gyvenimo tiesos,  lovable stuff

Gyvenimas yra!

Beveik pusmetis sąmoningos tylos čia, o per tą laiką – naujos pamokos ir nauji blogo namai.

Pusmetis tylos, nes „nėr gyvenimo“ jau seniai nėra gyvenimo šūkis. Gyvenimo yra, ir yra net per daug.
Pusmetis tylos, kai reikėjo iš naujo sukalibruoti santykį su žmonėm.

Kai pirmąjį kartą skaičiau Amandos Palmer „The Art of Asking“ galvojau „Oh Amanda, sveika atvykus į klubą“. Labai naiviai maniau, kad žmonėms esu atviresnė labiau nei moteris, kuri į savo klausytojus gali išeiti nuoga. Naivu naivu naivu.

Karčiausia piliulė buvo ta, kad nesu iš tiesų tokia heiterė ir mizantropė. Kad raukausi, rėkauju, sakau NX ir tada vis tiek patariu, padedu ir dar galvelę paglostau.
Mažesnė, bet kartesnė – išmokti prašyti pagalbos, išmokti paklausti ir susivokti, kad tai ne iškreipia santykį, o kaip tik jį kuria.

Aš išmokau priimti komplimentus, nors vis dar jaučiu poreikį pasakyti, kad „taip, čia auskarai iš aliexpress už 0,4 Eur“.

Ir nesvarbu, ką išgirsti pats, išmoksti pasakyti komplimentą pats. Todėl aš giriu batus, plaukus ir žinias, dalinu komplimentus nepažįstamiems žmonėms. Dalinu pinigus gatvės muzikantams, kai Iki kasoje mažam berniukui pritūksta centų, užmetu už miltus.
Kai kartą smulkių pritrūko vienuolei, užmečiau smulkių ir jai. Fun fact: mano ausinėse tuo metu grojo Billy Talent – Devil in A Midnigh Mass.

Ar dabar geriau negu kai gyvenimo nebuvo? Tikrai ne! Dabar visko daugiau, viskas nuogiau, viskas baisiau ir dažnai visko per daug.

Visi mes taip, daugiau ar mažiau. Pradėkim naujais tekstais.

Come undone, surrender is stronger
I don’t need to be the hero tonight
We all want love we all want honor
Nobody wants to pay the asking price

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *