• keep the dream alive,  lovable stuff,  nuotykiai

    Eurotripas 2016. II dalis. Popradas – Štrbske Pleso- Sucha Biela – Tatranska Lomnica – Varšuva – Vilnius.

    Paskaičiau apie Salomėjos atostogas (šnairuoju į tokį patį maršrutą ateičiai) ir Tomo įrašą apie kalnus. Galvoju, kad reikia pabaigti aprašyti savuosius nuotykius. (pirma dalis čia)
    Nors prabėgo dar tik mėnesis, mielai juos pakartočiau.

    6 diena.
    Pažadina statybininkai po langais pjaustantys šaligatvio plyteles.
    Nors kalnų pro langus nesimato, aš džiugiai nenusėdžiu vietoje. Nusprendžiu, kad galbūt metas nusileisti į administraciją ir informuoti, kad naktį pavyko rasti raktus.
    Administratorė mane išvydusi tiesiog nušvinta. Ją pramenu „Mrs. Sparkles“, nes viskas blizga – jos laptopas, nagai, akiniai, marškinėliai, šypsena… Po 30 sekundžių suprantu, kad angliškai mes nesusikalbėsim.
    – „Mano draugas kalba rusiškai. Tuoj grįšiu“ – sakau labai laužyta rusų kalba ir atsitempiu vyriškį.Rusų kalba mums irgi daug nepadeda, bet susimokam ir išsiaiškinam, kur palikt raktą išsikraustant.

    DSC_0588Dienos planas – traukiniu nuvykti į Štbske Pleso ir užlipti iki Skok krioklio.
    Diena važinėjimo traukiniu pirmyn ir atgal kainuoja 4 Eur, ir iš tiesų yra nepaprastai patogu. Žinoma, patogiau būtų, jei būtumėm spėję į ankstesnį, kuris stoja tik didžiausiose DSC_0616stotyse – Poprade, Stary Smokovec ir Štrbske Pleso. Jis nuo Poprado iki Štrbske atvyksta per ~40 minučių. Kitu atveju, traukinys stoja kas kilometrą kiekviename kaimelyje, net jei jame tėra du viešbučiai. Užtrunka apie 1,5 val. Bet vaizdai puikūs, ir sunku skųstis.
    Nuo Štrbske Pleso iki krioklio tenka žingsniuoti apie 2 valandas, nestatu, bet einam per riedulius, tenka saugot čiurnasDSC_0618 (bet alų gert netrukdo). Krioklys yra 25 metrų aukščio ir per sekundę prakatalina 800 litrų vandens. Tik note to self – geriau išeiti anksčiau, nes saulei pradėjus slėptis už kalno, temperatūra krenta labai staigiai ir tada tenka nusileidus nuo kalno gert Slyvovicą, kuri yra šlykšti kaip nežinia kas.

    7 diena.
    Susipakuojame į automobilį ir jis… neužsiveda. Bet šį kartą garsas kitoks. Ir mes su vyriškiu žinom tą garsą. Taip šnypšia variklis tuomet, kai akumuliatorius išsikrovęs. Pasirodo, automechaninės krizės Brno metu vyriškis įjungė diagnostiką ir pamiršo išjungti, o ji tą akumuliatorių ir išsiurbė. Greta tie patys statybininkai toliau po langais pjausto plyteles. Mojame jiems laidais.
    – No problemo, – sako statybininkų vadas (ne tai, bet Slovakišką ekvivalentą) ir atvaro greta savo miniveną.
    DSC_0018Problema ta, kad esame siaubingai užsatyti, užsiblokuoja vairas ir rankomis išstumti mašinos nėra šansų.
    – No problemo, – dar kartą sako mūsų gelbėtojas. – I’ll be back.
    Ir iš tiesų po keletos minučių grįžta su ilgesniais laidais. Pakraunam akumuliatorių, atsidėkojam pakuote lenkiško alaus.
    Išvykstame į Slovensky Raj, o jei tiksliau – lipsim į Sucha Biela. Kai pradėjau planuoti kelionę, šį maršrutą išsirinkau akimirksniu ir dėl jo nė akimirką nedvejojau.
    Sucha Biela takas veda tuščia upės vaga ir tada kyla kriokliu. Lipti tenka šlapiomis kopėčiomis, besilaikant slidžios grandinės. Tada seka laipteliai, kopetėlės, slidžios uolos… Vienas smagumas.
    Pasiekiame kalvukalnę ir galvojam, ką daryti toliau.
    Suvalgom sumuštinius ir išgeriam alaus, nes tai atrodo protingiausias sprendimas. Į apačią nusigauti yra du būdai – savo kojomis (raudona trasa, 7 km) arba nuomuotu dviračiu (5 eur/žmogui). DSC_0653
    – Is it a difficult route? – klausiu dviračius nuomuojančio berniuko.
    – No, no, 7 year old child can do it.
    Patikim. Berniukas nepabrėžia, kad slovakiškas septynemtis labai skiriasi nuo keturių lietuvių turistų, kurie artėja link trisdešimties.
    Nuoširdžiai… Tada galvojau, kad nieko baisesnio/sunkesnio gyvenime nedariau. Visą trasą neatleidau stabdžių, ne kartą lipau stumtis ir kai pamačiau asfaltą, maniau, kad klaupsiuosi jį pabučiuot.
    Už tai, kad nusileidom gyvi, I’m shitting you not, gavom po saldainį – „Maša i Medvjet“.
    Išvažiuojam (mašina dar kartą nesikuria, bet užpumpuojam) į viešbutį Tatranskaja Lomnica.
    Akimirksniu įsimyliu miestelį, mūsų managerį Stefano ir visą viešbutį. Išsikraunam ir nesivargindami einam į viešbučio restoraną, kuris vienas iš nedaugelio siūlo gerą alų. Ir vokišką maistą. Wiener Fest yra karbonadas įdarytas kitu karbonadu. Padavėjas nekalba angliškai, bet kalba vokiškai ir yra absoliučiai lovely.

    8 diena.
    Nors apsiniaukę, planas – plaukti kanojomis Dunajecu. Pakeliui nulyja, bet atvykus į nuomos punktą šviečia saulė. DSC_0042
    Galime rinktis iš dviejų maršrutų – 17 km ir 10 km. Atgal prie automobilio grįžti dviračiais, autobusu arba kojomis (atstumas – 10 km).
    – Is the bicycle route difficult? – klausiu.
    – No no, only one small hill, – sako man Stanislavas.
    Patikim (durniai). Mes su vyriškiu renkamės 17 km, kelionės draugai sako, kad jiems ir 10 km pakaks. Sėdam į autobusiuką ir mus išveža į… Lenkiją. Taip, trasa prasideda ten.
    Note to self – mums patinka kajakai, ne kanojos.
    Pradeda lynoti.
    – Tikiuosi stipriau neįsilis, – sakau aš.
    Pradeda lyti stipriau. Ir dar po minutės užsimetam skersi ant slenksčio ir niurktelim vandenin. Internetas sako, kad net ir liepą Dunajecas ne šiltesnis nei 14 laipsnių.
    Nuoširdžiai, buvo baisiau nei tie prakeikti dviračiai nuo kalno. Ir bijojau, ir klykiau, ir verkiau. Kiek kartų vyras norėjo mane primušt su irklu – nežinau. Bet atplaukėm. Dar kartą norėjau bučiuoti kietą žemę.
    Randam dviračius ir… one small hill my ass. Grįžtam vos gyvi ir nusėdam tame pačiame restorane. Vyriškis vokiškai sugeba išsiderėti man tortuką išsinešimui. Finansus valdau aš.
    – Oh, frau is with the money, – sako man padavėjas ir duoda tortuką.

    9 diena.
    Planas – kilti į Skalnate Pleso ir iš ten žingsniuoti iki vieno iš kalnų ežerų. Šį maršrutą man rekomendavo Martinas, kuris pildo viešbučio tinklaraštį. „Most beautiful hike in high tatras, great afternoon walk“ – jis sakė. DSC_0673
    Pakylam ir ODIEVE KAIP AŠ MYLIU TATRUS. Pirmą kartą čia buvau 13-os, čia palikau širdį ir šiemet tik dar kartą įsitikinau, kad ten jai ir vieta.
    Čia mūsų keliai išsiskiria – paliekam draugus ir su vyru patraukiam link Žaliojo ežero (Chata pri Zelonam Plese trasa). Šiek tiek keikiuosi. Vyriškis keikiasi daug labiau, nes aukštis ir klibantys rieduliai, kuriais einam, jam visiškai nepatinka. DSC_0723
    – Easy walk, bl, one small hill, bl, – kartoja ir galiausiai paaiškėja, kad netyčia įlipsim į viršukalnę (Velka Svištovka, 2037 m). Nieko įspūdingo, bet mums abiems – pirmoji. Vaizdas, kuris atsiveria yra… atvirukas. Aš nežinau ar kada nors mačiau ką nors geresnio, ką nors, ko man tą akimirką labiau reikėjo.
    Viršukalnėje sprendžiam dilemą – grįžti atgal tuo pačiu riedulių taku, ar rizikuoti ir leisti link ežero. Nusprendžiam, kad fuck it, leidžiamės.
    Trasa apačion yra sunki, slidi ir velniop ją. Vienoje vietoje leidiesi krioklio vaga, lygiu DSC_0716.JPGakmeniu, besilaikydamas grandinės. Jau net aš nebekrykštauju tiek daug, vieno kelio sąnarys girgžda labiau, nei norėčiau.
    Žalias ežeras yra dar vienas atvirukas. Slėnyje – tik restoranas ir brangus viešbutis.
    – How to get out of here without walking? – klausiu mergaitės už baro.
    – Not possible, – sako mergaitė.
    Tada prisimena, kad už 70 eur vyrukas gali atvažiuoti pasiimti ir nuvežt, kur nori. Duoda jo telefono numerį.
    Sumerkiam kojas į ledinį ežerą, atsidarom alaus ir galvojam. Kelias atgal – dar beveik 10 km vien tik iki autobuso stotelės. Nušalę kojas, nusprendžiam, kad velniop – einam.
    Mums reikia geltonos trasos.
    – Man rodos mes ne ten einam, – po kiek laiko sako vyriškis.
    Bandom suprasti mano žemėlapį ir penkias minutes išgyvenam dramą klausiam kelio – ne neklausiam – klausiam bl kelio – sakau, kad neklausiam – nu tu neklausk, aš paklausiu.
    Mano laimeiDSC_0740, pirmi sustabdyti vyrukai kalba angliškai.
    – Aha, jūs einat ne ten, – pritaria. – Bet ir čia iki autobuso stotelės nueisit. Tik jau vėlu ir autobusai nebevažiuoja.
    – Kiek kilometrų nuo stotelės iki Tatranska Lomnica?
    Vienas sako, kad 5 km, kitas, kad 15. „It’s Italy all over again“ – sako man vyriškis, nes buvo, kad prieš porą metų išėjom iki San Fruttosso vienuolyno ir praleidom paskutinį autobusą, ir ėjom pėsčiomis gal 16 km naktį.
    – Galim pavešt jus iki Zakopanės, – sako nauji mūsų draugai.
    – Nea, mums reikia į Tatranska Lomnica.
    Jie dar truputį pasitaria lenkiškai.
    – Ok, sako. – Mūsų draugė blaiva, ji jus paveš. Einam kartu.
    Ir mes einam. Dalinamės lenkišku alum, kalbam apie Brexit. Mūsų nauji draugai – parametikas ir kardiochirurgas, profesionalūs alpinistai. Tikriausiai mano mėgstamiausi lenkai to this day.
    Juokaujam, kad kardiochirurgas gali būti neblogas serial murderer. Daniel moka kalbėti angliškai, o Tomaš žino daug žodžių, todėl jie žavingai vienas kitą papildo. Ir iš tiesų jų blaivi draugė, mus paveža iki Tatranska Lomnica (vis dėlto iki ten 17 km). Mes skanduojam ADVENTURE ir einam į tą patį barą.
    – Čia mano tėvo gamintas samagonas, – sako mums mūsų padavėjas ir juokiasi, kai kosim nuo šotuko.

    10 diena.
    Man taip liūdna, kad reikia išvažiuoti, kad rymau balkone. Galėčiau čia taip gyventi porą mėnesių maršrutu kalnas-viešbutis-baras.
    Kai Stefano gražinu raktus, nebesugalvoju kaip dar galiu padėkoti. Paspaudžiam rankas, pažadu grįžti.
    Visą kelią iki Krokuvos kalnus matau kairėje arba tolstančius galinio vaizdo veidrodėlyje. Užsidedu akinius nuo saulės ir verkiu kaip vaikas, nes nenoriu jų palikti. Nesvarbu ar iki kito mėnesio, ar iki kitos vasaros.
    Krokuva yra tiek pati meh kaip ir Vroclavas.
    Vakare atvykstam į Varšuvą. Lyja ir kalnų nėra. Tris kartus apsukam kvartalą, tačiau viešbučio iškabos nepastebim. Galiausiai einu jos ieškoti pėsčiomis ir randu baisią laiptinę, baisų apsauginį, bet tvarkingą administraciją. DSC_0748
    Mūsų apartamentai – perėjus milžinišką eismo žiedą nuo administracijos. Vyrukas administracijoje net nesistengia.
    – Your card is not working, – sako man.
    – Strange. Have you tried to type amount I need to pay?
    Po trumpo kasos aparato instruktažo suveikia.
    Pavalgom lenkiškų sušių ir pabaigiam čekišką alų. Pro langą dvelkia lietum, miestu ir atostogų pabaiga.

    11 diena.
    Ilgas kelias per Lenkiją ir privalomas sustojimas Biedrionkoj.
    Naktį susapnavau siužetą trečiai knygai, todėl jį įnirtingai volioju galvoje ir dar įnirtingiau konspektuoju.
    Reiks vėl važiuoti į Tatrus, kad pažiūrėti kaip mano širdis ten laikosi.

    Ir jei kada nors ieškosite nakvynės Aukštuosiuose Tatruose, Wili Tatry Apartaments yra geriausia vieta apsistot.

  • keep the dream alive,  lovable stuff,  nuotykiai,  wtf time

    Eurotripas 2016. I dalis. Vilnius -Wroclavas -Praha – Brno – Popradas.

    Nors aš jau nebe planerė, planuoti aš dievinu. Ir šios atostogos buvo mano pirmasis planavimo „kūdikis“ gimęs ne darbe.
    11 dienų.
    3000 km.
    Vienas vairuotojas.
    map_eurotrip

    1 diena.
    Ilgiausia kelio atkarpa, kurią reikia susikaupti ir pravairuoti. Groja Iron Maiden. Sustojam Biedrionkoj ir nusiperkam pigaus alaus ir koncervų. Good planning.
    Du kartus susipykstam su Google Lady, nes ji nesupranta apie kokias apylankas kalba. Butas Wroclave rastas per Airbnb, šeimininkas paliko detalias instrukcijas, manęs neapleidžia nuojauta, kad jis arba psichopatas, arba labai keistas. Dabar manau, kad jis tiesiog keistas. Bute palikta viskas – alkoholio pilna baras, triusikai, paltai, laptopas, kreditinės kortelės… Žiūrim futbolą, mėgaujamės lietinga Wroclavo panorama į vidinį kiemą.

    2 diena.
    Išvykstam į Wroclavo senamiestį. Šeimininkas nurodo ne tą tramvajaus kryptį, tai visų pirma pasimėgaujam Wroclavo rajonais, krūmais ir vietiniais. Wroclawas yra meh miestas. Jame galima pasifotkinti ir suvalgyti pietus. DSC_0419
    Vakare – Iron Maiden koncertas.
    Žinoma, Lenkija nebūtų Lenkija. Todėl kelionė iš centro iki stadiono trunka 45 minutes, o alaus arenoje negalima gerti, nes alus kenkia retai stadiono žolei. Or whatever.

    Iron Maiden yra freekin’ awesome. Loved them before, love them more now.
    DSC_0458

    3 diena.
    Iškeliaujam į Prahą.
    Google lady vėl kalba nesąmons, todėl netyčia atsiduriam Vokietijoj. Apsidžiaugiam, pamatom mokamo kelio būdeles, apsisukam ir grįžtam į Lenkiją. Čekija yra labai gera vieta būti.
    Airbnb butas pačiame miesto centre, todėl vairuotojas kovoja su eismu, tramvajais ir po ratais krentančiais turistais. Driving skill major level up.
    Butas yra rojus – milžiniška terasa, iš kurios matyti senamiesčio stogai. Iki garsiojo laikrodžio – 3 minutės.
    DSC_0479
    Turistiniai objektai is a must, todėl greituoju būdu apeinam tiltus ir aikštes. Turistų tankis yra stipriai per didelis, visi lengvai suirzę ir tada… randam geriausią restoraną visoj Prahoj. Jis, I’m shitting you not, vadinasi „Du kačiukai“. Ir jie gamina savo alų, savo likerį, patys marinuoja sūrį ir yra tiesiog nerealūs.
    – Šnaps with beer? – klausia besišypsanti padavėja. – Little cherry šnaps for the ladies?
    Ir mes tik linksim galvom.

    4 diena.
    Pažiūrim kaip garsusis Prahos laikrodis muša valandas. Skeletas dešinėje gerai taškosi.
    DSC_0513
    Įvaldom po dar šiltą minšktutį ir skanutį „Trdelnik“, kuris sukelia cukraus komą ir grįžtame į „Du kačiukus“ pietų. Vyrai užsisako šonkauliukų ir beveik apsiverkia iš laimės.
    Dar to nežinom, bet gimsta kelionės catch phrase:
    – Pagalvokit dabar apie tuos ribs…
    – RIIIIBS… (visi seilėjasi fone)
    DSC_0531

    Išvykstam į Kutna Horą, nes ten yra bažnyčia iš kaulų. Nuoširdžiai, rekomenduoju apsilkankyti, jei atsidursit netoliese. 40 000 žmonių kaulai panaudoti kaip patalpų dekoracija. Pretty freekin’ creepin’ amazin’. Žmogui kainuoja 90 Kč, kad yra lygu varganiems 3,5 eurams.

    DSC_0542.JPG

    Atvykstam į Brno ir pirmiausia užsimerkiam į viešbučio baiseiną su vaikais ir neblaiviais rusais. Deja, netrukus paaiškėja du nemalonūs dalykai:
    1. Brno yra nuobodus miestas ir tikrai neverta ten praleisti parą.
    2. Mūsų viešbutis, nors ir tvarkingas ir modernus, yra viduryje paties tikriausio gypsy ghetto.
    Todėl skubiu žingsniu aplankom garsųjį Brno Dildo clock. DSC_0549

    Mes nesuprantam kaip jis veikia, bet, žinoma, gimsta dildo related medinis bajeris:
    – Excuse me, sir, what is the time?
    – Well, it’s dildo o’clock.
    Ha!
    Likusį vakarą praleidžiam savo kambario terasoje, klausydami ghetto garsų ir stebėdami naktinį Brno iš toli.

    5 diena.
    Mūsų mašina neužsiveda. Kosti ir neužsiveda. Vyrai atsidaro kapotą ir rimtais veidais žiūri į variklį.
    Prieina rusų pora ir pasako, kad jų mašina buvo sugedusi vakar. Duoda serviso numerį, kurį gavo iš šeimos, kurios mašina sugedo užvakar. Mums kažkaip nejuokinga.
    Skambinu tėčiui, kuris yra mašinų guru. Telefonu paklauso variklio ir diagniozuoja, kad matyt kažkas su kuro padavimo pompa (or whatever). Ieškom serviso, bet, labai dideliai mūsų nelaimei, Čekijoje – nedarbo diena kažkokių šventųjų nukankinimo proga ir visi servisai jau iš po vakar girti.
    Vyrai ieško pagalbos, aš palaikau ryšį su mechaniku-tėčiu Lietuvoje ir bandau greituoju būdu perplanuoti kelionės maršrutą, kad prarasti kuo mažiau.
    Paskutinio skambučio metu, tetis paklausia ar matau juodą pompikę. Patikinu, kad matau, ir kad ji minkštoka. Ir tada stebuklingu būdu užmupuojam variklį ir klyktelim iš džiaugsmo.
    Automechanics-on-the-phone skill leveled up.
    Laikomės plano, tik praleidžiam rezervaciją ir nepatenkam į Pukva cave. Fuck it, užeinam į Balcarka cave, visai verta, kainuoja 4 eur, tik gidė kalba čekiškai, niekas nežino kodėl.
    Paskutinėje kompozicijoje meškiukas yra ryškiai užsimetęs LSD:
    DSC_0582

    Įvažiuojam į Slovakiją ir vėlyvą vakarą pasiekiam pensioną Poprade. Kadangi atvykstam vėlai, telefone turiu ilgiausią instrukciją, kaip rasti raktą: Durų kodas XXX, kairėje po vazonu ir už devynių miškų rasi seifą, jo kodas YYY, pasukti rankenėlę į kairę, pačiai apsisukti į dešinę, pacituot Šekpsyrą ir jei pasiseks, raktas bus tavo.

  • lovable stuff,  Uncategorized

    Didžiausia baimė

    Šiandien man suėjo 28-eri.

    Kai buvau 19-iolikos, išleidau pirmą knygą.
    Ir tuomet mano didžiausia baimė buvo, kad vieną dieną rasiu savo knygą milžiniškoje dėžėje pažymėtoje „Akcija – 1 Lt. Geresniu atveju knygyne, blogesniu – maximoje.

    fear
    Šią savaitę tai nutiko – girdėjau, Rimi kainuoja 29 centus.
    Ir tai yra 29% talonėlio VIlniuje kainos.
    11% alaus bokalo bare kainos.
    59% kalafioro Lidle.

    Bet kai jau nutiko, iš tiesų nebėra baisu.

    Išeinu iš darbo į atostogas ir nugara išsitiesia, o plaučiai pilni oro.

    I feel blessed ir bus geri metai.

  • missing thoughts,  wtf time

    Creeping everywhere – ne, normaliau nebus.

    Kartą jau rašiau, kaip stalkinu žmones.

    22823

    Dabar – dublis du. So, buckle up, little Mikey, you will hear some weird shit.

    Prieš solidžius 13-14 metų likimas retsykiais mane nublokšdavo į visokias jaunųjų mokslininkų konferencijas, konkursus, diskusijų būrelius ir kitus užklasinės veiklos samburius. Dažniausiai toks renginys reikšdavo keletą dienų praleistų ne mokykloj, krūvą tokių pačių sutrikusių bendraamžių, o kartą – ir Ledo alų iš Užupio kiosko. Ai, ir dar kokį nors daugiau ar mažiau reikšmingą raštą, kuriuos visi džiaugdavosi. large2

    Viename iš mažesnių Lietuvos miestų, kai mus vedė į moksleiviams skirtą viešbutį, juokavo, kad eisim pro viešnamį. Viešbutyje buvo taip šalta, kad miegojau su pukuotu megztiniu.
    Tame pačiame mežesniamie mieste, jo gimnazijoje vyko konferencijos dalyvių diskoteka. Žinoma, aktų salėje. Žinoma su populiariausias to meto hitais – Lose Yourself ir Cry me a River.
    Vienas mokyklos vietiniu savanorių atrodė taip, kaip man anuomet patiko – ilgi plaukai ir rudos akys (paskersuoju į gyvenimo vyrą – matyt, kad tebepatinka).
    Ne daugiau nei porą kartų apsikeitėm žvilgniais, bet to užteko, kad galvoje įstrigtų.

    Po keleto mėnesių netikėtai jis apsireiškė kaip veikėjas vienoje paaugliškoje istorijoje, kuri pranyko amžiams, kai kietasis diskas išėjo anapilin.
    Tuomet jis gavo Rolando vardą. large3

    Rolandas grįžo dabar. Visiškai kitoje istorijoje, kitu vaidmeniu, tačiau vis tiek rudomis akimis.
    Ir pagaliau aš gėdingai ir tyliai gimnazijos puslapyje randu jo laidą, sužinau pavardę ir kone pasislėpusi po stalu pasigooglinu.
    Ir man taip gera žinoti, kad nors ilgų plaukų ir nebeliko, jis dabar – sėkmingas architektas. Iš to, ką aš suprantu apie architektūrą – puikus architektas.

    Jei netyčia skaitai ir save atpažinai, this is not creepy at all.

  • missing thoughts,  no life,  wtf time

    Viskas yra kontroliuojama

    – Ne, – tariu visiems susirūpinusiems. – Blogas nemirė. Galit nebesirūpint.
    (reikšminga pauzė, kol visi kambaryje lengviau atsidūsta)

    large

    Bet aš užsiiminėjau kitomis ir kartais net labiau konstruktyviomis veiklomis – pavyzdžiau Coursera kursais ir Camp NaNoWriMo.
    Rezultato teaseris:

    Leila susiraukė, bandydama įspėti, ar tai nebuvo piktas Einaro pokštas, tačiau daugiau nieko neklausė. Jei jis taip pokštauja, užplos jam su lavono plaštaka.

    Gegužės iššūkis sau – dar 20 000 žodžių. Sakau garsiai, kad kas nors galėtų sugėdint, jei meluoju.

    On the funnier note – kalafiorai labai brangūs.
    Ir štai pastebėjimas. Jis apie alų. Todėl svarbesnis nei kalafiorai.
    Jį įkvėpė Tadas Vidmantas.

    Tadas Vidmantas: <..> Atsimeni, buvo kažkada toks Euro alus už vieną litą? Tada pigiau gėrei, dabar brangiau valgai. Tas ant to gaunasi, ne?
    Eglė: Ooo, alaus puslės…
    Nėrgyvenimo: Pameni, Ledo, Euro, Meškos… Va ten tai buvo alus.
    Eglė: O dabar? O kas dabar?
    Nėrgyvenimo: Kronenburgas, Engelmanas ir Warštaineris. Čia kaip koks j-pop-gay bandas.

  • gyvenimo tiesos,  wtf time

    Laimė ir mūsų jaunystės klasikas Bon Jovi

    Dabar čia bus beveik real time literatūrinis eksperimentas.
    Aš pat neįsivaizduoju kuo jis baigsis, bet stay with me, this might be a fun ride.

    Atsidarau Dabartinį lietuvių kalbos žodyną ir ieškau žodžio „laimė“.
    laime-sekmes
    Pasirenku geltonai pažymėtą antrąją reikšmę (nes man reikia daiktavardžio, šitame eksperimente daugiau taisyklių, nei buvo galima pagalvoti iš pradžių. Suprask – bent keletas). Važiuojam toliau.

    Ir čia aš giliai nusiviliu, nes jau antras žingsnis bus grąžina prie žodžio „laimė“:
    sekmes

    Tikėjausi bent 10 žingsnių verto paklaidžiojimo, kurio išvada būtų laimė = kibinas (ir kas gali teikti, kad kibinas nėra laimė?)

    Bet, kaip sakė mūsų jaunystės dienų klasikas Jon Bon Jovi – „Life is life“.
    Kaip rodo mano ką tik atliktas tyrimas, laimė = laimė.

    [Iš tiesų, tyrimas parodė, kad laimė = sėkmė ir sekmė = laimė, tačiau dar pirmam kurse universitetas mane išmokė, kad jei a=b ir b=c, tai a=c. tranzytivus sąryšis, tsakant.]

    Tikriausiai pirmas brandus šių metų atradimas yra toks, kad laimė yra labai ilgalaikis reiškinys. Jei ji yra, tai ji nepavirsta į nelaimę tik dėl to, kad pameti penkis eurus, peršali ar tave aptėškia automobilis.
    Gal man haliucinacijos. Atrodo, kad pastaruosius metus galva tiesiog liepsnojo stresu (aš rimtai įsivaizduoju, kad magnetinio rezonanso nuotraukoje mano galva buvo raudona nuo streso). Ir dabar šitiems uždegimo židiniams užgesus, man tikriausiai haliucinacijos.

    Bet iš tiesų kartais aš tiesiog būnu sau kažkur tokia absoliučiai laiminga dėl nieko, kad, kai pirmą kartą taip pasijutau, išsigandau beprotiškai.
    [ne, ne, ant pigesnių narkotikų neperėjau, viskas kontroliuojama]
    [ne, seneli ir močiute, jokių narkotikų aš iš vis nevartoju, čia taip vaikai kalba šiais laikais. Linkėjimai!]

    Aišku, aš laiminga, bet mane vis tiek siaubingai erzina daugybė dalykų.
    Pavyzdžiui, kad negaliu ofise garsiai keiktis, nes kažkaip nepadoriai atrodo.
    Ir kad vėjas belenkoks, ir iš mano palto kapišono padaro parašiutą.
    Kad papūga šika ant durų.
    Kad turiu planuot atostogas (kas mane džiugina), bet man reikia dviejų savaičių atostogų, kad suplanuočiau atostogas.
    Kad DA:Inquisition DLC pilnas loginių klaidų.
    Tada dar suskyla telefono ekranas (labiau nei buvo suskilęs) ir nors cypk kaip pikta.
    Ir dar pikta, kad jei ilgiau pacypiu, skauda gerklę.
    Kad žiemos vakarai rožiniai kaip kūdikio užpakaliukas. [Labas, Egle!]

    Bet laimė yra laimė.
    Breathe in strength, breathe out bullshit.

    Mėnesio Spotify atradimas:

    I don’t want to rest in peace, we can haunt each other’s dreams.
    We’ll fight underneath this turf, bicker away in darkness.
    We’ll find our way to result our way from the lands of the living.
    We’ll find a common ground and fall in love all over again.

  • Buitis,  lovable stuff,  missing thoughts,  nuotykiai,  wtf time

    Sutrauka 2015-ieji

    Metas eilinei santraukai, metai baigėsi. Patys kalti, kitko ir nebuvo galima tikėtis.
    Šiuos metus galiu pavadinti meilės sau metais. Ir tai anaiptol nereiškia, that I masturbated profusely.
    2015-ieji yra metai, kai:
    1. Aš radau savyje valios reguliariai teptis plaukų kaukes;
    2. Radau savyje antra tiek valios reguliariai tepliotis veido kaukes;
    3. Pradėjau bėgioti; (iš viso per sezoną – 162 km)
    4. Nubėgau pirmąjį savo gyvenime mažutį mažutį maratoną (4,2 Km – 00:26:33);
    5. Pradėjau lankytis soliariume;
    6. Nusipirkau epiliatorių;
    7. Pasišalinau visus 4 protinius dantis;
    8. Pradėjau pirkti savo kvepalus užuot vogus iš vyro;
    9. Atradau „savo“ kosmetologę/ginekologę/šeimos gydytoją;
    10. Dariausi kraujo tyrimus, gėriau vitaminus ir papildus. Reguliariau ir atsakingiau nei visada.

    Metų pokytis:
    Pradėjau dirbti Adform’e. Buvo metas nukirpti dar nuo studijų laikų besivelkančią virkštelę ir spirt savo lauk iš komforto zonos.

    Metų pirkiniai:
    1. Papūga Pyrrhura frontalis, kurią pavadinom Igoriu ir kuri šika ant visko.

    12112169_10208211764078903_804997328069431436_n

    2. Naujas laptopas, kuris šviečia raudonai ir leidžia man be problemų žaist Dragon Age Inquisition (apie tai – bus kitąmet);
    3. Vyriškio automobilis, kuris man nepaprastai patinka ir vis jį paglostau priėjus.

    Metų kelionės ir žygiai:
    1. Baidarėmis Vilnele
    IMG_20150624_144625
    (vyras sustabdė baidarę ir reikalavo fotografuoti papus. Ant tilto tuo metu fotografavosi daug vestuvių)
    2. Velnio akmuo;
    3. ACDC Varšuvoje
    IMG_20150725_223739
    4. Žygis Smiltynė – Juodkrantė – Nida pajūriu.
    5. Baidarės Ūla.

    Metų frazė:
    Nu matai, yra kaip yra.

    Metų pastovumas:
    Tas pats geriausias ir mylimiausias vyras.

    Metų dislike:
    Gastroezofaginis refliuksas. Blargh.

    Metų laukimas:
    1. Imagine Dragons;
    2. Jimmy Carr;
    3. Iron Maiden.

    Metų filmas:
    1. Kingsman: The Secret Services;
    2. Pagaliau pažiūrėtas Lost in Translation.

    Metų serialas:
    1. Rick and Morty;
    large
    2. Ash vs Evil Dead – kaip grįžus į vaikystės siaubo filmus tik geriau. Ir daug daug pabaisų ir kraujo.
    large

    Metų daina (last.fm duomenimis):
    1. Ludo – Broken Bride

    Like motor oil down my throat, I couldn’t speak,
    I dropped the phone
    The burning flares, the steam, your hair, bits of glass,
    They sparkled everywhere

    2. Assemblage 23 – Damaged

    But I don’t know how I got here
    Lost in the cynical dusk
    Set adrift in the worry
    That I’ve no one to trust

    Metų knyga:
    Metų iššūkis buvo įveikti 25 knygas. Deja, sąraše tik 14 (galbūt šiandien pridėsiu 15tą). In my defence – keletas knygų buvo 700+ puslapių storio. Visas sąrašas čia.
    1. Amanda Palmer – The Art of Asking. Šią knygą skaičiau beveik metus, taupydama ir lėtai. Citavau ją ne kartą (čia ir čia). Labai rekomenduoju absoliučiai visiems.
    2. Hanya Yanagihara – A Little Life. Dažniausiai tokių knygų neskaitau. Ilgai su ja pykausi ir atsidėliojau, bet, kai prisėdau… verkiau ir pykau, ir vėl verkiau, ir negalėjau išmesti iš galvos. Nepaprastai jautrus ir haunting skaitinys.

    Moto kitiems metams:
    Breath in strength, breath out bullshit.
    Geriausia meditacija EVER:

    Metų paieškos:
    balsai galvoje, vampyrai nuo a iki z, papai, papai rankose, papai ir pimpalas, sociopatas su sociopatu, ka sapnuoja moterys prieš pastodamos, sex nuotykiai panevezyje, ka reiskia kai sapnuoji suni kuris krenta o paskui teleportuojasi, www.patyrusios moterys didelias papais.lt.

    Kitų metų p(-lan)ažadai:
    Nemėgstu šito. Vis tiek niekas nuo tokių pasižadėjimų nei svorio, nei alkoholio, nei cigarečių nemeta. Also nobody likes skinny sober bitch.
    Todėl čia labiau planai:
    1. Per Vilniaus maratoną nubėgti 10 Km;
    2. Rašyti Rašyti Rašyti;
    3. Įveikti bent 25 knygas per metus.

    Atrodo, viskas.
    2016-ieji, bring it on!

  • missing thoughts,  reality bites,  Uncategorized,  wtf time

    Tie, kurie pabėgo. Tie, kuriuos paleidom.

    Dėmesio! Dabar bus truputis dvasinės pornografijos. Nes sharing is caring.hug

    Neseniai penktadienį išleidau vyrą alaus, o pati susisukau ant sofos į dekutį ir žiūrėjau „Lost in translation“. Taip, dar nebuvau mačius. Ir ką jūs man?

    Visą filmą Bill Murray – man patraukliausias planetos vyras. Tik
    paskutinėje scenoje jo rankos senos, labiau tėvo nei meilužio, o man labai liūdna. Atrodo, Scarlet Johansson vietoje palydėčiau akimis jį nueinantį, žinodama, kad daugiau niekuomet daugiau neišvysiu, grįžčiau namo ir išklykčiau plaučius į pagalvę. Nes kaip toliau galima žengti pasaulio gatvėmis, jei tas, kuris tau taip tinka, nuo tavęs pabėgo?

    Tada randu video:

    Ir susimąstau apie tą, kurį paleidau, nes… pabėgo? Bandau sudėlioti tą vieną sakinį, tačiau žodžiai veliasi – aš lyg ir laiminga, kad jis penguindabar laimingas, laiminga, kad mes ne kartu, nes vienas kitam tik kenkėm. Bet tokie žodžiai atrodo visiškai beskoniai ir aš ilgai tiesiog gromuluoju šią mintį be didelio entuziazmo.

    Tada saulėtą rudens šeštadienį išbėgu pabėgioti. Vėjas kanda veidą, bet pageltęs Vilnius labai gražus.
    Kai grįžinėju namo mano vyriškis rūko balkone ir moja man ranka. Moju atgal ir galvoju, kad štai kodėl mano žodžiai for the one who got away nesidėlioja. Because mine never did. 

    Velniop tuos, kur pabėgo (nedabėgo, pargriuvo pakeliui ar paklydo). Veniop ir tuos, ir tas. Kam reikalinga išvėpus antra pusė? Kas parneš svieso ir šikpopierio?

    Bet jei projektuotum žinutę jam ar jai, ką sakytum?
    Paskubėk?
    ar
    Lauksiu tavęs kiek reikės?

    Bet aš nebūčiau aš, jei nesugadinčiau jautraus įrašo:
    i-turn-your-quarter-life-struggles-into-childrens-rhymes-50__605
    Bl.

  • Buitis,  gyvenimo tiesos,  wtf time

    Laikinumas ir Paulo Coelho*

    Štai ką sako Dabartinis Lietuvių kalbos žodynas:
    bw-laikinas

    Man laikinumas yra safety blanket.
    Nepatinka butas, nes brangus, kilimai ant sienų, trūksta durų? Px, po metų išsikraustysiu.
    Nepatinka kambariokai, nes debilai** ir smirda**? Px, po metų jie išsikraustys.
    Nepatinka darbas, nes rėkia ir nemoka algos? Px, tuoj galiu pareiškimą padėt.
    Nepatinka plaukų spalva, nes šlykšti? Px, persidažysiu.
    Nepatinka, kad čia vardinu nesąmones? Px, tuoj ir man nusibos.

    Aš žinau tris laikinumo rūšis:

    1. Tas blogas
    Čia kai baigiasi santaupos, darbo kontraktai, meilė trunka trejus metus. Ir viskas, kas gerai, baigiasi, arba nuolatos reikia drebėti, kad tuoj baigsis.

    2. Tas fainas ir dvasingasbw-girl
    Reikia mėgautis trapumu – trumpu žiedų žydėjimu. Vienadienio drugelio sparnų plasnojimu. Debesimis ir vaivorykštėmis. Rudeniniais lapais. Rasos lašeliais and sunkių žiedų. Šiltu vėju. Į žolę bumpsinčių obuolių garsu. Tai yra gražu, nes laikina ir trapu.
    Čia labai gili mintis.
    Ne be reikalo miniu Coelho.

    3. Tas mano (žr. aukščiau)
    Viskas, kas yra blogai anksčiau ar vėliau baigsis. Pasiguoskim tuo.
    Memento Mori (čia, kad nuslopinti optimizmą).
    Keberiokšt.
    O iš tiesų laikas susivokti, kad daug dalykų mano gyvenime ir neturi keistis, nes jie labai geri ir man patinka. bw-coelho

    Pradėjus Paulo Coelho, juo reikia ir pabaigti:
    – Jei Paulo Coelho parašytų „50 shades of gray“ gautųsi labai prastas Dekameronas.
    (visos autorinės priklauso Eglei)

    * Atsirašau nusivylusių ir apgautų, bet Coelho aš čia naudoju sarkastiškai. Visur jį naudoju srakastiškai.
    ** Niekas neįsižeiskit, jokių konkrečių kambariokų omeny neturiu. Nebent tas dvi debiles iš barako.

  • missing thoughts,  wtf time

    Raudoni siūlai ir žmonės

    Yra ta, jau daug kartų girdėta, Kiniška legenda apie tai, kad tie, kuriems lemta susitikti yra surišti raudonu siūlu. Ir jis gali susipainioti, išsitempti, bet niekada nenutrūks ir žmones suves. hearts

    Man dažnai įdomu – kaip susitinka žmonės. Savo tekstuose aš juos pati sumetu į netikėčiausias vietas, nerealias aplinkybes ir kaip tas raudonas siūlas neleidžiu vienas nuo kito pabėgti. Realybėje viskas atrodo kaip didelis nesusipratimas (arba atsitiktinumas) – štai pasukai į kairę ir – Pyst – sutikai žmogų. Daryk su juo, ką išmanai.
    Net ir tai, kaip sutikau gyvenimo vyrą, atrodo visiškas atsitiktinumas.
    Iki paskutinės akimirkos dvejojau ar aš noriu važiuoti į tą programuotojų konkursą (jo, žinau, kad LOL).
    Kai visi ketino eiti alaus man buvo šalta, tingu ir aš norėjau namo.
    Bet nuvažiavau.
    Nuėjau.
    Ir – pyst – jau dekadą kartu.

    Bet šiandien ryte susimąsčiau apie tuos, su kuriais tik prasilenkiame.

    Beveik kiekvieną dieną praeinu pro vieną galanterijos gaminių parduotuvę. Ten dirba nenusakomo amžiaus vyras, pas kurį pinigines aš perku jau penkmetį.
    Pirmą kartą užėjau ir sakiau:
    – Noriu piniginės.
    Jis sunkiai atsiduso ir palinko prie blizgių spalvingų moteriškų delninukių.
    – Kokios?
    – Vyriškos.
    – Labai gerai.
    Ir dabar kiekvieną kartą vietoj jo pamačiusi kitą pardavėją sunerimstu, kad jis išėjo iš darbo. Kartais apsikeičiam reikšmingais žvilgsniais. Tikriausiai jam atrodau matyta. string

    Pakeliui į darbą ant Baltojo tilto kiekvieną rytą tuo pačiu metu sutinku vyrą. Jis labai barzdotas ir panašus į meškiną. Jei prasilenkiam ne tilto viduryje – reikšmingai susižvalgom, nes tai reiškia, kad kažkuris vėluoja.

    Bėgiodama paupyje sykį prasilenkiau su vyru, iš kurio kišenės beveik man prie kojų iškrito piniginė. Pasivijau ir gražinau. Nuo to karto prasilenkiame dažnai – jis bėga link Žvėryno, grįžta tikriausiai kitu keliu nei aš.
    Kiekvieną kartą prasilenkę abu vienas kitam dviem pirštais nuo kaktos atiduodam tarytum pagarbą. Nežinau, kuris pirmas pradėjo taip daryti.

    Aš nepažįstu šių žmonių. Nemanau, kad kada nors susipažinsiu. Tačiau jų nesutikusi lengvai sunerimstu – gal susirgo? gal darbą pakeitė? gal išsikraustė į Peru?
    Kokios spalvos turėtų būti šis siūlas?

    PS. Jei atpažinai save, nuoširdžiausias linkėjimas. This is not creepy at all.