• lovable stuff,  no life,  wtf time

    Geek out – Niekas manęs nesupranta

    <geekout>

    Neplanuotas planas:

    1. Vėl pradedi žaisti Dragon Age Inquisition, šį kartą už Dalish.

    2. Pagaliau gauni kadaise užsisakytą grandinėlę su elniuku:
    Real-925-Sterling-Silver-font-b-Deer-b-font-Antler-Necklace-Pendant-Animal-CHRISTMAS-Gift-women

    3. Visą savaitgalį džiūgauji, kad gražus elniukas.

    4. Pirmadienį supranti, kad tas elniukas atrodo visiškai kaip Halla, kuri Dalish elfams yra šventa šventa.
    Creature-Halla

    merrill_with_halla_2___dradon_age_ii_cosplay_by_luckystrikecosplay-d9tvm44

    5. Džiūgauji dar labiau.

    6. Žinai, kad niekas tavo džiaugsmo nesupras.

    </geekout>

  • Buitis,  no life,  people suck,  reality bites

    Skalbyklės remonto ypatumai arba Aš tik noriu švarių kojinių

    Mūsų skalbimo mašina vadinasi OKO LAVOMAT ir ji jau mačius gyvenimo.
    Todėl, kai vieną rytą įjungta ji nebeišleido nė garso.

    – Bus tau skalbt savo medinius bajerius, – sakė Eglė.
    Ha, labai juokinga, Egle.
    washing2

    Ir taip mes su vyru pradėjom odisėją ir meistrų paieškas.

    Meistriukai I:
    Vyras randa meistrus, kurie kainomis nesikandžioja ir iš puslapio atrodo rimta kontora. Puslapyje forma, kurią prašomą užpildyt, įrašyti gedimą, prisegt selfį su savo skalbenke, sako, per 3 d.d. susisieks telefonu arba elektroniniu paštu.
    Formą užpildom ketvirtadienį. Visą savaitę – tyla. Kitas 3 dienas neatsiliepia nė vienu telefono numeriu.
    Jaučiu švarių kojinių trūkumą ir išdavystę.

    Meistriukai II:
    Skambinu antram Google rezultatui. Atsiliepęs vyras bando multitaskinti, pagal garsą, kažką rašyti, nes klaksi klaviatūra, ir dar kalbina kolegą.
    Išdėstau mūsų bėdelę.
    – Tvarkoj, šiandien po 20 valandos atvažiuos meistras. Paskambins prieš tai.
    Aš jau šoku džiaugsmo šokį.
    washing
    Meistras nepasirodo nei po 20 valandos, nei po 21, nei 23:30. Jaučiuosi apgauta ir išduota.

    Skambinu 12:30 kitą rytą.
    – Labas rytas, žinokit, pamiršot mus vakar.
    – Šitaa…. maistras nusivėlino…. Tuoj pasiderinsim ir perskambinsiu jums.
    Ok, kam nepasitaiko. Laukiu.

    15:30 – vis dar laukiu. Jaučiuosi dvigubai išduota, todėl skambinu dar kartą.
    – Laba diena, gal jau ką nors išsiaiškinote ir žinote, kada galim jūsų sulaukti?
    – Šitaa… Penktadienį vakare, gerai?
    – Oi, kaip tik penktadienis ir netinka… Gal galima šeštadienį arba sekmadienį?
    – Tai gerai, šeštadienį ar sekmadienį. Viso ger…
    – Palaukit, o gal sutarkim tikslią valaną?
    – Gerai, vienuoliktą. Viso ger…
    – O mūsų adresas…
    – o.
    Ir padėjo ragelį.

    Meistriukai III:
    Atvažiuoja beveik sutartu laiku.
    – Labas vakaras, mes jau prie jūsų. Kurios čia durys?
    – Čia daug kas pasiklysta, tos, ant kurių parašyta Šiluminis punktas. Tada trečias aukštas.
    – Cha cha cha, niekad dar nebuvau šiluminiam punkte, kuris būtų trečiam aukšte.
    Bet skalbenkę diagnozavo. Ana nebegyva ir prikėlimas kainuotų 150 eurų.

    Taigi dabar pradedam derybas su savininku ir odisėją po savitarnos skalbykas ir draugų namus.

  • missing thoughts,  no life,  wtf time

    Viskas yra kontroliuojama

    – Ne, – tariu visiems susirūpinusiems. – Blogas nemirė. Galit nebesirūpint.
    (reikšminga pauzė, kol visi kambaryje lengviau atsidūsta)

    large

    Bet aš užsiiminėjau kitomis ir kartais net labiau konstruktyviomis veiklomis – pavyzdžiau Coursera kursais ir Camp NaNoWriMo.
    Rezultato teaseris:

    Leila susiraukė, bandydama įspėti, ar tai nebuvo piktas Einaro pokštas, tačiau daugiau nieko neklausė. Jei jis taip pokštauja, užplos jam su lavono plaštaka.

    Gegužės iššūkis sau – dar 20 000 žodžių. Sakau garsiai, kad kas nors galėtų sugėdint, jei meluoju.

    On the funnier note – kalafiorai labai brangūs.
    Ir štai pastebėjimas. Jis apie alų. Todėl svarbesnis nei kalafiorai.
    Jį įkvėpė Tadas Vidmantas.

    Tadas Vidmantas: <..> Atsimeni, buvo kažkada toks Euro alus už vieną litą? Tada pigiau gėrei, dabar brangiau valgai. Tas ant to gaunasi, ne?
    Eglė: Ooo, alaus puslės…
    Nėrgyvenimo: Pameni, Ledo, Euro, Meškos… Va ten tai buvo alus.
    Eglė: O dabar? O kas dabar?
    Nėrgyvenimo: Kronenburgas, Engelmanas ir Warštaineris. Čia kaip koks j-pop-gay bandas.

  • missing thoughts,  no life,  people suck,  reality bites,  suicidal bitch

    Kaip mes baigėme mokyklą arba „Priverk man upę“

    Kadangi dabar visi stebisi/piktinasi dvyliktokų verkšlenimais dėl brandos egzaminų, reikia ir man tai padaryti, kol nevėlu. Įrašas bus apie tai kaip mano laikais viskas buvo geriau.

    Pati iš dvylikamečio švietimo sistemos konclagerio ištrūkau prieš septynerius metus, bet kadangi giminėje buvau tokia pirmoji, tai kiekvienais metais tenka stebėti, kaip šeimą apima vis didesnė emocinė tryda. Ir dabar visi vėl yra labai jautrūs ir pažeidžiami.
    – Ar galima į universitetą stot su mokykliniu lietuvių? – klausia manęs ir aš tampau pečiais.
    Baisiausia tai, kad klausia ne suinteresuotas dvyliktokas, o jo mama, nes realu, kad dvyliktokas dar nelabai supranta, kas įvyko ir išgirdęs, kas jo laukia, išpūstų akis su klausimu „kaip tai pats kojines skalbsiu?“.

    largeKokia dvyliktokai buvom mes? Dabar kai galvoju, tai atrodo, kad tik miegojom, gėrėm ir mokėmės.

    Matot, skaitantys jaunuoliai, mano laikais lietuvių ir anglų įskaitų temų niekas nežinojo iš anksto – ateini, gauni lapuką su tema ir tada jau blevyzgoji. Žinoma, aš su savo pavarde būdama sąrašo gale dažniausiai apytiksles temas nugirsdavau, o štai gyvenimo vyras visuomet eidavo pirmas. Ir – nieko. Nei isterijos, nei minčių apie savižudybę. Nors, žinoma, kojytės drebėjo. Pamenu, kai jau turėjau eit į anglų kalbėjimo įskaitą mano aukštas fainas klasiokas sėdėjo ant grindų rankom ir kojom apsikabinęs mano koją ir rėkė „NEPALIK MANĘS“. Dar ir dabar nežinau kaip labai anas juokavo.
    Ir va mano vyras buvo toje kartoje, kuri dėl nutekėjusių atsakymų lietuvių egzaminą turėjo perrašyt. Ir… Nepatikėsit – visi išgyveno.

    largeO va dabar visi yra labai nuskriausti. Nes tokių temų nesitikėjo. Nes niekas jų nesupranta. Egzaminų lapai sulaistyti ašaromis. Kruvinos sienos. Mergaitės be akyčių. Ok, gal kiek perdedu. Kiekvienais metais atsiranda individų, kurie ant egzamino lapo užrašo savo vardą, neišsijungia telefonų, ateina ne į tą mokyklą ar atėję į matkę laiko istoriją. Bet skaitant straipsnius ir forumiuką atrodo, kad šieme 99% abiturientų yra daugiau ar mažiau atsilupę. ATSILUPĘ. Dievinu šitą žodį.

    Nemažai džiaugsmo suteikia dvyliktokų grupė Facebook. Keletas perliukų (kalba netaisyta):

    Po lietuvių egzamino:

    „Jeigu 1 pastraipoj remiaus kuriniu o kitose 2 pastraipose remiaus ne kuriniais o serjalais nieko blogo?“

    „jeigu sumaisiau lyteraturini su samprotavimu ir tipo vietoj 4 pastraipu 7 parasiau? cia labai blogai??“

    „Tai va emiau pirma tema ir remiaus Vaizganto „Dievu misku“. Kitu dvieju autoriu nepanaudojau tai cia tipo tiks?“

    „Laba nakty. Jei prie knygos „katekizmas“ parasiau kad ne Martynas Mažvydas ją išleido o Kristijonas Donelaitis.. Apie kitus du gerai parasiau.. Išlaikysių??“

    Prieš matematikos egzaminą:

    „Kaip apskaičiuot diskriminantą?
    Kokia yra Pitagoro formulė?“

    Egzistenciniai klausimai:

    „Gal kvailas klausimas, taciau jautriam, gerasirdziui zmogui labiau tinka stoti t policija ar i slauga? jusu nuomonytes“

    Ok, ok, piktinuosi tik todėl, kad tai labai malonu.
    Iš tiesų, jei jūsų nepadarė mokykla, tai padarys gyvenimas.

  • no life,  people suck,  reality bites,  suicidal bitch,  wtf time

    This is my suicide beer… *

    * I only drink it on days when I’m afraid I might kill myself if I don’t drink it (labai vogta iš Denver Butson).

    Aš labai mėgstu elgtis taip pat dramatiškai kaip ir mano veikėjai.

    …ji nuleido galvą sau ant kelių ir panardino pirštus į plaukus. Tarsi norėtų išplėšti iš galvos žodžius.

    Isterija be žiūrovo nieko verta ir pakanka net to menamo skaitytojo, kad ji tekste pasidarytų patraukli.

    Ariadnė delnais užsidengė akis. Spustelėjo ir laukė kol užmerktų akių tamsoje ims mirgėti ornamentai. Norėjo sugrūsti akis sau į kaukolę, kad jos po vieną iššoktų pro skylę pakaušyje ir nuriedėtų po lova. Nebenorėjo šito matyti.

    Dažniausiai įsivaizduoju savo menamą žiūrovą ir elgiuosi labai gražiai dramatiškai. Vakar pagavau save tiesiog susiėmusią už galvos. Tapau viena iš tų psichų, apie kuriuos rašau.
    Reikia Magnio. Ir alaus.

    large

    Ai, ir dar man dieta.
    Tai nėra ne tik gyvenimo, bet ir šokolado.

  • no life,  nuotykiai,  people suck,  reality bites

    Ir darbo biržoj dirba žmonės.

    Šiandien susipažinau su savo asmeniniu konsultantu. Galima džiaugtis, kad gavau tikriausiai jauniausią ir tikriausiai gražiausią konsultantą, ypač vertinant DB standartais.

    Dar labiau verta pasidžiaugti, kad jo humoro jausmas irgi keistas: kabinete, prie papkių šūsnies nervingai steipleriu prikabinta būtent ši nuotrauka:
    please_make_the_stupid_people_shut_up__by_yuen16-d4z6nc3

    Pamatau ir sukikenu, Susižvalgom ir nusišypsom. Aš dar sau pagalvoju, kad ir darbo biržoj yra žmonių.

    Dienos klausimas (autorius Mariukas) – o kai darbo birža ieško darbuotojų, jie ieško per darbo biržą?

    Dienos pastebėjimas – eit į darbo biržą su antra puse ir bučiuotis koridoriuje, kol lauki, is the new romantic. Man rodos reiks vyriškiui pazysti.

  • no life,  reality bites,  wtf time

    Brain stack overflow (aka Pink fluffy unicorns)

    Pirmam kurse visus mus dulkino kompiuterinė architektūra. Pamenu, susitikom prie universiteto ryte prieš egzaminą, perbalę, su kava drebančiose rankose.
    – Mano galva šiandien veikia, kaip stekas, – sakė kursioke. – Last in First out. Atsikėliau ryte ir viską žinojau, bet mama prieš išeinant pasakė „Matyt bus pūga“ ir viskas – nieko neatsimenu apie komparchą. Bet žinau, kad bus pūga.
    Ha ha, spauskit like, jei supratot juokelį.

    Dabar pasenau, tai ne viskas taip juokinga.
    Prieš gerą mėnesį ištiko krizė. Užlūžo telefonas, perkroviau ir prisiminiau, kad neseniai keičiau kortelę ir nepamenu PIN kodo. Kortelė keitėsi ir darbo telefonui. Išbandžiau PIN, kuris buvo darbinio telefono, išbandžiau kitą skaičių, kuris tikriausiai buvo senos banko kortelės kodas. Tada išverčiau namus ieškodama kortelės su PIN ir PUK. Tada apsiverkiau ir aprėkiau vyriškį. Po valandos panikos, prisiminiau, kad mano PIN kodas nesikeitė.

    large

    Dabar mintinai moku visus kainynus, atsimenu sąskaitų sumas, prieš du mėnesius sutartas nuolaidas, banerių išmatavimus, banerių svorius, kampanijos rezultatus, jobsų numerius… Bet nebeatsimenu savo telefono numerio.

    Savaitės hitas:

    Nuo rytojaus ryto toks bus mano žadintuvas.

  • keep the dream alive,  lovable stuff,  missing thoughts,  no life,  wtf time

    Tai pabaiga ir pradžia viename*

    *Pun intended, zuikiai.

    7044_7a25_largeMilijoną kartų kartojau ir dar sykį pasakysiu – man nė trupučio negėda, kad namuose esu grafomanė. O ir jums koks skirtumas – juk dažniausiai netenka tos grafomanijos skaityti.
    Bet vakar aš padėjau paskutinį tašką.
    Dokumentas sukurtas 2010.04.10, 18:17.
    Taškas padėtas 2013.04.29, 23:50.
    Daugiau nei 3 metai.
    401 puslapis.
    Daugybę kartų buvau juos palikusi, nusprendusi, kad imsiuosi kažko rimto, kažko, ką galima publikuoti, tačiau visada grįždavau. Buvau skolinga visiems jiems laimingas pabaigas ir šią skolą grąžinau.

    Kai į palatą įžengė Džonas, ji pajuto, kaip siaubas jos plaučiuose ima augti ir plinta po visą kūną. Dažniausiai tai trunka tik sekundės dalį, kol adrenalinas kraujyje nusėda. Tačiau ji nemiegojo beveik savaitę ir atrodė tarsi greta jos tikrosios, atsirado kita, juoda širdis, kuri varinėjo po jos kūną siaubą. Ji nebegalėjo įkvėpti. Ji suprato, ką jis padarė. Džonas pažvelgė į ją ir nusišypsojo. Ji nebebuvo ji. Ariadnė buvo grynas siaubas, apvilktas žmogaus oda.

    Ariadnė tikriausiai amžiams liks mano mylimiausia. Trejus metus ji kantriai talpino vaizdžiai aprašytus mano baimę ir pyktį. Ji buvo pati pati stipriausia – jei jau ji galėdavo nukauti demonus, tai, pagalvokime, kokius kalnus nuversti galėdavau aš?

    Jis paėmė jos ranką ir priglaudė pirštus prie lūpų. Niekada jos nepaliks. Stovės su ja nugara į nugarą, nesvarbu, kokios baisybės bus juos apsupusios. Ir paskutinę sekundę tikėsis, kad kai nebebus kelio atgal, jų širdys sustos tuo pačiu metu. Ariadnė neatitraukė nuo jo akių. Ji lengvai pagavo šią jo mintį ir plačiai nusišypsojo.
    –          Aš irgi to tikiuosi, – sušnabždėjo.

    Ji pajėgi kone aklinai mylėti. Ariadnė jau išgyveno mano svajonę vairuoti Chevy Impalą dykumos keliu, kai vėjas draiko plaukus. Tai ji miegodavo su Beretta 92 po pagalve.

    –          Mažoji, – išgirdo balsą. – Ari!
    Ji įsivaizdavo, kaip jis randa ją taip begulinčią ant žemės ir į tarpuakį suvaro kulką. Dar geriau – tris. Todėl ji leido jam ją rasti. Idėja mirti nuo jo rankos atrodė maloni. Kėlė ekstazę ir atrodė, kad tai tikrai yra bausmė, kurios ji nusipelnė.

    Kai pagalvoju, aš taip juos skriaudžiau savo iškrypusiomis literatūrinėmis užgaidomis… Jei kas nors tai publikuotų, nieko gero nebūtų. Bet man taip patiko žaisti.

    Vėjas kilo, nes ji to norėjo. Norėjo, kad ateitų uraganas, pūga ir stichija jai pakluso. Šuorai darėsi vis agresyvesni ir pasirodė sniegas. Snaigės buvo milžiniškos ir aštrios, mažyčiai ledo gabalėliai. Ariadnė atmetė rankas į šonus ir užsimerkė, jausdama, kaip šimtas mažų skutimosi peiliukų vienu metu raižo suledėjusią jos odą. Jos neliko kūne. Ariadnė nesusimąstė, bet kadaise ji įgavo gebėjimą dingti iš savo kūno, kai skausmas peržengdavo ribą. Tais kartais, kai beprotystė aplink pasidarydavo nebevaldoma, kai reikėdavo perkrauti protą, ji palikdavo tuščią kiaukutą ir išeidavo į juodą erdvę. Skausmas išgrynina.

    Aš taip juos myliu. Taip labai, kiek galima mylėti tą, kurį pati sugalvojai.
    Bet šitos pabaigos reikia, nes man reikai naujos pradžios.
    O jie jau buvo nusipelnę taikos, nes kažkada jų karas turėjo baigtis.

    I wanted to believe
    As I watched your world
    Crumble in your hands
    I wanted to believe
    As you raised your glass
    To your last stand

  • missing thoughts,  no life,  reality bites

    … and then multitasking failed me.

    Visada buvau labai savim patenkinta, kad, kaip seneliai kartodavo, esu „barbė-devyndarbė“. Kitaip tariant – labai gera multitaskerė.

    Galiu skaityti knygą ir žiūrėti televizorių ir atsiminti, ką perskaičiau ir ką pamačiau (na nebent rodo transliaciją iš seimo, o skaitau kokį S.R. Green, tada px man tas telikas).
    Galiu rašyti straipsnį ir žiūrėti filmą.
    Galiu kalbėti su kažkuo apie orą, o tuo pačiu metu angliškai kam nors atrašinėti per skype apie ananasus (na, bet ne apie integralus ar fotosintezę).
    Kai vyriškis gyveno Anglijoj, kalbėdavau su juo, o tuo pačiu metu rašydavau lietuvių interpretacijas.
    Žodžiu, jei tai ne matematika ar fizika, i can multitask.
    Apskritai, nesu ta, kuri ilgai gali būti tyloje. Žinoma, kai kalnuose vėlyvą vakarą išeini ant žvyruoto kelio, ta tyla gera. Kai atsikeli ryte prie ežero ir tik žuveliokai vandenyje burbuliuoja – irgi gera. Bet visais kitais atvejais, geriau jau tegul televizorius su manim pakalba.
    Nes ir šiaip man su attention span kažkokios bėdos. Ir jei jau labai ties rašymu susikaupiu, įvyksta mutantai.
    Bet dabar – PYST – pervargau ir nebegaliu.

    tumblr_l99ssg0BJp1qbgz5wo1_500_large

    Daugiausiai ką galiu daryti, tai gulėti ant lovos (žiurkinas laksto aplink ir lenda bučiuotis). Dar kartais ką nors paskaitau. Jei tyloje įprastai galvoje ūžia balsai, dabar – nė cypt.
    Ir dar kartais sau tyliai groju Depeche Mode „Touring the Angel Live“ įrašą.

    tumblr_m0qnnqnVjG1r1ji0t_large

    Reikia atostogu, bet geriausiu atveju gegužę. Nėr gyvenimo.

  • Buitis,  no life,  reality bites,  wtf time

    Magnis – mano mylimiausias mikroelementas

    Kad ir kaip ironiškai tai beskambėtų, Magnis yra vienas iš dalykų, bet kurių aš negaliu gyventi. Maždaug du kartus per metus turiu suvartoti dėžutę tablečių, kad neišprotėčiau. Ir kadangi, jau minėjau, kad man labai svarbi šio blogo edukacinė funkcija, pakalbėkim apie Magnį.

    Pagrindiniai požymiai, rodantys, kad Magnio trūksta:
    – Įsitempimas (tiek raumenų, tiek smegenų);
    – Negalėjimas atsipalaiduoti;
    – Hyperjautrumas;
    – Galvos skausmas, migrena;
    – Mėšlungis, raumenų skausmai, spazmai;
    – Nervingumas, panikos priepuoliai, dėmesio sutrikimai;
    – Miego sutrikimai;
    – Širdies ritmo sutrikimai.

    Daugelį šių simptomų apibūdintume kaip „stresą“, o apie stresą jau rašiau. Tie, kurio jo nepatyria gali atsistoti, kad mesčiau į jus akmenį ir išvadinčiau melagiais.

    Glima rasti nemažai tyrimų, kurie pasakoja apie įvairiomis depresijos formomis sirgusius žmones, kurie pasveiko arba jų būklė ženkliai pagerėjo būtent Magnio dėka.

    Magnis sau ramiai tūsina sinapsėje tarp dviejų neuronų, kartu su kalciu ir glutamatu. Šie du veikia kaip sužadintojai ir gali net būti toksiški ir labai lengvai galia aktyvuoti NMDA receptorių. O štai good guy magnis gali sau ramiai sėdėti ant to receptoriaus nieko neaktyvuodamas. O jei šios apsaugos nėra, kalcis su glutamatu daro ką nori ir neuronas to pasekoje nusibaigia. O mirštantys neuronai is never a good thing.

    Dar yra toks dalykas kaip streso sukelta depresija: chroniškas stresas skatina perteklinio kortizolio išsiskyrimą, o šis per laiką kenkia smegenų hipokamui. Magnis gali reguliuoti organizmo reakciją į patiriamą stresą – gali sumažinti hipokampo gaminamo streso hormono kiekį, ACTH (hormono reguliuojančio kortizolio ir adrenalino išsiskyrimą) gamybą, taip pat sumažina organizmo reakciją į ACTH. But wait… there is more: magnis gali veikti kaip barjeras, neleidžiantis streso hormonams patekti į smegenis.

    Dar sako, kad tie, kuriems netrūksta magnio, rūkydami žolę mato daugiau spalvų. But how could i know?

    Matot kaip viskas protingai skamba? Mano galvoje Magnio poveikis atrodo maždaug taip:

    magnesiumwonders

    Sound effects included.

    Internetas sako, kad magnis – original chill pill.
    Mes su Lizzy sakom – it’s prozac for poor people.

    Jau po savaitės tabletyčių vartojimo mano pasaulis spalvotas, net je ičia tik placebo efektas. Tik gaila, kad nebesisapnuoja ryškūs košmarai. Buvo visai įkvepiantys…