keep the dream alive,  lovable stuff,  reality bites

Kai smegenys be tavęs rašo geresnes istorijas (su spoileriais)

Paskutinėm savaitėm gerai rašosi.
Niurzgant, kankinantis, atidėliojant ir zyziant, ne po penkis puslapius per dieną, bet judam teisinga kryptimi.

Kas mane šiek tiek erzina, tai, kad smegenims nelabai rūpi, kad Wordas uždarytas, kompas išjungtas ir man pačiai savo grafomanijos jau labai gana. Ne ne, senos geros smegenys toliau gamina visiškai atsitiktinius istorijų fragmentus, sėkmingai miksuoja Avengers su Auksiniu protu, Daria su Fyre dokumentika ir dar kažkur pabarsto Hario Poterio.

Neseniai baigiau skaityti „Abandon„. Gera knyga, apsėda, vaidena, sukasi mintyse, nepalieka ramybėje, gąsdina, įtraukia – patys vardinkit. Ir jei nenori spoilerių – sustokit skaityti DABAR.

SPOILERIS (ne dėl greičio – BOOM – medinis bajeris)

1893 Kalėdų rytą pranyksta visas kalnakasių kaimelis. Niekas gerą šimtmetį nežino kur ir kodėl.
2009 metų ekspedicija tariamai ten vyksta fotografuoti vaiduoklių, o paslapčia – dėl krūvos pradingusio aukso. Paraleliai pasakojamos dabarties ir praeities istorijos.
Iš tiesų, iš proto išėjęs kunigas suvaidinęs indėnų išpuolį visą kaimą užrakina senoje šachtoje kalne ir už jų nuodėmes palieka mirti iš troškulio.
Ir dar pora gana siaubingų dalykų įvyksta, bet šitų galiu ir nepasakoti.

SPOILERIS BAIGIASI

Aš šiek tiek klaustrofobė. Ir nebandžiau, bet šaltiniai sako, kad mirtis iš troškulio gana siaubinga, o dar ir knygoje labai vaizdžiai aprašyta. Tai vis pakontempliuodavau kai kurias scenas naktį spoksodama į lubas.

O kadangi jau įjungiau smegenis kurti, tai jų tempai daug didesni nei mano.

Sapnuoju, kad ir aš gyvenu Abandon. Kad istorija vėl kartojasi, nors sykį aš jau miriau tamsoje iš troškulio. Labai apniukęs Kalėdų rytas ir visi stovyniuojame gatvėje prie mažos bažnyčios. Šalta, o rūbai atitinka laikmetį ir man taip nepatogu su tais kailiais ir sijonais.
Negaliu ramiai nustovėti, nes žinau, kas laukia, noriu, kad viskas vyktų dar greičiau, nes tas laukimas atrodo lyg vinys kalamos į suledėjusias pėdas.
Bažnyčioje sustoju prie durų. Beprotis kunigas sėdi prie altoriaus lyg prie stalo, jo riebaluoti plaukai driekiasi ant juodų marškinių pečių.


Viename iš bažnyčios suolų, daug plačiau nei pridera, sėdi vaikinas, kurio pirmą kartą ten nebuvo. Vienintelis pokytis, vienintelis išsigelbėjimas.
– Tu, – beda į jį kunigas pirštu eime į lauką. – Tu irgi, – nuo tarpdurio nusitempia ir mane.
Dviese einame prieš kunigą ir aš girdžiu ištraukiamą revolverį. Įsikimbu į vaikino parankę, pirštus suleidžiu į grubią švarko medžiagą, lyg jis būtų pasiūtas iš bulvių maišo.
-JisNužudysVisąKaimą.UžrakinsKalneIrNužudys, – beriu jam pašnibždom ir ieškau sąjungininko, nors, atrodo, abu pasmerkti.
– Ei tu, – sako kunigas jam. – Klaupkis.
Iš vaikino kišenės į mano delną įslysta sunku ir šaltas revolveris.
Pasitraukiu toliau nuo jo ir iššaunu kunigui dar nespėjus atlaužti gaiduko. Iššaunu antrą kartą, ir trečią. Jo kraujas atrodo juodas ant juodų marškinių, o iš žaizdų dygsta tokios pačios juodos plunksnos.

Tai gal ir geras daiktas yra tas žadintuvas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *