia vieta apsistot.

  • keep the dream alive,  lovable stuff,  nuotykiai,  wtf time

    Eurotripas 2016. I dalis. Vilnius -Wroclavas -Praha – Brno – Popradas.

    Nors aš jau nebe planerė, planuoti aš dievinu. Ir šios atostogos buvo mano pirmasis planavimo „kūdikis“ gimęs ne darbe.
    11 dienų.
    3000 km.
    Vienas vairuotojas.
    map_eurotrip

    1 diena.
    Ilgiausia kelio atkarpa, kurią reikia susikaupti ir pravairuoti. Groja Iron Maiden. Sustojam Biedrionkoj ir nusiperkam pigaus alaus ir koncervų. Good planning.
    Du kartus susipykstam su Google Lady, nes ji nesupranta apie kokias apylankas kalba. Butas Wroclave rastas per Airbnb, šeimininkas paliko detalias instrukcijas, manęs neapleidžia nuojauta, kad jis arba psichopatas, arba labai keistas. Dabar manau, kad jis tiesiog keistas. Bute palikta viskas – alkoholio pilna baras, triusikai, paltai, laptopas, kreditinės kortelės… Žiūrim futbolą, mėgaujamės lietinga Wroclavo panorama į vidinį kiemą.

    2 diena.
    Išvykstam į Wroclavo senamiestį. Šeimininkas nurodo ne tą tramvajaus kryptį, tai visų pirma pasimėgaujam Wroclavo rajonais, krūmais ir vietiniais. Wroclawas yra meh miestas. Jame galima pasifotkinti ir suvalgyti pietus. DSC_0419
    Vakare – Iron Maiden koncertas.
    Žinoma, Lenkija nebūtų Lenkija. Todėl kelionė iš centro iki stadiono trunka 45 minutes, o alaus arenoje negalima gerti, nes alus kenkia retai stadiono žolei. Or whatever.

    Iron Maiden yra freekin’ awesome. Loved them before, love them more now.
    DSC_0458

    3 diena.
    Iškeliaujam į Prahą.
    Google lady vėl kalba nesąmons, todėl netyčia atsiduriam Vokietijoj. Apsidžiaugiam, pamatom mokamo kelio būdeles, apsisukam ir grįžtam į Lenkiją. Čekija yra labai gera vieta būti.
    Airbnb butas pačiame miesto centre, todėl vairuotojas kovoja su eismu, tramvajais ir po ratais krentančiais turistais. Driving skill major level up.
    Butas yra rojus – milžiniška terasa, iš kurios matyti senamiesčio stogai. Iki garsiojo laikrodžio – 3 minutės.
    DSC_0479
    Turistiniai objektai is a must, todėl greituoju būdu apeinam tiltus ir aikštes. Turistų tankis yra stipriai per didelis, visi lengvai suirzę ir tada… randam geriausią restoraną visoj Prahoj. Jis, I’m shitting you not, vadinasi „Du kačiukai“. Ir jie gamina savo alų, savo likerį, patys marinuoja sūrį ir yra tiesiog nerealūs.
    – Šnaps with beer? – klausia besišypsanti padavėja. – Little cherry šnaps for the ladies?
    Ir mes tik linksim galvom.

    4 diena.
    Pažiūrim kaip garsusis Prahos laikrodis muša valandas. Skeletas dešinėje gerai taškosi.
    DSC_0513
    Įvaldom po dar šiltą minšktutį ir skanutį „Trdelnik“, kuris sukelia cukraus komą ir grįžtame į „Du kačiukus“ pietų. Vyrai užsisako šonkauliukų ir beveik apsiverkia iš laimės.
    Dar to nežinom, bet gimsta kelionės catch phrase:
    – Pagalvokit dabar apie tuos ribs…
    – RIIIIBS… (visi seilėjasi fone)
    DSC_0531

    Išvykstam į Kutna Horą, nes ten yra bažnyčia iš kaulų. Nuoširdžiai, rekomenduoju apsilkankyti, jei atsidursit netoliese. 40 000 žmonių kaulai panaudoti kaip patalpų dekoracija. Pretty freekin’ creepin’ amazin’. Žmogui kainuoja 90 Kč, kad yra lygu varganiems 3,5 eurams.

    DSC_0542.JPG

    Atvykstam į Brno ir pirmiausia užsimerkiam į viešbučio baiseiną su vaikais ir neblaiviais rusais. Deja, netrukus paaiškėja du nemalonūs dalykai:
    1. Brno yra nuobodus miestas ir tikrai neverta ten praleisti parą.
    2. Mūsų viešbutis, nors ir tvarkingas ir modernus, yra viduryje paties tikriausio gypsy ghetto.
    Todėl skubiu žingsniu aplankom garsųjį Brno Dildo clock. DSC_0549

    Mes nesuprantam kaip jis veikia, bet, žinoma, gimsta dildo related medinis bajeris:
    – Excuse me, sir, what is the time?
    – Well, it’s dildo o’clock.
    Ha!
    Likusį vakarą praleidžiam savo kambario terasoje, klausydami ghetto garsų ir stebėdami naktinį Brno iš toli.

    5 diena.
    Mūsų mašina neužsiveda. Kosti ir neužsiveda. Vyrai atsidaro kapotą ir rimtais veidais žiūri į variklį.
    Prieina rusų pora ir pasako, kad jų mašina buvo sugedusi vakar. Duoda serviso numerį, kurį gavo iš šeimos, kurios mašina sugedo užvakar. Mums kažkaip nejuokinga.
    Skambinu tėčiui, kuris yra mašinų guru. Telefonu paklauso variklio ir diagniozuoja, kad matyt kažkas su kuro padavimo pompa (or whatever). Ieškom serviso, bet, labai dideliai mūsų nelaimei, Čekijoje – nedarbo diena kažkokių šventųjų nukankinimo proga ir visi servisai jau iš po vakar girti.
    Vyrai ieško pagalbos, aš palaikau ryšį su mechaniku-tėčiu Lietuvoje ir bandau greituoju būdu perplanuoti kelionės maršrutą, kad prarasti kuo mažiau.
    Paskutinio skambučio metu, tetis paklausia ar matau juodą pompikę. Patikinu, kad matau, ir kad ji minkštoka. Ir tada stebuklingu būdu užmupuojam variklį ir klyktelim iš džiaugsmo.
    Automechanics-on-the-phone skill leveled up.
    Laikomės plano, tik praleidžiam rezervaciją ir nepatenkam į Pukva cave. Fuck it, užeinam į Balcarka cave, visai verta, kainuoja 4 eur, tik gidė kalba čekiškai, niekas nežino kodėl.
    Paskutinėje kompozicijoje meškiukas yra ryškiai užsimetęs LSD:
    DSC_0582

    Įvažiuojam į Slovakiją ir vėlyvą vakarą pasiekiam pensioną Poprade. Kadangi atvykstam vėlai, telefone turiu ilgiausią instrukciją, kaip rasti raktą: Durų kodas XXX, kairėje po vazonu ir už devynių miškų rasi seifą, jo kodas YYY, pasukti rankenėlę į kairę, pačiai apsisukti į dešinę, pacituot Šekpsyrą ir jei pasiseks, raktas bus tavo.

  • keep the dream alive,  wtf time

    Neplanuoti ledo demonai

    Jau ilgai gimdau normalų blogo įrašą, tačiau negaliu negaliu NEGALIU grafomaniškai nepublikuoti gerų sapnų. large

    Tamsioje alėjoje jaučiu vyro kūną greta. Kvėpavimą ant kaklo, rankas ant kūno. „Esi mano“ – sako į ausį. Tačiau viskas taip tamsu ir grėsminga, malonu, tačiau tuo pačiu feels teribly wrong.
    – Čia nepraeisit, – sako moteris, pastodama mums kelią.
    Viskas po to – tik didelis chaosas. Matau ją pargriautą ant žemės, žinau, kad juokiuosi tarytum ne savo burna, tačiau tamsa labai gąsdina. Išsiveržiu iš jos ir pabėgu.

    Sėdžiu susisukusi į kamuoliuką koridoriuje. Esu Jo. Priklausau Jam. Nebepriklausau sau. Baisu, nes nebeturiu kontrolės. Dar baisiau, nes atrodo, kad priklausyti Jam man patinka. Viena po kitos prie durų randu dovanų dėželes. Kiekvienoje jų po išpūstąpilvį pliušinį gyvūną užsiūta burna. Nusinešu glėbį jų į biblioteką ir išsidėlioju priešais. Atrodo, kad tik šie kraupūs totemai žino kaip galiu išsilaisvinti.
    Spoksau į bedvases plastikines akis ir nieko nesuprantu. Pakylu ieškoti knygos apie iškamšas ir nepagalvojus per giliai nužengiu į lentynų tamsą. Nematomi gniaužtai čiulpa už čiurnų ir visu svoriu trenkiuosi į grindis. Bandau už kažko nusitverti, tačiau nagai nuslysta akmens plytelėmis.
    Pajuntu Jį ant savęs ir baimė baigiasi.
    large1

    Jis kitoks. Ilgaplaukis ir barzdotas, lyg nužengęs iš filmo apie Spartą. Ir jis ledinis. Nuo kiekvieno prisilietimo, kiekvieno bučinio ledėju kartu. Šerkšnas kyla kūnu, baltais raštais apraito kaklą ir veidą. Pamėlsta lūpos.

    Atsiduriam gatvėje. Aš vėl esu aš, o jis – Jis, tačiau šerkšnas nebedingsta. Susikabinę einam gatve ir viskas ledėja po mūsų kojomis.

  • keep the dream alive,  people suck,  wtf time

    Kauno aukštųjų mokyklų mafija*

    *Ha! Čia nebuvo nė žodžio apie korumpuotus dėstytojus, prekiaujančius diplomais, ar apie švogerius, kurie nepriima dorų studentų mokytis  nemokamas vietas. Apsaugok Viešpatie, ne. Čia tik tai, kas man prisisapnavo.

    Jau kadaise sapnavau, kad išsinuomavau naują butą, bet į jį taip ir nepersikrausčiau. Atsivedu koleges aprodyti. Atrakinu duris ir išgirstus bėgantį vandenį. Užeinu į tualetą, o ten lyg iš lubų dušas bėgtų. Ir nesuprantu, iš kur tiek vandens.
    .- Matyt kaimynai užpylė, – sakau. – Eikit į darbą, aš nueisiu išsiaiškint.
    Pakylu laiptais ir atsiskaičiuoju kaimynų duris. Durys lygios, be rankenos, be akutės – tiesiog metalo stačiakampis įguldytas į sieną. Greta – nedidelis skambučio mygtukas. Paspaudžiu. gangster
    – Jis užsiėmęs, – sako man vyras su juokinga barzdele ir dar juokingesne kasele, nes kakta ir viršugalvis jau nuplikęs.
    – Ammm… – iš karto pagalvoju apie mafiją ir jos bosą dabar vonioje skandinantį žmones. Vandens perviršis bėga į mano butą.
    – Jis užsiėmęs.
    – Nežinau apie ką…
    – Užsiėmęs.
    – Užtvindėt mano…
    – Ar jūs galit baigt mane pertraukinėt? – piktai klausia, o aš dar pikčiau pagalvoju kažką labai negražaus apie Kauną ir kauniečius.
    – Jūs užtvindėt mano butą. Liaukitės.
    – Vaje, žinok visi turi problemų, – palinksta nepatogiai arti.
    – Užsičiulpkit, – sakau ir jį stumteliu. Atbulomis (!) lipdama laiptais parodau abu vidurinius pirštus. Vyras pasileidžia link manęs.
    – Panele, ar jūs įsterikuojate? – klausia.
    – Taip. Labai.
    – Man reikės pamatyti jūsų diplomą, – pagauna mane už rankos.
    – Nesinešioju, – ranką trūkteliu taip stirpiai, kad vyras kone praranda pusiausvyrą.
    – Už tokį šlykštų elgesį turėsim atimti iš jūsų diplomą.
    – Man px, aš Vilniuje mokiaus.
    Grįžtu į šlapią butą ir galvoju, kad teks ieškotis naujo.