• keep the dream alive,  lovable stuff,  reality bites

    Kai smegenys be tavęs rašo geresnes istorijas (su spoileriais)

    Paskutinėm savaitėm gerai rašosi.
    Niurzgant, kankinantis, atidėliojant ir zyziant, ne po penkis puslapius per dieną, bet judam teisinga kryptimi.

    Kas mane šiek tiek erzina, tai, kad smegenims nelabai rūpi, kad Wordas uždarytas, kompas išjungtas ir man pačiai savo grafomanijos jau labai gana. Ne ne, senos geros smegenys toliau gamina visiškai atsitiktinius istorijų fragmentus, sėkmingai miksuoja Avengers su Auksiniu protu, Daria su Fyre dokumentika ir dar kažkur pabarsto Hario Poterio.

    Neseniai baigiau skaityti „Abandon„. Gera knyga, apsėda, vaidena, sukasi mintyse, nepalieka ramybėje, gąsdina, įtraukia – patys vardinkit. Ir jei nenori spoilerių – sustokit skaityti DABAR.

    SPOILERIS (ne dėl greičio – BOOM – medinis bajeris)

    1893 Kalėdų rytą pranyksta visas kalnakasių kaimelis. Niekas gerą šimtmetį nežino kur ir kodėl.
    2009 metų ekspedicija tariamai ten vyksta fotografuoti vaiduoklių, o paslapčia – dėl krūvos pradingusio aukso. Paraleliai pasakojamos dabarties ir praeities istorijos.
    Iš tiesų, iš proto išėjęs kunigas suvaidinęs indėnų išpuolį visą kaimą užrakina senoje šachtoje kalne ir už jų nuodėmes palieka mirti iš troškulio.
    Ir dar pora gana siaubingų dalykų įvyksta, bet šitų galiu ir nepasakoti.

    SPOILERIS BAIGIASI

    Aš šiek tiek klaustrofobė. Ir nebandžiau, bet šaltiniai sako, kad mirtis iš troškulio gana siaubinga, o dar ir knygoje labai vaizdžiai aprašyta. Tai vis pakontempliuodavau kai kurias scenas naktį spoksodama į lubas.

    O kadangi jau įjungiau smegenis kurti, tai jų tempai daug didesni nei mano.

    Sapnuoju, kad ir aš gyvenu Abandon. Kad istorija vėl kartojasi, nors sykį aš jau miriau tamsoje iš troškulio. Labai apniukęs Kalėdų rytas ir visi stovyniuojame gatvėje prie mažos bažnyčios. Šalta, o rūbai atitinka laikmetį ir man taip nepatogu su tais kailiais ir sijonais.
    Negaliu ramiai nustovėti, nes žinau, kas laukia, noriu, kad viskas vyktų dar greičiau, nes tas laukimas atrodo lyg vinys kalamos į suledėjusias pėdas.
    Bažnyčioje sustoju prie durų. Beprotis kunigas sėdi prie altoriaus lyg prie stalo, jo riebaluoti plaukai driekiasi ant juodų marškinių pečių.


    Viename iš bažnyčios suolų, daug plačiau nei pridera, sėdi vaikinas, kurio pirmą kartą ten nebuvo. Vienintelis pokytis, vienintelis išsigelbėjimas.
    – Tu, – beda į jį kunigas pirštu eime į lauką. – Tu irgi, – nuo tarpdurio nusitempia ir mane.
    Dviese einame prieš kunigą ir aš girdžiu ištraukiamą revolverį. Įsikimbu į vaikino parankę, pirštus suleidžiu į grubią švarko medžiagą, lyg jis būtų pasiūtas iš bulvių maišo.
    -JisNužudysVisąKaimą.UžrakinsKalneIrNužudys, – beriu jam pašnibždom ir ieškau sąjungininko, nors, atrodo, abu pasmerkti.
    – Ei tu, – sako kunigas jam. – Klaupkis.
    Iš vaikino kišenės į mano delną įslysta sunku ir šaltas revolveris.
    Pasitraukiu toliau nuo jo ir iššaunu kunigui dar nespėjus atlaužti gaiduko. Iššaunu antrą kartą, ir trečią. Jo kraujas atrodo juodas ant juodų marškinių, o iš žaizdų dygsta tokios pačios juodos plunksnos.

    Tai gal ir geras daiktas yra tas žadintuvas.

  • Buitis,  reality bites,  wtf time

    Lotosų jūros piratai

    Sakiau, kad Lotosų jūra yra verta atskiro teksto? Štai atskiras tekstas, nes aš už bazarą atsakau.
    Visų pirma tai turiu įspėti, kad tikrai nebuvau ten geriausia darbuotoja, man buvo 20, tai buvo mano pirmas darbas, mano on-boarding trūko 15 minučių ir aš nemokėjau pakeist kasos aparato juostos.
    Vis dar dėkoju dievui, kad per tą laiką, kol ten dirbau, niekada niekas nepaprašė faktūros.
    Aš Lotosų Jūroje dirbau 2008 metai, įmonė savo veiklą sustabdė 2011, tai matyt, jau jokių komercinių paslapčių, o jei norite susipažinti su jų asortimentų, puiki iš FB vogta iliustracija:
    krikstolas.PNG
    Classy as fuck.

    Taigi tos mėnesio ilgio neįkainojamos patirties ryškiausi momentai (highlights):

    1.Akropolio himnas.
    Dirbau per tris vietas – Flagmane, BIGe ir Akropolyje. Himną prekybos centras grojas kas valandą, vadinasi nuo 10 iki 22 valandos dainą išgirsdavau 12 kartų.
    Net ir po 10 metų Akropolis man sukelia nervinį tiką ir siaubingus flashbacks.
    Jei kas nors nežino, koks yra Akropolio himnas, žiūrėkit čia:
    (klipas ne originalus, but makes things better)

    2. Akropolio apsauga ir signalizacija.
    Dirbau salelėje. Kiekvieną rytą turėjau atitraukti vieną iš sunkių prekystalių, rasti raktą, kuri paslėpė prieš mane dirbusi pardavėja, atsirakinti spintelę, suvesti 6 simbolių kodą ir išjungti signalizaciją.
    Niekada nespėdavau. Apsauginiai labai greitai išmoko, kad tai aš, ir tiesiog nebeateidavo patikrinti.

    3. Didžiausia fanė Flagmane.
    Flagmane pas mane ateidavo močiutė, kuri buvo įsitikinusi, kad jei jau kas nors į Lietuvą atneš Šėtoną, tai ne gėjų santuokos ir ne kitataučiai, o smilkalai, krištoliniai lotosai ir aš.
    Pirmą kartą atėjusi, išliejo monologą apie tai „kad aš esu raganą, kurią reikia gyvą sudeginti prieš tai kryžių ant kaktos išraižius“.
    Visi jos ramblings buvo apsoliučiai unikalus ir kokybiškas turinys, gaila, Flagman apsauga gana greitai įsikirto, kad šią pranašę reikia išlydėti laukan.

    chakras.jpg
    4. Akmenų naudą ir paskirtis. 
    Kadangi laiko turėjau marias, tai skaičiau knygas, kuriomis pati ir prekiavau. Labai svarbi informacija:
    Yra akmuo nuo nėštumo. Galiu įsivaizduoti, kad veikia kaip barjerinė priemonė, panašiai kaip aspirino tabletė tarp kelių.
    Linksmiau, kad yra akmuo nuo gimdymo.

    5. Praktiški žmonės.
    Akropolyje dviems moteriškėms labai detaliai aiškinau apie smilkalinę.
    Ji tokia masyvi, dengta sidarbu, su turkiu ir dviem drakonais. Už 130 litų.
    – Aha, drakonai simbolizuoja vidinę stiprybę, o turkis stabilizuoja energiją, reiškia ramią gyvybinę energiją, užtikrina jos tėkmę (buvau pirmūnė, mintinai medžiagą išmokus). Sakyčiau, toks sakralus daiktas.
    Moteriškės susižvalgo ir smilkalinę nusiperka.
    – Paauksuosim ir bus graži cukrinė, – sako viena kitai nueidamos.

    6. Natūralistai
    – Laba diena, norėčiau smilkalų?
    – Sveiki, žinoma. Kokių? Šie labai populiarūs.
    – Ne ne, nereikia man šito plastiko ir naftos. Noriu pačių natūraliausių.
    – Aha, tada bus šie.
    – A.. (pauosto, susiraukia) Koks…kchem… specifinis kvapas. Kas jų sudėtyje?
    – (išvardinu šoleles ir dar kažką)… ir džiovintas ožkų mėšlas.
    – FUI, – ir pirkėjas pabėga.

    7. Verslo dovanos.
    Žinokit, jei esat įmonės vadovas, tai didelė galimybė kad gavot krištolinį arklį stovintį ant užpakalinių kojų, bo anas simbolizuoaj veržlumą ir vyrišką energiją.

    Ir, kai pagalvoji, tiek nutiko tik per 3 savaites.
    Labai banaliai tai buvo viena didžiausių motyvacijų sukąst dantis ir pabaigt nekenčiamą MIF, kad gyvenime tokio darbo dirbt nebereikėtų.
    Nors čia kaip su geriausias smilkalais – visuose turi būt bišk šūdo įmaišyta, toks ir moralas.

     

  • gyvenimo tiesos,  nuotykiai,  reality bites

    Darbo pokalbių spindesys ir skurdas

    Britų mokslininkai sako, kad vidutiniškai žmogus per gyvenimą pakeičia 10-15 darbo vietų. Vadinasi, statistiškai, kiekvienas iš mūsų iki 60-kelerių teks patirti bent 10 nejaukių, nemalonių, gėdingų, geriausiu atveju, nervus tampančių pokalbių (dažnu atveju – daugiau nei vieną raundą).

    Mano pirmas darbas buvo 15min reklamos akcija, vykusi prieš milijoną metų, kada portalo/laikraščio šūkis buvo „Nemokėk už spaudą“. Ankstyvais rytais su plakatais ir žaliais perukais blaškėmės ant strategiškai svarbių sankryžų. Pamenu vienas rytas buvo toks šaltas, kad Maximoj pirkom degtinę ir gėrėm be užsigėrimo prie laiptinės Savanoriuose.
    Tik čia darbo pokalbio nereikėjo, nes per pažįstamus reikėjo badaujančių studentų ir mes buvom badaujantys studentai.

    starving

    Tada baigiau pirmą kursą ir jau rimtai ieškojau darbo:
    1. Double Coffee pasakė, kad esu per žema ir nepakankamai šviesiaplaukė, kad dirbčiau pas juos padavėja. Ir sakė „tai gal jau eikit“.

    2. Balionų pasaulyje/šalyje/rojuje/fontanuose su manim kalbėjosi vyras, kuris buvo labai kreivai sugijusia nosimi ir, žinoma, iš Panevėžio. Ir jis visą laiką žiūrėjo man į papus.
    Ir tada davė pompą (nope, no sexual pun here) ir mokino kaip iš balionų padaryti gėlytę. Ir visą laiką žiūrėjo man į papus.
    Žinant tai, kad šiaip balionų pūst nemoku ir ant pompos juos moviau, pompą suspaudusi tarp kelių, manau, kad čia buvo labai pornografinis darbo pokalbis.
    Žinot kas blogiausia? Darbo negavau.
    Kas geriausia? Vis dar moku iš balionų padaryti gėlytę.

    3. Tas faktas, kad dirbau parduotuvėje, kuri vadinosi „Lotosų jūra, reikalauja atskiro posto. I have stories to tell.

    lotus

    4. Kai agentūros direktorius pakambino pakviest į darbo pokalbį, sėdėjau ir badavau, neplauta galva, su treningais ir atsilupusiu nagų laku. Sakė, tai gal užsuk už poros valandų.
    Viskas būtų gerai, bet neturėjau nei šampūno, nei feno, nei nagų lako valiklio.
    Šampūno nuvogiau nuo kambariokės, plaukus kažkaip išpurčiau, nagų laką su dilde gremžiau.
    Ir dar darbą gavau.

    Dabar stalai apsisuko (tables have turned) ir aš pati sėdžiu darbdavio pusėje.
    Dalykai kuriuos supratau per labai intensyvų intervų maratoną:
    1. Žmonės rašo labai stipriai per ilgus CV. Ir palieka juose tikrai per daug gramatikos klaidų;
    2. Didžioji dalis kandidatų yra meh ir apie nieką, ir apskritai nežino, ko čia atėjo;
    3. „Turiu patirties marketinge“ gali reikšti absoliučiai bet ką;
    4. Patarimas „Fake it till you make it“ negalioja kai galbam apie asmenybę.
    5. Labiau savim pasitikintys kandidatai jaučia nesuvaldomą toną uždominuot visus esančius kabinete. Lyg aš pas juos darbo prašyt būčiau atėjus.

    Labiausiai man patikęs kandidatas kiekviename atsakyme sugebėjo panaudoti patarlę/citatą arba posakį. Bandžiau užklausti taip, kad nepavyktų, tačiau taip ir nesugebėjau.

    – O dabar įsivaizduok, turi problemą, klientas nepatenkintas, komanda privėlė klaidų, kaip manai, kokie tavo žingsniai būtų, kad tai išspręsti?
    – Na, kaip aš visada sakau, kaip pasiklosi, taip išmiegosi…

    – Kaip manai, koks komandos narys būtum? Arba koks norėtum būti?
    – Hmz, sunkus šitas. Na, aš labai mėgstu remtis Steve Jobs citata… (niekaip nepamenu tiksliai, ir dabar galvoju, kad iš vis apipiso, nes ir panašios nerandu)

    wrong quoute.jpg
    PS. Kai kurios spalvos tekste sutirštintos. Arba mano atmintis nebe ta. Arba viskas ten tiesa ir čia tik toks manevras, kad visus apgauti. Kas dabar supaisys.

  • gyvenimo tiesos,  lovable stuff,  reality bites

    Jei tavo dėžė yra už tavo komforto zonos ribų – Hang in there, Baby.

    Šūkiahang_in_therei, kurie tariamai ragina nepasiduoti, turi savo madas.

    1971-aisiais Victor Baldwin nufotografuotas „Hang in there, baby“ garantuotai ne vieną įtikino pakelti galvą, ranką ar koją ir nuveikti ką nors kontruktyvaus.

    Kai dar mokiausi mokykloje, geriausi vaistai ir patarimas bet kokiai problemai buvo „think outside the box„.
    Nežinai kaip išspręst šitą integralą? – Think outside the box!
    Nesupranti anglų klausimosi užduoties? – Think outside the box.
    Simpatija neatmajakina? – Think outside the box.
    Rašinys „Romantizmas Salomėjos Nėries poezijoj“?  – THINK. OUTSIDE.THE.FUCKING.BOX
    Nu suprantat ką sakau.
    Šią motyvaciją dar būdavo galima papildyti iliustracija iš „I can Haz a Cheezburger“, kokia nors labai žaisminga ir smagia apie Šriodingerio katę: sriodingeris

    Kada dabar paskutinį kartą kas nors jums sakė „Think outside the box„? Gal kažkas ir sakė, bet nerimtai arba iš įpročio. Nes niekada nebežino nei kur ta dėžė, nei kodėl iš jos reikia išlipt.
    [Useless fact: pati frazė gimė po 1945m. Gestalto psichologijos mokykloje vykdyto eksperimento, kurio metu visiems davė degtukų, dėžutę su smeigtukais, žvakę ir liepė prisabačint žvakę prie sienos.]

    Dabar visi liepia išeiti iš komforto zonos. Ir dar tada augti kaip asmenybei.
    Jei atvirai, kai kalbėjom apie dėžes, buvo truputėlį aiškiau.

    Kokio ilgio tas žingsnis iš komforto zonos? Šuolis nuo tilto su guma? Didesnė auditorija, nei įprastai? Dailusis čiuožimas? Grakštusis lankstymas? Taip nusilupi vieną komforto šarvo gabalėlį, palaikai jį nuluptą ir kruopščiai prilipini atgal.

    Niekada nežinojau, kiek manęs yra mano komforto zona. Dabar manau, kad ~70%. Ir šiemet pirmą kartą visą šarvą nusilupau vienu 3 valandų skrydžiu. Ir lieki toks menkas ir pasimetęs, staiga netekęs taip krupščiai statyto identiteto. Šliejiesi prie senų dainų, vaikystėje mėgtų patiekalų ir bandai sulipdyti kažkokią išsigimusią rutiną.

    Baisu. Taip baisu, kad net nemoku aprašyti, bet baisiausia dalis, kad paskui tas comfort šarvas ima spausti. Ir taip tu lieki išvarytas iš komforto oazės į labai biblijinę dykumą. Pasmerktas amžinai jaustis nepatogiai.

    Ir kai tau niekada nebebus patogu – World is Your oyster.
    Kai tau nebepatogu, Hang in there, Baby.

    uncomfortable

    Ps. Aš belenkaip myliu Eglę. Nes ana to verta.

  • Buitis,  gyvenimo tiesos,  missing thoughts,  nuotykiai,  reality bites

    Kiek kartų gyvenai vienas?

    Sugalvojau pusę įrašo, bet dar nesu tikra, kuo jis baigsis, so bear with me.

    Kaip dažnai nakvodavot vieni namuose, kol dar gyvenot su tėvais?
    Aš – lygiai tris kartus. Dukart jau vyresnė kažkaip išsisukau nuo nuo šeimynos eskursijų ir kartą brolį išvežė į infekcinę ligoninę, kai man buvo 10. Miegojau žiurkėną į kambarį atsinešus.
    Tai ne stebuklas, kad pirmi savaitgaliai barake, kai kambaryje likdavau viena, buvo neišsemiamų atradimų ir nepažįstamų garsų metas.

    Ir juokingiausia, kad apsigyvenus su vyriškiu, per dešimtmetį tikriausiai viena namuose nemiegojau daugiau nei 100 naktų.
    Ir dar juokingiau, kad šiaip tai aš mėgstu būt viena – skaityt knygą prie baro, keliauti ir adventure_timenet per tas pačiams keliones ar festivalius randu būdą pabėgti nuo visų, ypač rytais. Nes tie balsai mano galvoje visai faini.

    Užtat, patikėkite, kaip labai aš nustebau, kad viena atsidūriau Milane.

    Suvokimai:
    1. Net nesupranti, kiek daug gero triukšmo aplink tave sukuria savi žmonės;
    2. Kalbos pasiilgsti per maždaug pusantros dienos;
    3. Šiaurietiškas kuklumas gali nebent padėti nusimarinti badu;
    4. Daiktas, katras vadinasi MO ir ChinaTown kainuoja 4 eurus yra Dievų maistas per šeštadienio pagirią.
    5. Nelabai daug prasmės gamint vakarienę tik sau. Ypač, kai MO kainuoja 4 eurus.

    hoodies
    Išlikimo patarimai:
    1. Susirask britišką pubą, kurio barmenai kalba angliškai. Susipažink su vietiniais.
    2. Neskaityk jokių knygų apie serijinius žudikus ir prievartautojus. Jokių skandinaviškų detektyvų, trust me.
    3. Ar buto durys tikrai užrakintos patikrink kol į lovą neatsigulei, nes atsigulus vis tiek sugalvosi patikrinti ir reiks keltis.

    Ir kai iš tiesų teko gyventi vienai, labai greitai teko suprasti, kiek daug manęs yra žmonės, kurie yra šalia.
    Atsakau, tikrai nustembi, kai vieną rytą prabundi su savo brandaus identiteto pagrindu išmuštu iš po kojų (ir paranoja, kad miegojai nerakintom buto durim).

    Šiaip tai puiki patirtis, 11/10, rekomenduoju visiems.

  • Buitis,  no life,  people suck,  reality bites

    Skalbyklės remonto ypatumai arba Aš tik noriu švarių kojinių

    Mūsų skalbimo mašina vadinasi OKO LAVOMAT ir ji jau mačius gyvenimo.
    Todėl, kai vieną rytą įjungta ji nebeišleido nė garso.

    – Bus tau skalbt savo medinius bajerius, – sakė Eglė.
    Ha, labai juokinga, Egle.
    washing2

    Ir taip mes su vyru pradėjom odisėją ir meistrų paieškas.

    Meistriukai I:
    Vyras randa meistrus, kurie kainomis nesikandžioja ir iš puslapio atrodo rimta kontora. Puslapyje forma, kurią prašomą užpildyt, įrašyti gedimą, prisegt selfį su savo skalbenke, sako, per 3 d.d. susisieks telefonu arba elektroniniu paštu.
    Formą užpildom ketvirtadienį. Visą savaitę – tyla. Kitas 3 dienas neatsiliepia nė vienu telefono numeriu.
    Jaučiu švarių kojinių trūkumą ir išdavystę.

    Meistriukai II:
    Skambinu antram Google rezultatui. Atsiliepęs vyras bando multitaskinti, pagal garsą, kažką rašyti, nes klaksi klaviatūra, ir dar kalbina kolegą.
    Išdėstau mūsų bėdelę.
    – Tvarkoj, šiandien po 20 valandos atvažiuos meistras. Paskambins prieš tai.
    Aš jau šoku džiaugsmo šokį.
    washing
    Meistras nepasirodo nei po 20 valandos, nei po 21, nei 23:30. Jaučiuosi apgauta ir išduota.

    Skambinu 12:30 kitą rytą.
    – Labas rytas, žinokit, pamiršot mus vakar.
    – Šitaa…. maistras nusivėlino…. Tuoj pasiderinsim ir perskambinsiu jums.
    Ok, kam nepasitaiko. Laukiu.

    15:30 – vis dar laukiu. Jaučiuosi dvigubai išduota, todėl skambinu dar kartą.
    – Laba diena, gal jau ką nors išsiaiškinote ir žinote, kada galim jūsų sulaukti?
    – Šitaa… Penktadienį vakare, gerai?
    – Oi, kaip tik penktadienis ir netinka… Gal galima šeštadienį arba sekmadienį?
    – Tai gerai, šeštadienį ar sekmadienį. Viso ger…
    – Palaukit, o gal sutarkim tikslią valaną?
    – Gerai, vienuoliktą. Viso ger…
    – O mūsų adresas…
    – o.
    Ir padėjo ragelį.

    Meistriukai III:
    Atvažiuoja beveik sutartu laiku.
    – Labas vakaras, mes jau prie jūsų. Kurios čia durys?
    – Čia daug kas pasiklysta, tos, ant kurių parašyta Šiluminis punktas. Tada trečias aukštas.
    – Cha cha cha, niekad dar nebuvau šiluminiam punkte, kuris būtų trečiam aukšte.
    Bet skalbenkę diagnozavo. Ana nebegyva ir prikėlimas kainuotų 150 eurų.

    Taigi dabar pradedam derybas su savininku ir odisėją po savitarnos skalbykas ir draugų namus.

  • missing thoughts,  reality bites,  Uncategorized,  wtf time

    Tie, kurie pabėgo. Tie, kuriuos paleidom.

    Dėmesio! Dabar bus truputis dvasinės pornografijos. Nes sharing is caring.hug

    Neseniai penktadienį išleidau vyrą alaus, o pati susisukau ant sofos į dekutį ir žiūrėjau „Lost in translation“. Taip, dar nebuvau mačius. Ir ką jūs man?

    Visą filmą Bill Murray – man patraukliausias planetos vyras. Tik
    paskutinėje scenoje jo rankos senos, labiau tėvo nei meilužio, o man labai liūdna. Atrodo, Scarlet Johansson vietoje palydėčiau akimis jį nueinantį, žinodama, kad daugiau niekuomet daugiau neišvysiu, grįžčiau namo ir išklykčiau plaučius į pagalvę. Nes kaip toliau galima žengti pasaulio gatvėmis, jei tas, kuris tau taip tinka, nuo tavęs pabėgo?

    Tada randu video:

    Ir susimąstau apie tą, kurį paleidau, nes… pabėgo? Bandau sudėlioti tą vieną sakinį, tačiau žodžiai veliasi – aš lyg ir laiminga, kad jis penguindabar laimingas, laiminga, kad mes ne kartu, nes vienas kitam tik kenkėm. Bet tokie žodžiai atrodo visiškai beskoniai ir aš ilgai tiesiog gromuluoju šią mintį be didelio entuziazmo.

    Tada saulėtą rudens šeštadienį išbėgu pabėgioti. Vėjas kanda veidą, bet pageltęs Vilnius labai gražus.
    Kai grįžinėju namo mano vyriškis rūko balkone ir moja man ranka. Moju atgal ir galvoju, kad štai kodėl mano žodžiai for the one who got away nesidėlioja. Because mine never did. 

    Velniop tuos, kur pabėgo (nedabėgo, pargriuvo pakeliui ar paklydo). Veniop ir tuos, ir tas. Kam reikalinga išvėpus antra pusė? Kas parneš svieso ir šikpopierio?

    Bet jei projektuotum žinutę jam ar jai, ką sakytum?
    Paskubėk?
    ar
    Lauksiu tavęs kiek reikės?

    Bet aš nebūčiau aš, jei nesugadinčiau jautraus įrašo:
    i-turn-your-quarter-life-struggles-into-childrens-rhymes-50__605
    Bl.

  • missing thoughts,  reality bites

    Apie lauktus ir nelauktus pokyčius. In memoriam

    Rašyti apie pokyčius ką tik persivertus į naujuosus metus atrodo įprasta. Stengiuosi nekurti sau standartinių New Year Resolutions, bet mintis apie pokyčius galvoje sukosi jau labai ilgai. large
    Tikriausiai ne viena savo kartoje esu užauginta tėvų, kuriems pokyčiai reiškia tik vieną – nestabilumą. Mūsų tėvai gyvena tuose pačiuose namuose, kuriuos įsigijo (arba gavo pagal paskyrimą) vos baigę universitetą. Iš studijų programos į studijų programą irgi nelakstė. Jie dirba tame pačiame darbe (ar bent jau srityje) jau 25+ metų ir dėl to jaučiasi saugūs ir laimingi. Ir dėl to kiekvienas mano darbo, buto ar specialybės keitimas mamai sukelia aparpuolį (smagus žodis, reiktų dažniau naudoti). O ką bekalbėti, jei sugalvočiau keisti antrąją pusę (stop, nė neplanuoju).
    Mes esam tie, kurie retsykiais net nesąmoningai nori supurtyti savo realybę su kokiu galingu pokyčiu. Įnešti dramos. Trys metai toje pačioje įmonėje jau atrodo ilgai, ir mes skersuojam į tuos bendraamžius, kurie prie to paties stalo ofise sėdi jau septynerius ar aštuonerius metus, arba, neduokdie, dešimtmetį.
    „Jūs kartu jau septynis (aštuonis, devynis…) metus? Siaubas kaip ilgai“ – girdėjau milijoną kartų.

    Iš tiesų, norėjau papasakoti kokius pokyčius savyje planuoju, tačiau ši savaitė pakrypo kitaip. Buvau priversta galvoti apie pokyčius, kurių nelauki, nenori ir nesitiki.

    – Beitas mirė, – parašė man pirmadienį draugė.
    Ir lyg elektra nuėjo stuburu. Kastytis Beitas buvo dėstytojas man GMF’e dėstęs biologiją ir biofilosofiją ir mano mamos buvęs kursiokas. Vienas iš nedaugelio dėstytojų, pas kurį aš neturėjau skolų, nes biologija buvo vienas nedaugelio dalykų, kurį dar šiek tiek supratau. Pamenu, pirmame kurse labai nustebo sužinojęs, kad žinau kaip prancūziškai „žalia“. K. Beitas buvo dėstytojas, kuris per pusvalandį sklandžiai pereidavo nuo fotosintezės iki elfų regėjimo subtilybių. Biofilosofijos auditorija beveik visada būdavo pilna, nors paskaita ir buvo penktadienio popietę.
    Kai pilni jaunatviško entuziazmo sugalvojom kurti leidyklą ir leisti fantastines knygas, paskambinom jam ir susitarėm dėl susitikimo. Vietoj planuotos valandos K.Beito kabinete praleidom keturias. Išėjau tokia pilna galva, kad net zvimbė. Žinoma, leidyklos mes neįkūrėm. Tačiau beveik visos jo rekomenduotos knygos poros metų bėgyje buvo išverstos ir išleistos kitų ir pateko į bestselerių sąrašus.

    Aš nesu tikra ar jis mane sutikęs būtų prisiminęs, kas aš tokia, ir mūsų sapaliones apie varliagyvio vardu pavadintą leidyklą. Bet ši mirtis, faktas, kad aš tebegyvenu šiame mieste, o jis nebe, yra pokytis, kurio aš nenorėjau ir nelaukiau.

    Nežinau, ar Kastytis Beitas buvo Tolkieno fanas. Bet labai tikiuosi, kad po šio mūsų pilkos realybės sapno jis atsimerkė kur nors Rivendell’e, guviai pakilo ant kojų ir sušuko „I’m going on adventure!“.

    BilboAdventure

    Gero nuotykio, Dėstytojau.

  • missing thoughts,  no life,  people suck,  reality bites,  suicidal bitch

    Kaip mes baigėme mokyklą arba „Priverk man upę“

    Kadangi dabar visi stebisi/piktinasi dvyliktokų verkšlenimais dėl brandos egzaminų, reikia ir man tai padaryti, kol nevėlu. Įrašas bus apie tai kaip mano laikais viskas buvo geriau.

    Pati iš dvylikamečio švietimo sistemos konclagerio ištrūkau prieš septynerius metus, bet kadangi giminėje buvau tokia pirmoji, tai kiekvienais metais tenka stebėti, kaip šeimą apima vis didesnė emocinė tryda. Ir dabar visi vėl yra labai jautrūs ir pažeidžiami.
    – Ar galima į universitetą stot su mokykliniu lietuvių? – klausia manęs ir aš tampau pečiais.
    Baisiausia tai, kad klausia ne suinteresuotas dvyliktokas, o jo mama, nes realu, kad dvyliktokas dar nelabai supranta, kas įvyko ir išgirdęs, kas jo laukia, išpūstų akis su klausimu „kaip tai pats kojines skalbsiu?“.

    largeKokia dvyliktokai buvom mes? Dabar kai galvoju, tai atrodo, kad tik miegojom, gėrėm ir mokėmės.

    Matot, skaitantys jaunuoliai, mano laikais lietuvių ir anglų įskaitų temų niekas nežinojo iš anksto – ateini, gauni lapuką su tema ir tada jau blevyzgoji. Žinoma, aš su savo pavarde būdama sąrašo gale dažniausiai apytiksles temas nugirsdavau, o štai gyvenimo vyras visuomet eidavo pirmas. Ir – nieko. Nei isterijos, nei minčių apie savižudybę. Nors, žinoma, kojytės drebėjo. Pamenu, kai jau turėjau eit į anglų kalbėjimo įskaitą mano aukštas fainas klasiokas sėdėjo ant grindų rankom ir kojom apsikabinęs mano koją ir rėkė „NEPALIK MANĘS“. Dar ir dabar nežinau kaip labai anas juokavo.
    Ir va mano vyras buvo toje kartoje, kuri dėl nutekėjusių atsakymų lietuvių egzaminą turėjo perrašyt. Ir… Nepatikėsit – visi išgyveno.

    largeO va dabar visi yra labai nuskriausti. Nes tokių temų nesitikėjo. Nes niekas jų nesupranta. Egzaminų lapai sulaistyti ašaromis. Kruvinos sienos. Mergaitės be akyčių. Ok, gal kiek perdedu. Kiekvienais metais atsiranda individų, kurie ant egzamino lapo užrašo savo vardą, neišsijungia telefonų, ateina ne į tą mokyklą ar atėję į matkę laiko istoriją. Bet skaitant straipsnius ir forumiuką atrodo, kad šieme 99% abiturientų yra daugiau ar mažiau atsilupę. ATSILUPĘ. Dievinu šitą žodį.

    Nemažai džiaugsmo suteikia dvyliktokų grupė Facebook. Keletas perliukų (kalba netaisyta):

    Po lietuvių egzamino:

    „Jeigu 1 pastraipoj remiaus kuriniu o kitose 2 pastraipose remiaus ne kuriniais o serjalais nieko blogo?“

    „jeigu sumaisiau lyteraturini su samprotavimu ir tipo vietoj 4 pastraipu 7 parasiau? cia labai blogai??“

    „Tai va emiau pirma tema ir remiaus Vaizganto „Dievu misku“. Kitu dvieju autoriu nepanaudojau tai cia tipo tiks?“

    „Laba nakty. Jei prie knygos „katekizmas“ parasiau kad ne Martynas Mažvydas ją išleido o Kristijonas Donelaitis.. Apie kitus du gerai parasiau.. Išlaikysių??“

    Prieš matematikos egzaminą:

    „Kaip apskaičiuot diskriminantą?
    Kokia yra Pitagoro formulė?“

    Egzistenciniai klausimai:

    „Gal kvailas klausimas, taciau jautriam, gerasirdziui zmogui labiau tinka stoti t policija ar i slauga? jusu nuomonytes“

    Ok, ok, piktinuosi tik todėl, kad tai labai malonu.
    Iš tiesų, jei jūsų nepadarė mokykla, tai padarys gyvenimas.

  • people suck,  reality bites,  wtf time

    Sekmadienis: Empty promises. Sociopathic greed. Širdies reikalai.

    4U5GLDL

    Sociopatai man atrodo įdomūs. Kaip kadaise paaugliams priklausė  turėti kokią dramatišką psichologinę ligą arba – dar geriau – būt pagulėjus ligoninėje dėl tos ligos. Jei paauglystėje tokių žmonių nepažinojote – tai čia mano problema, ne jūsų. Dabar visai madoj sakyt, kad esi sociopatas (vėlgi, gal čia mano aplinkos problema).

    Dažniausiai atrodo, kad per laiką emocijos atbunka ir žmonės šitai interpretuoja neteisingai. Čia kaip kad jei visą gyvenimą patyri 2 lygio stresą, tai tas 2as lygis tampa tavo nuliniu lygiu. Sociopatais taip lengvai netampama – believe me I checked.

    Pradėkim iš kitos pusės. Save laikau tikinčia meile. Gal ne princais, baltais žirgais, visu „esam angelai, bet su vienu sparnu, kad skristumėm – turim apsikabinti“ mėšlu, bet iš esmės – meile ir kad jinai reikalinga. Banaliam interviu sakyčiau, kad iki savo gyvenimo vyriškio mylėjau dar du kartus. Buvau jauna ir perdėtai dramatiška, su liūdnom dainom, nemiegotom naktim ir kitais atributais. Dabar Facebook stebiu juos besiperšančius, besituokiančius ir nuoširdžiai palaikinu visas nuotraukas. Dar kartais pagalvoju, kas būtų, jei būtų buvę kitaip, bet nepiktai. Ir visada gana jautriai reguodavau į draugų ir aplinkinių romantinio gyvenimo problemas. Geri žmonės neturėtų būti vieniši.

    Bet vat po pusmečio forumiuko terapijos, ypač skiltyje „Širdies reikalai“, pasidariau abejinga svetimoms problemoms. Bent jau meilės srityje.

    Pažiūrėkim, kad trendina paskutines keletą savaičių:

    1. Baimė: 
    baime

    2.  Racionalus konfliktų sprendimas (sutrumpinta versija): 
    Buvom penkiuose pasimatymuose, paskui susitikom, aš buvau labai pikta, rėkiau ant jo, į viską piktai atsikirsdavau, dabar jis bendrauja, bet manęs nebeliečia. Turėčiau atsiprašyti, bet pirma to nedarysiu, nes juk vaikinas turi rodyti iniciatyvą.

    3. Pavydas: 
    pavydas

    4. Atstūmimas: 
    atstumimas

    5. Egzistenciniai klausimai: 
    klausimai

    6. Neapykanta: 
    Autorė:  Kaip numalšinti meilę širdy žmogui, kurio nekenti?
    Patarėja Nr1: Jei nekęstum – tai ir nemylėtum. pirmiausiai nuramink nervus.
    Patarėja Nr2: Užmušk jį šypsena

    7. WHAT THE FUCK: 
    bezdukas

    Yep. Yep.
    Too much internet.