• keep the dream alive,  lovable stuff,  reality bites

    Kai smegenys be tavęs rašo geresnes istorijas (su spoileriais)

    Paskutinėm savaitėm gerai rašosi.
    Niurzgant, kankinantis, atidėliojant ir zyziant, ne po penkis puslapius per dieną, bet judam teisinga kryptimi.

    Kas mane šiek tiek erzina, tai, kad smegenims nelabai rūpi, kad Wordas uždarytas, kompas išjungtas ir man pačiai savo grafomanijos jau labai gana. Ne ne, senos geros smegenys toliau gamina visiškai atsitiktinius istorijų fragmentus, sėkmingai miksuoja Avengers su Auksiniu protu, Daria su Fyre dokumentika ir dar kažkur pabarsto Hario Poterio.

    Neseniai baigiau skaityti „Abandon„. Gera knyga, apsėda, vaidena, sukasi mintyse, nepalieka ramybėje, gąsdina, įtraukia – patys vardinkit. Ir jei nenori spoilerių – sustokit skaityti DABAR.

    SPOILERIS (ne dėl greičio – BOOM – medinis bajeris)

    1893 Kalėdų rytą pranyksta visas kalnakasių kaimelis. Niekas gerą šimtmetį nežino kur ir kodėl.
    2009 metų ekspedicija tariamai ten vyksta fotografuoti vaiduoklių, o paslapčia – dėl krūvos pradingusio aukso. Paraleliai pasakojamos dabarties ir praeities istorijos.
    Iš tiesų, iš proto išėjęs kunigas suvaidinęs indėnų išpuolį visą kaimą užrakina senoje šachtoje kalne ir už jų nuodėmes palieka mirti iš troškulio.
    Ir dar pora gana siaubingų dalykų įvyksta, bet šitų galiu ir nepasakoti.

    SPOILERIS BAIGIASI

    Aš šiek tiek klaustrofobė. Ir nebandžiau, bet šaltiniai sako, kad mirtis iš troškulio gana siaubinga, o dar ir knygoje labai vaizdžiai aprašyta. Tai vis pakontempliuodavau kai kurias scenas naktį spoksodama į lubas.

    O kadangi jau įjungiau smegenis kurti, tai jų tempai daug didesni nei mano.

    Sapnuoju, kad ir aš gyvenu Abandon. Kad istorija vėl kartojasi, nors sykį aš jau miriau tamsoje iš troškulio. Labai apniukęs Kalėdų rytas ir visi stovyniuojame gatvėje prie mažos bažnyčios. Šalta, o rūbai atitinka laikmetį ir man taip nepatogu su tais kailiais ir sijonais.
    Negaliu ramiai nustovėti, nes žinau, kas laukia, noriu, kad viskas vyktų dar greičiau, nes tas laukimas atrodo lyg vinys kalamos į suledėjusias pėdas.
    Bažnyčioje sustoju prie durų. Beprotis kunigas sėdi prie altoriaus lyg prie stalo, jo riebaluoti plaukai driekiasi ant juodų marškinių pečių.


    Viename iš bažnyčios suolų, daug plačiau nei pridera, sėdi vaikinas, kurio pirmą kartą ten nebuvo. Vienintelis pokytis, vienintelis išsigelbėjimas.
    – Tu, – beda į jį kunigas pirštu eime į lauką. – Tu irgi, – nuo tarpdurio nusitempia ir mane.
    Dviese einame prieš kunigą ir aš girdžiu ištraukiamą revolverį. Įsikimbu į vaikino parankę, pirštus suleidžiu į grubią švarko medžiagą, lyg jis būtų pasiūtas iš bulvių maišo.
    -JisNužudysVisąKaimą.UžrakinsKalneIrNužudys, – beriu jam pašnibždom ir ieškau sąjungininko, nors, atrodo, abu pasmerkti.
    – Ei tu, – sako kunigas jam. – Klaupkis.
    Iš vaikino kišenės į mano delną įslysta sunku ir šaltas revolveris.
    Pasitraukiu toliau nuo jo ir iššaunu kunigui dar nespėjus atlaužti gaiduko. Iššaunu antrą kartą, ir trečią. Jo kraujas atrodo juodas ant juodų marškinių, o iš žaizdų dygsta tokios pačios juodos plunksnos.

    Tai gal ir geras daiktas yra tas žadintuvas.

  • Filmai,  lovable stuff,  missing thoughts,  wtf time

    Seni įkvėpimai – Gelbėtojai

    Sukurkim tinkamą atmosferą: prabangus kambarys su terasa, vaizdas į ežerą, tolumoje kalnai. Leidžiasi saulė, todėl visas pasaulis atrodo lyg per gintarą.
    Aš – krėsle terasoje, nepasidažiusi ir atsipalaidavusi, vieną koją patogiai parietusi po savimi, rankoje – didelis kavos puodelis.
    Pradedu savo monologą:

    – Dažnai manęs klausia, kas tave įkvepia rašyti… Kiek tavo tekstuose tavęs…

    (dramatiška pauzė, mano žvilgsnis kartu su kadru nuslysta į ežerą)

    Dabar atrodo, kad, kai man buvo aštuoneri – dešimt metų, televizoriuje buvo trys serialai: Gelbėtojai, Heraklis ir Ksena.
    Dar tikriausiai buvo Santa Barbara, bet ji buvo tokia pati nejudinama konstanta kaip ir Panorama.

    Dabar nežinia, ar tikrai buvo toks epizodas, svarbiausia – kokį jį pamenu.
    O pamenu, kad vienas pagrindinių veikėjų išgyvena krizę. Kad jam liepta, jei gelbės skęstantį iš po tilto (ar kitos vietos, kur yra mediniai poliai, it’s not my scope), privalo skęstančio kūnu dengtis nuo polių, į kuriuos yra bangų talžomas. Kaip ir logiška.
    Tuomet kitą dieną jam tenka tokią auką gelbėti ir jie abu vos nepaskęsta, nes gelbėtojas niekaip neprisiverčia saugoti savęs nekalto civilio sveikatos kaina.
    Nepamenu, koks istorijos moralas.
    Intuityviai sakyčiau, kad tikriausiai gelbėtoją nušalina nuo tarnybos, ne savo darbo valandomis jis vaikšto paplūdimyje, pamato skęstantį tarp polių ir pagaliau jį išgelbėja pagal visas taisykles. Auka apdaužyta ir supjaustita moliuskų, bet gyva ir širdingai dėkoja, eina titrai ir po jų reklama.

    Net ir dabar, kai savo veikėjams užkroviau ne vieną sunkų sprendimą, ši, galbūt neegzistuojanti „Gelbėtojų“ serija atrodo vienas geriausių vidinio-moralinio-profesinio konflikto pavyzdžių.

    …pakeliu puodelį prie lūpų ir garsiai nušliurpiu kavos.
    Kadras aptemsta.
    Titrai.

    Ps. Ai dar prisiminiau, buvo serija, kur pagyvenusį vyrą ištiko infarktas, nes paplūdimyje pamatė merginą su bikiniu. Ir tada jį gaivino, o ją teisė, nes „mergaitę, ar nematėt, šiame paplūdimyje jokių maudymosi kostiumėlių iš virvelių“.

  • gyvenimo tiesos,  i love my friends,  lovable stuff,  nuotykiai

    Mažos asmeninės komos

    Jau ilgai galvoju ir stebiu kaip dažnai mes užsisukam savam skausme, savo mažose ir didelėse nelaimėse, dramose, vienatvėje, nuoskaudose, netektyse, kaprizuose. Tuomet kiekvienas tampam tokia ypatinga snaige, kad tik tiesiai į muziejų, ir svetimo skausmo tikrai nebūna.

    Rekomenduojamas skaitinys – Chuck Palahniuk „Diary“.

    Everyone’s in their own personal coma.

    Kad papasakočiau kaip pirmą kartą aiškiai susivokiau savo skaudulių visatoje, turiu papasakoti apie Lorens.

    Lorens dirba barmenu mano mėgstamiausiam Milano bare. Vos tik įpylęs man pirmą alaus, jis taip prie manęs prilipo, kad lietuviškos asmeninės erdvės ribos buvo peržengtos per pirmas tris minutes. Itališkų ribų komentuoti daug negaliu.
    Lorens labai gerai žino, kad yra patrauklus vyras. Ir charizmatiškas. Ir tai, kad jis pilsto gėrimus už baro lyg ant scenos, priduoda jam dar 10 charizmos taškų.
    – So are we sleeping together tonight? – paklausdavo jis kiekvieną vakarą mane pamatęs.
    – No.
    Ir tada jis linktelėdavo ir paklausdavo, ko norėsiu.

    Vieną šeštadienio popietę buvau liūdna ir pasiilgus namų. Sukinėjaus ant savo nuolatinės baro kėdės nerasdama vietos, o Lorens valė taures. Paleido The Wicked Game, pabandė gundančiai pašokti ir aš apsiverkiau.
    – I’m so no sexy, girls cry, – raukėsi visą vakarą.

    Bet lėtai mes tapom lyg ir draugais. Klausimas apie permiegojimą niekur nedingo, bet jis slapčia prikraudavo man saldainių į take-out sumuštinio dėžę, grodavo mano mėgstamą muziką, o aš jam užnešdavau kavos ir bandelių.
    Daugiau ar mažiau perpratau jo meilės trikampius ir keturkampius, dėl kurių pats kaltas, bet yra patarlių apie akmenų nemėtymą. Kartais vien iš kietai sukąsto žandikaulio žinojau, kad ir jam skauda.
    – How are you today?
    – It’s raining.
    Tik neseniai supratau, kad jis iš manęs pasivogė literatūrinę liūdesio koduotę.

    Ir beklausydama jo skaudulių aš pamiršau dirbtinai dramatiškus savuosius. Taip pat laikiau apkabinusi verkiančią kolegę, nes jos kūnas ją išdavė, taip pat nuoširdžiai lingavau galva klausydama pusamžio gėjaus skyrybų istorijos tame pačiame bare, klausiau Tomio, kuris sakė, kad jo niekas niekada nemylės.

    Čia nebus jokio moralo apie tai, kaip reikia globa ir rūpesčiu apipilti žmoniją.
    Tik kartais, kai iš savo vidinės veidrodžių karalystės atsisuki į išorę, net nustembi, koks didelis pasaulis.
    Gal iš tiesų svetimo skausmo nebūna, ir tas išklausytas taip ir netampa tavu, o tiesiog išgaruoja.
    Šiandien nelyja.

    Leonardo’s Mona Lisa is just a thousand thousand smears of paint. Michelangelo’s David is just a million hits with a hammer. We’re all of us a million bits put together the right way.

     

  • gyvenimo tiesos,  lovable stuff

    Gyvenimas yra!

    Beveik pusmetis sąmoningos tylos čia, o per tą laiką – naujos pamokos ir nauji blogo namai.

    Pusmetis tylos, nes „nėr gyvenimo“ jau seniai nėra gyvenimo šūkis. Gyvenimo yra, ir yra net per daug.
    Pusmetis tylos, kai reikėjo iš naujo sukalibruoti santykį su žmonėm.

    Kai pirmąjį kartą skaičiau Amandos Palmer „The Art of Asking“ galvojau „Oh Amanda, sveika atvykus į klubą“. Labai naiviai maniau, kad žmonėms esu atviresnė labiau nei moteris, kuri į savo klausytojus gali išeiti nuoga. Naivu naivu naivu.

    Karčiausia piliulė buvo ta, kad nesu iš tiesų tokia heiterė ir mizantropė. Kad raukausi, rėkauju, sakau NX ir tada vis tiek patariu, padedu ir dar galvelę paglostau.
    Mažesnė, bet kartesnė – išmokti prašyti pagalbos, išmokti paklausti ir susivokti, kad tai ne iškreipia santykį, o kaip tik jį kuria.

    Aš išmokau priimti komplimentus, nors vis dar jaučiu poreikį pasakyti, kad „taip, čia auskarai iš aliexpress už 0,4 Eur“.

    Ir nesvarbu, ką išgirsti pats, išmoksti pasakyti komplimentą pats. Todėl aš giriu batus, plaukus ir žinias, dalinu komplimentus nepažįstamiems žmonėms. Dalinu pinigus gatvės muzikantams, kai Iki kasoje mažam berniukui pritūksta centų, užmetu už miltus.
    Kai kartą smulkių pritrūko vienuolei, užmečiau smulkių ir jai. Fun fact: mano ausinėse tuo metu grojo Billy Talent – Devil in A Midnigh Mass.

    Ar dabar geriau negu kai gyvenimo nebuvo? Tikrai ne! Dabar visko daugiau, viskas nuogiau, viskas baisiau ir dažnai visko per daug.

    Visi mes taip, daugiau ar mažiau. Pradėkim naujais tekstais.

    Come undone, surrender is stronger
    I don’t need to be the hero tonight
    We all want love we all want honor
    Nobody wants to pay the asking price
  • knygos,  lovable stuff,  missing thoughts,  Uncategorized

    NE apžvalga – House of Leaves

    …daugiau nei trys mano tylos mėnesiai. Užimti, alkani miego ir pilni apmąstymų. Prie to dar grįšim.

    Siaubo istorijos yra vienas iš mano slaptų malonumų.
    Mark Z. Danielewski romaną „House of Leaves“ radau paminėtą vienoje geriausių creepy-pastų kokią tik teko skaityti. Labai rekomenduoju, tik ne tamsoje ir ne prieš savaitės išvyką į gamtą – pirma dalis čia.

    Bandžiau skaityti elektroninę versiją, bet jaučiausi lyg stiklą valgyčiau ir pasidaviau. Tuomet knygų mugėje popierinė versija pati įšoko man į rankas ir atsivertusi ją supratau, kad elektroninės gyvenime nebūčiau perskaičiusi.

    „House of Leaves“ yra 662 puslapiai beprotybės chaoso, lotyniškų tesktų, išnašų, tuščių puslapių, natų, fizikos formulių…

    house-of-leaves

    House_Of_Leaves_Motto_1468

    house-of-leaves-2

    Skaitau lėtai, grįždama prie išnašų, vos po kelis puslapius per dieną. Tai pasakojimas apie pasakojimą apie pasakojimą apie namą, kuris didesnis viduje, nei išorėje, apie šeimos siaubą šį skirtumą pastebėjus.

    Kai pažįstama erdvė staiga tampa nepažįstama, joje atsiranda aidas.
    Kas yra aidas?
    Nors Echo ir Narcizo mitą pamenu iš mokyklos, tačiau keletas citatų man nebuvo girdėtos ir toks purtančios. Pasidėsiu jas čia jums ir kad pati nepamesčiau:

    Narcissus: „May I die before I give you power over me.“
    Echo: „I give you power over me“.

    Mano džiaugsmui ir ironijai – itališkai:

    Chi dara fine al gran dolore?
    L’ore.

    [Who will put an end to this great sadness? – The hours passing. ]

     

  • Buitis,  Filmai,  gyvenimo tiesos,  i love my friends,  lovable stuff

    Sutrauka 2017-ieji

    we-are-here-to-laugh-buk

    Ši Ch. Bukowski citata man galvoje skamba visus metus. Šie metai buvo tokie pilni, kad po jų jau bet kas gali būti – bring it on!

    Ko pernai žadėjau sau?
    4. Ramybės sau, nes nors ir metai buvo geri, blaškiausi, bangavau ir plėšiaus.
    Oh poor poor poor naive me.

    Viskas prasidėjo susipurtymu darbe vasarį, po kurio sekė panika dėl turberkuliozės, o lygiagrečiai dar reikėjo susirašinėti su leidyklomis dėl knygos. Tada gegužę dirbau Milane ir nepamenu kada buvo taip sunku su savim, o birželį jau grįžau ten atostogauti. Rugpjūtį reikėjo lipti ant scenos, rugsėjį – keisti butą ir vos jį pakeitus vėl krautis daiktus į Milaną, paskui į Varšuvą, paskui… dv apie viską iš eilės.

    Metų žygiai:
    1. Nica ir Monakas;
    2. Milanas (+palėkimas iki Lugano);
    3. Atostogos aplink Gardos ežerą (Via ferratos, Gardaland, Venice);
    4. Talinas;
    5. Kolka rags (spontaniška kelionė, kuri laimėtų keisčiausios apdovanojimą. Nes miegot bačkoj be elektros prie jūros yra gerai ir labai rekomenduotina);
    DSC_2125
    6. Vėl Milanas (+palėkimas iki Turino);
    7. Varšuva;

    Metų pasirodymai:
    1. Blue Foundation
    2. Evanescence
    3. Alice Cooper
    4. Rammstein
    5. NICK CAVE & THE BAD SEEDS
    6. LP

    Metų sportas:
    1. Nubėgau 167 km iš viso. Ir pagaliau nubėgau 10 km. Net ne kartą. Per Vilniaus maratoną užtrukau 1 valandą 50 sekundžių – 9 min geriau nei treniruočių laikas.
    DSC_2179
    2. Nuirklavom, deja tik ~19km. Ir fuk ju, Belmonto užtvanka, kad griūni.

    Metų sveikatos dislike: ankstyvą rytą speneliais prisiglausti prie šalto paviršiaus plaučių nuotraukai, bei kairysis klubas, kuris pradėjo skaudėti po maratono #babytė

    Metų pastovumas: Pats geriausias vyras pasaulyje, jau greit 12 metų. Brangusis, jei mūsų meilė būtų vaikas, kitąmet ji jau baigtų mokyklą *apsivemia veivorykštėm*

    Metų pokytis: Naujas butas, KURIS OMG YRA NEREALUS.

    Metų suvokimai: Viskas, absoliučiai viskas, yra įmanoma ir aš viską galiu, o ko negaliu – fake it, make it, smile and wave.
    Ir kartais, kartais sveika truputį labiau atsiverti žmonėms, truputį labiau jais tikėti ir truputį labiau pražiūrėti jų trūkumus.

    Metų pergalė: BESIELĖ. Pirkti čia!

    Metų sugrįžimas: vėl grafomaniškai rašau poeziją.

    Metų pirkinys: Fotoepiliatorius + Nikon fotoaparatas eksperimentams + Cards Against Humanity;

    Metų filmas:
    Jei atvirai… I’m not impressed.
    1. Pagaliau pažiūrėtas „Seven„:

    2. Kingsman. The Golden Circle:

    Metų serialas:
    How to get away with murder:

    Ir visiškai džiugiai atradau „RuPaul’s Drag Race“. Eat your heart out.

    Metų skaitiniai:
    Įveikiau Good Reads reading Challange! 33 knygos (iš kurių 2 – trumpos istorijos). Sąrašas čia.
    Top 3:
    1. Carrie Fisher „The Princess Diarist“ – jau ne kartą minėta ir bloge cituota;
    2. Robert Pobi „Bloodman“ – įtempta, kruvina ir netikėta.
    3. Michael Poore „Up Jumps The Devil“ – juokinga, išmoninga, gera.

    Metų muzika:
    1. Heather LaRose – New Moon

    Can you feel the blood pumping through your veins
    As your heart beat changes pace
    Can you hear the wind calling out your name
    As you’re fighting to stay tame

    2. Beware of Darkness – Present Past Future

    I’m scared of the future
    And I hate my past
    The present hurts too much
    But I know it won’t last, know it won’t last
    I’m scared of the outcome
    Of what I could become
    And I know if I don’t do something that I will be done

    3. LP – Lost on you

    Metų planai:
    1. Talinas sausį;
    2. Skersai išilgai Gran Kanariją kovą;
    3. Tikriausiai Iron Maiden birželį.
    4. Italų kalbos kursai;
    5. Pradėti trečią knygą.
    6. Labai svarbus piešinys ant kūno.
    7. Pilates.

    Metų pažadai:
    Bet koks ramybės pažadas sprogs man į veidą kai pigi bambioškė, jaučiu jau dabar.
    TIesiog, turėčiau daugiau sportuoti, sveikiau valgyti ir gerti daug vandens.

    26168330_1763398610346443_5675592316269575319_n.jpg
    Bring it on.
    BRING IT ON.

  • Buitis,  Filmai,  gyvenimo tiesos,  i love my friends,  lovable stuff

    Sutrauka 2017-ieji

    we-are-here-to-laugh-buk

    Ši Ch. Bukowski citata man galvoje skamba visus metus. Šie metai buvo tokie pilni, kad po jų jau bet kas gali būti – bring it on!

    Ko pernai žadėjau sau?
    4. Ramybės sau, nes nors ir metai buvo geri, blaškiausi, bangavau ir plėšiaus.
    Oh poor poor poor naive me.

    Viskas prasidėjo susipurtymu darbe vasarį, po kurio sekė panika dėl turberkuliozės, o lygiagrečiai dar reikėjo susirašinėti su leidyklomis dėl knygos. Tada gegužę dirbau Milane ir nepamenu kada buvo taip sunku su savim, o birželį jau grįžau ten atostogauti. Rugpjūtį reikėjo lipti ant scenos, rugsėjį – keisti butą ir vos jį pakeitus vėl krautis daiktus į Milaną, paskui į Varšuvą, paskui… dv apie viską iš eilės.

    Metų žygiai:
    1. Nica ir Monakas;
    2. Milanas (+palėkimas iki Lugano);
    3. Atostogos aplink Gardos ežerą (Via ferratos, Gardaland, Venice);
    4. Talinas;
    5. Kolka rags (spontaniška kelionė, kuri laimėtų keisčiausios apdovanojimą. Nes miegot bačkoj be elektros prie jūros yra gerai ir labai rekomenduotina);
    DSC_2125
    6. Vėl Milanas (+palėkimas iki Turino);
    7. Varšuva;

    Metų pasirodymai:
    1. Blue Foundation
    2. Evanescence
    3. Alice Cooper
    4. Rammstein
    5. NICK CAVE & THE BAD SEEDS
    6. LP

    Metų sportas:
    1. Nubėgau 167 km iš viso. Ir pagaliau nubėgau 10 km. Net ne kartą. Per Vilniaus maratoną užtrukau 1 valandą 50 sekundžių – 9 min geriau nei treniruočių laikas.
    DSC_2179
    2. Nuirklavom, deja tik ~19km. Ir fuk ju, Belmonto užtvanka, kad griūni.

    Metų sveikatos dislike: ankstyvą rytą speneliais prisiglausti prie šalto paviršiaus plaučių nuotraukai, bei kairysis klubas, kuris pradėjo skaudėti po maratono #babytė

    Metų pastovumas: Pats geriausias vyras pasaulyje, jau greit 12 metų. Brangusis, jei mūsų meilė būtų vaikas, kitąmet ji jau baigtų mokyklą *apsivemia veivorykštėm*

    Metų pokytis: Naujas butas, KURIS OMG YRA NEREALUS.

    Metų suvokimai: Viskas, absoliučiai viskas, yra įmanoma ir aš viską galiu, o ko negaliu – fake it, make it, smile and wave.
    Ir kartais, kartais sveika truputį labiau atsiverti žmonėms, truputį labiau jais tikėti ir truputį labiau pražiūrėti jų trūkumus.

    Metų pergalė: BESIELĖ. Pirkti čia!

    Metų sugrįžimas: vėl grafomaniškai rašau poeziją.

    Metų pirkinys: Fotoepiliatorius + Nikon fotoaparatas eksperimentams + Cards Against Humanity;

    Metų filmas:
    Jei atvirai… I’m not impressed.
    1. Pagaliau pažiūrėtas „Seven„:

    2. Kingsman. The Golden Circle:

    Metų serialas:
    How to get away with murder:

    Ir visiškai džiugiai atradau „RuPaul’s Drag Race“. Eat your heart out.

    Metų skaitiniai:
    Įveikiau Good Reads reading Challange! 33 knygos (iš kurių 2 – trumpos istorijos). Sąrašas čia.
    Top 3:
    1. Carrie Fisher „The Princess Diarist“ – jau ne kartą minėta ir bloge cituota;
    2. Robert Pobi „Bloodman“ – įtempta, kruvina ir netikėta.
    3. Michael Poore „Up Jumps The Devil“ – juokinga, išmoninga, gera.

    Metų muzika:
    1. Heather LaRose – New Moon

    Can you feel the blood pumping through your veins
    As your heart beat changes pace
    Can you hear the wind calling out your name
    As you’re fighting to stay tame

    2. Beware of Darkness – Present Past Future

    I’m scared of the future
    And I hate my past
    The present hurts too much
    But I know it won’t last, know it won’t last
    I’m scared of the outcome
    Of what I could become
    And I know if I don’t do something that I will be done

    3. LP – Lost on you

    Metų planai:
    1. Talinas sausį;
    2. Skersai išilgai Gran Kanariją kovą;
    3. Tikriausiai Iron Maiden birželį.
    4. Italų kalbos kursai;
    5. Pradėti trečią knygą.
    6. Labai svarbus piešinys ant kūno.
    7. Pilates.

    Metų pažadai:
    Bet koks ramybės pažadas sprogs man į veidą kai pigi bambioškė, jaučiu jau dabar.
    TIesiog, turėčiau daugiau sportuoti, sveikiau valgyti ir gerti daug vandens.

    26168330_1763398610346443_5675592316269575319_n.jpg
    Bring it on.
    BRING IT ON.

  • gyvenimo tiesos,  lovable stuff,  reality bites

    Jei tavo dėžė yra už tavo komforto zonos ribų – Hang in there, Baby.

    Šūkiahang_in_therei, kurie tariamai ragina nepasiduoti, turi savo madas.

    1971-aisiais Victor Baldwin nufotografuotas „Hang in there, baby“ garantuotai ne vieną įtikino pakelti galvą, ranką ar koją ir nuveikti ką nors kontruktyvaus.

    Kai dar mokiausi mokykloje, geriausi vaistai ir patarimas bet kokiai problemai buvo „think outside the box„.
    Nežinai kaip išspręst šitą integralą? – Think outside the box!
    Nesupranti anglų klausimosi užduoties? – Think outside the box.
    Simpatija neatmajakina? – Think outside the box.
    Rašinys „Romantizmas Salomėjos Nėries poezijoj“?  – THINK. OUTSIDE.THE.FUCKING.BOX
    Nu suprantat ką sakau.
    Šią motyvaciją dar būdavo galima papildyti iliustracija iš „I can Haz a Cheezburger“, kokia nors labai žaisminga ir smagia apie Šriodingerio katę: sriodingeris

    Kada dabar paskutinį kartą kas nors jums sakė „Think outside the box„? Gal kažkas ir sakė, bet nerimtai arba iš įpročio. Nes niekada nebežino nei kur ta dėžė, nei kodėl iš jos reikia išlipt.
    [Useless fact: pati frazė gimė po 1945m. Gestalto psichologijos mokykloje vykdyto eksperimento, kurio metu visiems davė degtukų, dėžutę su smeigtukais, žvakę ir liepė prisabačint žvakę prie sienos.]

    Dabar visi liepia išeiti iš komforto zonos. Ir dar tada augti kaip asmenybei.
    Jei atvirai, kai kalbėjom apie dėžes, buvo truputėlį aiškiau.

    Kokio ilgio tas žingsnis iš komforto zonos? Šuolis nuo tilto su guma? Didesnė auditorija, nei įprastai? Dailusis čiuožimas? Grakštusis lankstymas? Taip nusilupi vieną komforto šarvo gabalėlį, palaikai jį nuluptą ir kruopščiai prilipini atgal.

    Niekada nežinojau, kiek manęs yra mano komforto zona. Dabar manau, kad ~70%. Ir šiemet pirmą kartą visą šarvą nusilupau vienu 3 valandų skrydžiu. Ir lieki toks menkas ir pasimetęs, staiga netekęs taip krupščiai statyto identiteto. Šliejiesi prie senų dainų, vaikystėje mėgtų patiekalų ir bandai sulipdyti kažkokią išsigimusią rutiną.

    Baisu. Taip baisu, kad net nemoku aprašyti, bet baisiausia dalis, kad paskui tas comfort šarvas ima spausti. Ir taip tu lieki išvarytas iš komforto oazės į labai biblijinę dykumą. Pasmerktas amžinai jaustis nepatogiai.

    Ir kai tau niekada nebebus patogu – World is Your oyster.
    Kai tau nebepatogu, Hang in there, Baby.

    uncomfortable

    Ps. Aš belenkaip myliu Eglę. Nes ana to verta.

  • gyvenimo tiesos,  lovable stuff,  nuotykiai

    Kaip sustot įsibėgėjus

    Kur buvau dingus? Daugiausiai laiko praleidau makaronų, picų ir labai vidutinio alaus žemėje – Italijoje. Užsisukusi uragane su komandiruote (pasakojimas TBA), leidykla – atskiras pranešimas irgi bus, atostogomis… Aš neturėjau laiko niekam, o ypač sau.
    Gera pagaliau grįžti.

    Aš niekada nebijojau aukščio. Nesustingdavau ant aukščiausios medžio šakos, ar atrakcijonų parke, iššokdavau iš medžio, pereidavau tvora, nušokau nuo tilto su virve. Man nebaisu. Tiesa, vieną kartą neįlipau į pajūrio apžvalgos bokštą paimti Geocache. Bet bokštas buvo senas, nestabilus, aprūdiję, o viršuje dar dūzgė vapsvų lizdas. Todėl nurašiau tai sveikam protui.
    DCIM101GOPROKalnuose ir medžių parkuose su vyru vis juokėmės (iš tiesų vyras daugiau keikėsi, nei juokėsi), kad mano vienas saugiklis perdegęs, o aš spėliojau, kur vis dėlto yra mano riba.

    Šita nuotrauka atrodo kaip ir kitos 107 šių atostogų nuotraukos – aš ir Via Ferrata (ir dar Manto koja), tačiau man būtent ši nuotrauka patinka labiausiai. Todėl, kad joje aš išsigandau ir sustojau.
    Žengiau ant atbrailos ir supratau, kad aukštai. Tada dar kvailo principo vedina nusileidau keletą metrų žemyn ir supratau, kad toliau – niekaip.
    O atrodo, kas čia tokio – tas pats trosas, tie patys du karabinai, sauga, ta pati atbraila… Bet kažkodėl – niekaip. DSC_1537

    Dabar, kai užsimerkiu, matau kaip žingsnis po žingsnio tą atbrailą įveikiu,

    tačiau tą kartą reikėjo apsisukti ir grįžti atgal.

    Reikėjo atsisakyti vieno iššūkio, kad įveikti dešimtį kitų (look, I got all very deep here).

     

    Dievaži, jei toks pirmas pusmetis, tai kokie bus likę metai?

    I was your sailor, your demon
    Your lover, your overbearing best friend
    Hoping for some attention
    I saw through your automatic heartache
    Now I know that love is as love was
    It’s downhill from here

  • lovable stuff,  no life,  wtf time

    Geek out – Niekas manęs nesupranta

    <geekout>

    Neplanuotas planas:

    1. Vėl pradedi žaisti Dragon Age Inquisition, šį kartą už Dalish.

    2. Pagaliau gauni kadaise užsisakytą grandinėlę su elniuku:
    Real-925-Sterling-Silver-font-b-Deer-b-font-Antler-Necklace-Pendant-Animal-CHRISTMAS-Gift-women

    3. Visą savaitgalį džiūgauji, kad gražus elniukas.

    4. Pirmadienį supranti, kad tas elniukas atrodo visiškai kaip Halla, kuri Dalish elfams yra šventa šventa.
    Creature-Halla

    merrill_with_halla_2___dradon_age_ii_cosplay_by_luckystrikecosplay-d9tvm44

    5. Džiūgauji dar labiau.

    6. Žinai, kad niekas tavo džiaugsmo nesupras.

    </geekout>