gyvenimo tiesos,  nuotykiai,  reality bites

Darbo pokalbių spindesys ir skurdas

Britų mokslininkai sako, kad vidutiniškai žmogus per gyvenimą pakeičia 10-15 darbo vietų. Vadinasi, statistiškai, kiekvienas iš mūsų iki 60-kelerių teks patirti bent 10 nejaukių, nemalonių, gėdingų, geriausiu atveju, nervus tampančių pokalbių (dažnu atveju – daugiau nei vieną raundą).

Mano pirmas darbas buvo 15min reklamos akcija, vykusi prieš milijoną metų, kada portalo/laikraščio šūkis buvo „Nemokėk už spaudą“. Ankstyvais rytais su plakatais ir žaliais perukais blaškėmės ant strategiškai svarbių sankryžų. Pamenu vienas rytas buvo toks šaltas, kad Maximoj pirkom degtinę ir gėrėm be užsigėrimo prie laiptinės Savanoriuose.
Tik čia darbo pokalbio nereikėjo, nes per pažįstamus reikėjo badaujančių studentų ir mes buvom badaujantys studentai.

starving

Tada baigiau pirmą kursą ir jau rimtai ieškojau darbo:
1. Double Coffee pasakė, kad esu per žema ir nepakankamai šviesiaplaukė, kad dirbčiau pas juos padavėja. Ir sakė „tai gal jau eikit“.

2. Balionų pasaulyje/šalyje/rojuje/fontanuose su manim kalbėjosi vyras, kuris buvo labai kreivai sugijusia nosimi ir, žinoma, iš Panevėžio. Ir jis visą laiką žiūrėjo man į papus.
Ir tada davė pompą (nope, no sexual pun here) ir mokino kaip iš balionų padaryti gėlytę. Ir visą laiką žiūrėjo man į papus.
Žinant tai, kad šiaip balionų pūst nemoku ir ant pompos juos moviau, pompą suspaudusi tarp kelių, manau, kad čia buvo labai pornografinis darbo pokalbis.
Žinot kas blogiausia? Darbo negavau.
Kas geriausia? Vis dar moku iš balionų padaryti gėlytę.

3. Tas faktas, kad dirbau parduotuvėje, kuri vadinosi „Lotosų jūra, reikalauja atskiro posto. I have stories to tell.

lotus

4. Kai agentūros direktorius pakambino pakviest į darbo pokalbį, sėdėjau ir badavau, neplauta galva, su treningais ir atsilupusiu nagų laku. Sakė, tai gal užsuk už poros valandų.
Viskas būtų gerai, bet neturėjau nei šampūno, nei feno, nei nagų lako valiklio.
Šampūno nuvogiau nuo kambariokės, plaukus kažkaip išpurčiau, nagų laką su dilde gremžiau.
Ir dar darbą gavau.

Dabar stalai apsisuko (tables have turned) ir aš pati sėdžiu darbdavio pusėje.
Dalykai kuriuos supratau per labai intensyvų intervų maratoną:
1. Žmonės rašo labai stipriai per ilgus CV. Ir palieka juose tikrai per daug gramatikos klaidų;
2. Didžioji dalis kandidatų yra meh ir apie nieką, ir apskritai nežino, ko čia atėjo;
3. „Turiu patirties marketinge“ gali reikšti absoliučiai bet ką;
4. Patarimas „Fake it till you make it“ negalioja kai galbam apie asmenybę.
5. Labiau savim pasitikintys kandidatai jaučia nesuvaldomą toną uždominuot visus esančius kabinete. Lyg aš pas juos darbo prašyt būčiau atėjus.

Labiausiai man patikęs kandidatas kiekviename atsakyme sugebėjo panaudoti patarlę/citatą arba posakį. Bandžiau užklausti taip, kad nepavyktų, tačiau taip ir nesugebėjau.

– O dabar įsivaizduok, turi problemą, klientas nepatenkintas, komanda privėlė klaidų, kaip manai, kokie tavo žingsniai būtų, kad tai išspręsti?
– Na, kaip aš visada sakau, kaip pasiklosi, taip išmiegosi…

– Kaip manai, koks komandos narys būtum? Arba koks norėtum būti?
– Hmz, sunkus šitas. Na, aš labai mėgstu remtis Steve Jobs citata… (niekaip nepamenu tiksliai, ir dabar galvoju, kad iš vis apipiso, nes ir panašios nerandu)

wrong quoute.jpg
PS. Kai kurios spalvos tekste sutirštintos. Arba mano atmintis nebe ta. Arba viskas ten tiesa ir čia tik toks manevras, kad visus apgauti. Kas dabar supaisys.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *