gyvenimo tiesos,  nuotykiai

Apie gerus žmones, karmą ir visatą

Darbe gavus tą patį klausimą iš kliento 17-tą kartą aš garsiai nusikeikiu ir sakau „čia mano karma tokia. Aš žinau už ką“. Nu ir jei rimtai, tai tikrai žinau. Šiaip tai ta klasikine karma aš netikiu. Netikiu ir kad kaip šauksi, taip ir atsilieps, nes kad ir kaip besistengtum, finale rėkauji tamsoj kaip debilas koks. Užtat tikiu, kad elkis taip kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi? Per daug krikščioniška?
Neužpisk ir tikėkis, kad tavęs neužpis. Geriau?

Šiom dienom aš buvau tokia pikta, kad cituojant mano brolį, buvau kaip Čihuahua: „pusę tavęs sudaro drebulys, kitą pusę – neapykanta“. Bet visata yra tokia labai įdomi vieta.
Vakar mane ištiko nuotykis, kai vienas slystelėjimas iš pirštų, troleibuso durys užsidaro, bet tu lieki vienoje pusėje, o tavo telefonas kitoje. Pasibeldžiau į langą ir dėkui dievams, netoli manęs sėdėjęs vaikinukas mano telefoną pakėlė ir dar bandė troleibusą stabdyti, bet ar kada troileibusų vairuotojams rūpėjo paprasti mirtingieji?

Gal būčiau ėjusi namo ir skambunusi sau vyro telefonu, bet manojo baterija buvo 1%. Todėl spėriai nupėdinau link sekančios stotelės galvodama du dalykus:
1) Jei ką, apsiverkt galėsiu ir kitoj stotelėj.
2) Sony ar Huawey?
Tačiau savo gelbėtoją sutinku su jau mirusiu savo telefonu pusiaukelėje tarp stotelių, sakė „dėkui yra gana“.

Tada aš pagalvoju, kad jei po poros metų toks vaikinas tebebus this kind of a person, (ir aš arogantiškai spėju, kad jam ne daugiau nei 20), jei po poros metų šitas vaikinas bus mano komandoje ir aš septintą kartą iš eilės turėsiu jam aiškint kaip skaičiuojamas CTR, aš galėsiu būt labiau kantri. Taip visata pasiūlo šiek tiek vilties.

Ir šiandien ryte visas mano piktumas buvo išgaravęs.

PS. Jei čia netyčia tu mane išgelbėjai, tai AČIŪ. Ne kiek už telefoną, o visatos vardu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *