• nuotykiai,  people suck,  wtf time

    Juokas ir ašaros sveikatos apsaugos sistemoje (labiau juokas)

    Mes su vyriškiu nelabai lankomės pas gydytojus – dažniausiai galvojam kad praeis. Net nežinau, ar jis yra iš arti matęs antibiotikų pakuotę iš arti. Nė vienas niekuomet neturėjomjoker-nursee biuletenio. Aš tik pernai persirašiau į polikliniką Vilniuje. Jis nežinojo, kurioje poliklinikoje yra registruotas.
    Akivaizdu – su sveikatos apsaugos sistema mes nesam susipažinę.

    Tačiau per mosh pit’ą ant vyriškio kojos netyčia užkirto jaunuolis ir kadangi tinimas nepraėjo per porą savaičių ir aš dar pasiskaičiau baisių pasakėlių apie kaulo skilimus, vyriškiui teko malonumas lankytis pas gydytojus. Aš tuo metu kitoje ekrano pusėje gaudavau įvykių ataskaitą real time.

    Pirmas veiksmas: Registracija
    Pavyko iš antro karto. Nes niekas nežino, kur yra registratūra. Net pati registratūra.

    Antras veiksmas :Rentgenas (tiesiai iš Gtalk)
    Pasiuntė rentgeno į 104. Ateinu, o ten nieko nėra.
    Išeina iš šalia esančio kabo, sako, čia jau nebedirba.
    Grįžtu.
    Palaksto seselė po kabus, parašo lapuką ir sako – važiuok į Lukiškių filialą, persišviesk ir važiuok atgal. Tada pasėdesi, kol pažiurės nuotrauką ir pasakys.
    Krc,  jei tikra trauma – spėčiau numirt. O jei ne – pilnai sugyt.
    Ateinu prie rentgeno kabineto, nieko nėra.
    Palaukiu, ateina didelė moteriškė ir pasako, kad jai pietūs (pastaba – veiksmas vyksta penktadienį ~17 val)
    Įleidžia vistiek.
    Atsiliepia mobiliu (panašu, kad draugei).. Likusią procedūros dalį kalba telefonu.
    Sako – gulk.dr-cox
    Vis dar su telefonu.
    Duoda nosinaitės dydžio mėlyną skiautę ir sako – prisidenk.
    Patampo koją ir porą kartų šūkteli „netaip“. *Surėkia „netaip!!“
    Spėju, kad ne taip koją laikau.
    Susitariam be žodžių.
    Pakartojam šitai 5 kartus.
    Mąstau – būsiu nevaisingas.
    Ps. Skiaute dengiu kiaušus.
    Daktarė nepadėjusi ragelio sako –  viskas.
    Einu atgal į Vytenio sk.

    Trečias veiksmas: Pasiaukojimas dėl kitų
    Bonus feature: laukiu vis dar savo sexy fotkių… Šalia prisėda mama ir dukra (abiem po 100m+).<
    Visiems praeinantiems gydytojams ir ne tik su pasididžiavimu mama pasakoja, kad atėjo ne dėl savęs, o dėl vyro, nes jam sauskelnių reikia.
    Iš balso galima suprasti, kad čia – motinos Teresės vertas žygdarbis.
    P.s. Ji poliklinikos tvarką žino geriau nei seselės ir daktarės kartu sudėjus.

    Ketvirtas veiksmas: Greitoji pagalba
    Hmm, pasirodo kažkam bloga ir guli prie poliklinikos durų, niekas nepadeda.
    Seselė pyksta (rusiškai), nes kažkas išdavė paslaptį, kad ten čiuvas guli. O bloga jam, nes girtas bomžas.
    Jo draugas būdamas poliklinikoj kviečia greitąją.
    I am going krei krei.
    Atėjo foto.
    Traumų nerasta.
    Bomžai registratūroj pykstasi, kodėl jų neišveža greitoji.

    Aš ketinau parašyti kokią išvadą, bet… negaliu.
    Tiesiog geriau yra nesirgti arba amputuoti galūnes namie.

  • missing thoughts,  nuotykiai

    Geriausias festivalis ir „kas gi mums nutiko“ pamąstymas

    Grįžom iš „Velnio akmens“. Jau išsimiegojom, purvą nuo kūnų nusigramdėm, sprandų nuo galvos purtymo beveik nebeskauda.
    Apie festivalį jau prikalbėta pakankamai. Man buvo labai gerai. Gal tik trūko gardesnio maisto ir buvo kiek per IMG_20150717_231917daug doom/stoner. Ir naktys galėjo būti šiltesnės.

    Festivalio šūkis: „Taigi px, teritorija juk aptverta“.

    Festivalio filosofinis klausimas: „Jei galėtum pasirinkt – pimpalo ilgio speneliai, ar spenelio ilgio pimpalas – ką rinktumeis?“

    Ir nutiko labai įdomi patirtis – prie tualetų prie manęs prieina vaikinukas.
    – Labas, – sako. – Nesitikėjau čia sutikt. Kaip gyveni?
    – Labas, – sakau. – Mes pažįstami? IMG_20150717_193338
    Po keleto awkward minučių išsiaiškiname, kad jis – labai jaunas pažįstamas iš gimtojo miesto. Kuriam buvo 13, kai man buvo 17. Ar panašiai. Jaunoji neformalų karta, taip sakant. Tik dabar jis išaugęs, sulieknėjęs, turi skiauterę ir labai daug auskarų. Todėl ir nepažinau.
    Apsikeičiam įprastomis tokiems pokalbiams mandagybėmis.
    – O tu dabar kur? Vilniuj?
    – Jo. Dirbu.
    – O geras. Gal kokiam kabake dirbi? Užeičiau kada alaus išgert.
    Ir čia aš suprantu, kad mano ofisinis darbas yra so boring, so formal, so diffrent planet, kad jį čia minėti yra beveik nepadoru ir gėda.

    Ir kas gi mums nutiko?
    We have come the long way.

  • missing thoughts,  nuotykiai,  wtf time

    Ką daryti su ženklu, kai visata jau jį atsiuntė?

    Pasiūlyti visatai susikišti tą ženklą į subinę – irgi yra išeitis. Bet neniekinkim mums idiotduotų dovanų.

    Praeitą savaitę dar pagirioti po netyčinio ketvirtadienio išplaukėm į gatves ieškoti kultūros. Siurbėm kavą, jaučiau, kaip vyras keikia mane mintyse ir brovėmės per minią. Kalbėjom apie tai, kas labiausiai neduoda ramybės.

    Žemaitės skvere pamatau žvakeles stiklainiuose ir einu pasižiūrėti. Nesusipratusi blaškausi tarp plastikinių maišelių kabančių ant medžių, kol beveik atsitrenkiu į jaunuolį.
    – Tu juk turi klausimą, – sako labai įdėmiai į mane pažiūrėjęs.
    Ir tą akimirką ar suprantu, kad aš tikrai turiu klausimą. Kad galiu galvoti tik apie tą vienintelį klausimą. Kad turiu tą klausimą jau labai ilgai.
    – Taip, turiu.
    – Tada čia įdėsiu atsakymą tik tau, – sako ir sukiša popierėlį į vieną iš maišelių.
    Apsidairau, ar aplinkui nėra pretenduojančių į maišelį ir atsakymą iškrapštau lauk. Išlankstau ir nupurto elektra. Nesvarbu, kad gal ir banalus ir tikriausiai prastai išverstas, bet tą akimirką nieko taiklesnio perskaityti negalėjau:

    20150628_213443

    Visą vakarą krepšyje tikrinu ar lapelio nepamečiau.

    Kitą rytą dar besivartydama lovoje skaitau Amandos Palmer blogą. Seną įrašą, bet galvoje suskamba dar sykį:

    A farmer is sitting on his porch in a chair, hanging out with his dog.

    A friend walks up to the porch to say hello, and hears an awful yelping, squealing sound coming from the dog.

    “What’s the matter with Ol’ Blue?” asks the friend.

    “He’s layin’ on a nail that’s pokin’ up from the floorboards,” says the farmer.

    “Why doesn’t he just sit up and get off it?” asks the friend.

    The farmer deliberates on this and replies: “Don’t hurt enough yet.”

    I carried that story with me through heartbreak after heartbreak, and through giant, painful, personal transitions. And I’ve since re-told it to many friends and advice-seekers. The general moral: When it truly hurts enough… you eventually move your ass.

    Ir štai aš turiu savo atsakymą. Dvigubą.
    Reikalauti dar kažko būtų akiplėšiška. Bet ką daryti su tuo atsakymu aš nežinau, nes visos kryptys atrodo vienodai baisios, nepatogios arba tiesiog šūdinos.
    Duodu šiai šaradai išsispręsti pusę metų. Ir tada pradėsiu kapoti galūnes, jei reikės – ir savo.

  • gyvenimo tiesos,  missing thoughts,  wtf time

    Apie laimę ir kitus demonus

    Vis iš arčiau į nugarą alsuojant trisdešimtmečiui filosofinis laimės klausimas iškyla vis dažniau ir dažniau.
    Nes kažkada kažkas mūsų ir jaunesnėms kartoms pasakė, kad mes privalom užaugę tapt laimingais. Žmonės klausia vaikų hapinesskuo jie nori būti uždaugę ir labai džiaugiasi, kai šie atsako „būsiu savimi“ arba „būsiu laimingas“. O kad taip paprasta būtų…

    Mūsų tėvams laimė dažnu atveju būdavo aukštojo mokslo diplomas, darbas ir nuosavas butas, tada – šeima, vaikai, automobilis, gal nuosavas namas. O štai mes sugalvojom, kad ne piniguose, diplome ar vedybiniam guoly laimė ir ėmėm IEŠKOTI SAVĘS.
    Ir nieko nesmerkiu – aš viena iš jūsų. Prieš porą metų guodžiau save straipsniais apie ketvirčio amžiaus krizę. Dabar suprantu, kad ketvirtis jau praėjo, krizė – ne. Ir jau pasisupusi karuselėje būsiu gydytoja – ne, programuotoja – ne, žurnalistė – ne, dirbsiu reklamoj – ne… Vėl galvoju kuo nauju čia galėčiau užsiimti. Nemanau, kad tam bus pabaiga.

    Tiesa, kurią pirmą sykį išvydau dirbdama „Lotosų jūroj“ ir dėliodama natūralius smilkalus iš ožkų mėšlo, – Kančia kyla iš troškimo. Kuo mažiau nori, tuo mažiau ir verki negavęs. Maybe sounds harsh. Life is harsh. Deal with it.girl
    Jei nė nesitiki, kad iš darbo išeisi 17:30, tai nesinori taip labai verkt iš jo išėjus 19:30. Patikrinta praktikoj.

    Kita ne mažiau svarbi tiesa – nuo savęs nepabėgsi. Mačiau daugybę tų, kurie manė, kad naujas būstas, naujas miestas, naujas meilužis ir dar trys naujos katės atneš laimę, tačiau ne. Iš principo taip gyvenimas neveikia. Todėl prieš pradėdamas bėgimą turi susitvarkyt su savo galva.

    Ir trečia banaliausia tiesa – juokas. Nes nėra nesekmės, kurios savikritiškas juokas nepataisytų. Kad ir per ašaras.

    Ir kalbant apie juoką – visą savaite be sustojimo klausau Bo Burnham – God’s Perspective:

    Ir perfrazuojant Bo:
    If you want happiness then the happiness has gonna come from you.

  • missing thoughts,  suicidal bitch

    Kada pirmą kartą supratai, kad kažkas negerai?

    Amandą Palmer mėgau jau labai seniai (pirmame kurse, gal kiek anksčiau). Tačiau aš įprastai gana prasta ir pasyvi fanė.
    Ir per Kalėdas jos knygą „The Art of Asking“ nusipirkau, nes buvo nuolaida ir maniau, kad taip nors šiek tiek išsipirksiu kaltę už kadaise persirašytą kompaktą. Knygos aš vis dar neperskaičiau. Ne, su knyga viskas gerai, tikriausiai nelabai gerai su manimi. Bet knyga iš tiesų tokia gera, kad taupau ją ir skaitau po trupinėlį. Retai kada taip taupau rašytą žodį
    Ir tada Amanda pataiko labai taikliai:

    Late one night at a yoga retreat a few years ago, a teacher asked a group of us to try to remember the first instance in our childhoods when we noticed that things were, for the lack of more clinical term, „not okay“. My answer was so quick to come and so deeply revealing that it made me laugh out loud. It is, in fact, my earliest intact memory. I was three.
    There was a tall wooden staircase in our home, and one day I toppled all the way from the second floor to the first. I sharply remember that Am I going to die? slow motion panic as I tumbled head over heels in a bouncing, cartoon blur. I was uninjured, but the fall had been traumatizing, and I ran, weeping and discombobulated, into the kitchen to recount the epic incident to my family.
    Here’s what I remember. The kitchen was full of people: my mother, probably my stepfather, maybe my three older siblings, maybe some other random adults.
    And none of them believed me.
    They thought I was making it up. Trying to get attention. Exaggerating. Dramatizing
    And there I was, thirty-two years old, at yoga retreat, desperately trying to find myself, and realizing that everything I’d been doing in my life, artistically, could be summed up like this:
    PLEASE BELIEVE ME. I’M REAL. NO, REALLY, IT HAPPENED. IT HURT.

    Ir aš susimąstau – kada pirmą kartą supratau, kad kažkas ne taip?
    Prisiminimas sudėtinis, manau, kad buvau ketverių. Tais laikais PanTV didžiąją dalį laiko rodydavo policijos informacija – rastų lavonų nuotraukas be cenzūros ir ieškomus nusikaltėlius. Prašydavo skambinti, jei atpažinai.
    Su drauge bulargevom tik išmokusios žaisti kryžiukus ir nuliukus. Ir ji visuomet būdavo kryžiukas – taip pirma užsiimdavo centrinį langelį ir visuomet laimėdavo. Kiekvieną kartą man pasipiktinus ir pareikalavus, kad kryžiukas dabar būsiu aš, ji tik patempdavo lūpą ir sakydavo „bet aš gi nuliuko nupiešti nemoku“. Ir esu tikra, kad vieną kartą pakėlusi akis nuo asfalto pamačiau žmogų, prieš tai matytą TV ekrane, kaip ieškomą už vagystę ar prievartavimą.
    Niekas manim nepatikėjo. Sakė neišsigalvoti

    Ir tada vieną dieną su seneliu ėjom iš Panevėžio Bičiulio ir esu įsitikinusi, kad kaimyniniame kieme užtikome kraujo balą. Ne tris lašus ant šaligatvio, ne pusę puodelio, kiek gali iškapsėti iš kraujuojančios nosies. Ir galbūt ten tebuvo raudoni dažai, tačiau kalbame apie 1992 m. Panevėžį, kai per du kiemus nuo mano vaikystės kiemo vyko tokie dalykaiparadise
    – Su seneliu matėm daug kraujo, – bandžiau paaiškinti grįžusi namo. – Įdomu, kas ten atsitiko.
    – Nieko neatsitiko. Sėsk valgyt.
    – Bet..
    – Nieko ten nebuvo.

    Ir kartais iš tiesų atrodo, kad nemažai laiko užtrunki dairydamasi ir galvodama AŠ ŽINAU, KĄ MAČIAU. TAI, KĄ MAČIAU – TIKRA. TIKĖKIT MANIM.

  • missing thoughts,  suicidal bitch

    Brain is one sneaky bastard

    Žinot, būna, kad viduryje nakties, pakeliui į darbą arba duše, mąstant apiregrete gyvenimo prasmę užpuola, koks šlykštus prisiminimas apie kvailiausią gyvenimo poelgį? Ir tada tik nori susigūžti į kamputį ir tyliai tyliai ten sėdėti, kol praies koks šimtmetis.

    Neseniai mano streso ir nemigos perdozavusios smegenys nusprendė prisiminti pirmąjį kartą, kada mano mama turėjo svarią priežastį šokti I told You So dance. Aišku, negaila – good for her, bet gėda prisimint.

    Buvau šešerių, kai išsikraustėm iš senelių buto į nuosavą. Pamenu, gyvenom trečiam aukšte ir turėjau draugę vardu Laura, kuri gyveno penktame. Ir turėjo du milžiniškuschildhood Senbernarus, kurie turėjo be proto daug atliekamo kailio. Kai pas ją dėliodavom puzzle, dėžutėje kailio būdavo daugiau nei detalių.
    Pirmąją Rugsėjo pirmąją paaiškėjo, kad būsim klasiokės, ot buvo džiaugsmo. Atsimenu, ryte mama įgrūdo mane į labai rožinę suknelę, dar labiau rožines pėdkelnes, plaukus susuko į kuodą, ant jo užmovė pukuotą gumutę (buvo mūsų vaikytėje tokie juokingi apvalkaliukai mergaičių kuodeliams) ir labai rimtai pasakė:
    – Elkis rimtai.
    – Kodėl?
    – Pamatysi, bus su Laura bėgsit, nukrisit, nusibrozdinsi kelius ir pėdkelnes susiplėšysi.
    Žinoa, po visų džiaugsmingų kalbų, mokytojai pranešus, kad einam fotografuotis ir mes su Laura džiugiai nubėgom… į kitą pusę. Ir ,žinoma, aš pargriuvau. Ir, žinoma, nusibrozdinau kelius ir susiplėšiau pėdkelnes. Klasės nuotraukoje labai gerai matosi kruvini keliai ir delnai.
    Aišku, vienam suole su Laura pasėdėjom gal keturias dienas – kalbėjom per visas pamokas ir labai greit buvom paliktos po pamokų ir išsodintos.
    Dar toje mokykloje būdavo choreografija ir nekenčiau tos pamokos visa esybe. Kadangi buvau mažiausia klasėje, man niekuomet nelikdavo berniuko ir reikėdavo šokt su mokytoja. Dešimtmečio trauma.

    Po metų išsikraustėm į kitus namus. Bent jau mano vaikiškoje galvoje viskas įvyko labai greitai. Tarytum per pusdienį. Ne pirmas kartas, kada staiga teko viską pradėti kitur, nespėjus atsisveikinti ir susiprasti. Mielos smegenys, aš puikiai suprantu, ką jūs bandot pasakyt. Bet kartais galėtumėt ir patylėt, Assholes.
    5de67c5b2b9ae8b41fee6b9223031c72f271b880f03593f5ae58b59da355e776

  • lovable stuff,  wtf time

    Būk geras sau ir „what if“ game

    treat-yo-self

    Treat yo’ self! – toks buvo savaitgalio šūkis ir I regret nothing.

    Tik jau kelionė atgal netyčia tapo labai įsitmintina su daug peno fantazijai ir purvo voniomis.

    Treat yo’ self! – sakom vienas kitam su vairuotoju ir for shit and giggles nusukam nuo kelio Druskininkai – Vilnius į pirmą pasitaikiusį kaimą. Pasitaiko Burokaraistis. Žavinga vieta, turi pavėsinę ir krepšinio lentą. Labai rekomenduoju.
    Lėtai riedam, beveik sėlinam purvinu keliu. Aplink miškas, tylu, ramu, nė gyvos dvasios.
    – O va jei mus už posūkio pasitinka būrys vietinių kaip siaubo filme? – klausiu ir abu juokiamės.
    – Įsivaizduok, riedam, o jie apstoję iš abiejų kelio pusių laido strėles į mašiną.
    Dar pasijuokiam ir nesutinkam nė vieno vietinio.
    – O jei dabar aš išlipu pamyžt, išeinu į mišką ir nebegrįžtu? – klausia draugas.
    – Siaubiake to daryt nereikėtų. Sėdėtum ir rėktum, kad dūra, neik į mišką… Bet eičiau ieškot. O geriau pagalvok, jei grįžti iš miško ir manęs prie mašinos neberandi.
    – Nu bleee… – sako draugas ir miškas atrodo nebe toks draugiškas.

    Ar kada nors pastebėjot keistą ženklą kelyje Vilnius – Druskininkai? Akmuo 0,3 –>
    Kikenu kiekvieną kartą jį pamačiusi ir dabar nusprendėm nuvažiuoti ir pagaliau pažiūrėti. Pasukam į kairę ir atsiduriam Paakmenėje. Kaimas tuščias, visų sodybų langai uždangstyti, kelias šūdinėja. Bandom apsisukti.
    – Tik neužklimpk, – sakau draugui. Ant tų mano žodžių užklimpstam.
    Užsikasam purve visiškai. Pirmas 15 minučių man kone isteriškai juokinga. Trypčioju aplink purvyną ir kikenu. Tada man liepia sėsti spaudyti pedalų ir man nebejuokinga, nes vairuoti aš isteriškai bijau. Aišku, toli nenuvairuoju – tik purvai taškosi.

    Draugas išeina ieškoti pagalbos į tolimesnes sodybas. Stoviu viena prie purvyno. Švilpauja vėjas, kažkur tankmėje pokšteli keletas medžiotojų šūvių. T.y. tikinu save, kad medžiotojų. Galiausiai randam pagalbą – atvažiuoja du vyrai ir imasi gelbėti mus iš purvo vonių.
    – Bliatt, neturim kaip atslyginti, – tyliai sakau draugui ir iš tiesų – neturim nė cento grynais.
    – Nu alaus tai matyti neduosim.
    Stebiu gelbėjimo operaciją ir įtemptai galvoju kaip čia žmonėms atsilyginti. Tačiau fantazija vis dar sėkmingai įsiaudrinusi po vietinių su strėlėmis. Taip ir matau kaip išsikrapšius iš purvyno dėkojame ir apgailestaujame, kad neturime kuo atsilyginti, o vienas vietinių vyrų trūkteli pečiais ir sako: „Tai nieko tokio, mes mergaitę pasiliksim“. Taip įtikiu šita vizija, kad man vis baisiau ir baisiau. Pradedu svarstyti į kurią pusę geriausią bėgti ir ar neturėčiau bėgti DABAR.
    Bet įsivaizduokite, atvažiuoji ištraukti žmonių iš purvyno, stauga mergina pašoka ir nubėga į mišką. Ką galvotumėt?

    Žinoma, niekas nebando manęs pasilikti.
    „Sėkmės“ – byloja ženklas išvažiuojant iš Paakmenės.
    Randame akmenį ir tik šiandien pagooglinus suprantu, kad that stone is a real deal.

    Moralas – you should always treat yo’ self. 

  • missing thoughts,  reality bites

    Apie lauktus ir nelauktus pokyčius. In memoriam

    Rašyti apie pokyčius ką tik persivertus į naujuosus metus atrodo įprasta. Stengiuosi nekurti sau standartinių New Year Resolutions, bet mintis apie pokyčius galvoje sukosi jau labai ilgai. large
    Tikriausiai ne viena savo kartoje esu užauginta tėvų, kuriems pokyčiai reiškia tik vieną – nestabilumą. Mūsų tėvai gyvena tuose pačiuose namuose, kuriuos įsigijo (arba gavo pagal paskyrimą) vos baigę universitetą. Iš studijų programos į studijų programą irgi nelakstė. Jie dirba tame pačiame darbe (ar bent jau srityje) jau 25+ metų ir dėl to jaučiasi saugūs ir laimingi. Ir dėl to kiekvienas mano darbo, buto ar specialybės keitimas mamai sukelia aparpuolį (smagus žodis, reiktų dažniau naudoti). O ką bekalbėti, jei sugalvočiau keisti antrąją pusę (stop, nė neplanuoju).
    Mes esam tie, kurie retsykiais net nesąmoningai nori supurtyti savo realybę su kokiu galingu pokyčiu. Įnešti dramos. Trys metai toje pačioje įmonėje jau atrodo ilgai, ir mes skersuojam į tuos bendraamžius, kurie prie to paties stalo ofise sėdi jau septynerius ar aštuonerius metus, arba, neduokdie, dešimtmetį.
    „Jūs kartu jau septynis (aštuonis, devynis…) metus? Siaubas kaip ilgai“ – girdėjau milijoną kartų.

    Iš tiesų, norėjau papasakoti kokius pokyčius savyje planuoju, tačiau ši savaitė pakrypo kitaip. Buvau priversta galvoti apie pokyčius, kurių nelauki, nenori ir nesitiki.

    – Beitas mirė, – parašė man pirmadienį draugė.
    Ir lyg elektra nuėjo stuburu. Kastytis Beitas buvo dėstytojas man GMF’e dėstęs biologiją ir biofilosofiją ir mano mamos buvęs kursiokas. Vienas iš nedaugelio dėstytojų, pas kurį aš neturėjau skolų, nes biologija buvo vienas nedaugelio dalykų, kurį dar šiek tiek supratau. Pamenu, pirmame kurse labai nustebo sužinojęs, kad žinau kaip prancūziškai „žalia“. K. Beitas buvo dėstytojas, kuris per pusvalandį sklandžiai pereidavo nuo fotosintezės iki elfų regėjimo subtilybių. Biofilosofijos auditorija beveik visada būdavo pilna, nors paskaita ir buvo penktadienio popietę.
    Kai pilni jaunatviško entuziazmo sugalvojom kurti leidyklą ir leisti fantastines knygas, paskambinom jam ir susitarėm dėl susitikimo. Vietoj planuotos valandos K.Beito kabinete praleidom keturias. Išėjau tokia pilna galva, kad net zvimbė. Žinoma, leidyklos mes neįkūrėm. Tačiau beveik visos jo rekomenduotos knygos poros metų bėgyje buvo išverstos ir išleistos kitų ir pateko į bestselerių sąrašus.

    Aš nesu tikra ar jis mane sutikęs būtų prisiminęs, kas aš tokia, ir mūsų sapaliones apie varliagyvio vardu pavadintą leidyklą. Bet ši mirtis, faktas, kad aš tebegyvenu šiame mieste, o jis nebe, yra pokytis, kurio aš nenorėjau ir nelaukiau.

    Nežinau, ar Kastytis Beitas buvo Tolkieno fanas. Bet labai tikiuosi, kad po šio mūsų pilkos realybės sapno jis atsimerkė kur nors Rivendell’e, guviai pakilo ant kojų ir sušuko „I’m going on adventure!“.

    BilboAdventure

    Gero nuotykio, Dėstytojau.

  • Buitis,  lovable stuff,  missing thoughts,  nuotykiai,  wtf time

    Sutrauka 2014-ieji

    Metas metinei metų apžvalgai. Be ilgų įžangų, nes giliau įžvelgti jau nebeišeina.
    O jei trumpai – metai buvo geri. Ramesni nei 2013-ieji, bet kupini naujų patirčių ir suvokimų.

    large

    Metų pokytis:
    1. Naujas darbas su nauju kolektyvu.
    2. Naujas butas su miestu pro langus ir draugiška kaiminyste.

    Metų pirkinys:
    1. Sofa – brangiausias mano ir vyriškio bendrai turimas daiktas (beveik devynerius metus gyvenom turėdami tik per pusę pikte keptuvę, šiukšliadėžę ir tuliko šepetį);
    2. Lightsaber’iai iš Rimi po 7,99 Lt. Su garso efektais.
    1662268_10203361066334491_566833114_n

    Metų Kelionė:
    1. Milanas – Genoa – Rapallo – Portofino – Cinque Terre – San Frutosso su vyriškiu.
    2. Berlynas – Dresdenas – Berlynas su Aušra.

    Metų beveik nelaimingas atsitikimas:
    Kaip mes Žvėryno kolektoriuje per lietų vos nepaskendom.

    Metų frazė beveik skęstant lietaus kolektoriuje:
    Nu tai nepabandęs nesužinosi.

    Metų įveikta baimė:
    Klaustrofobija.

    Metų dislike:
    Viršvalandžiai ir stresas.

    Metų altruizmas:
    Kraujo donorystė – pasirodo, mano Rez- kažkam reikalingas.

    Metų gera patirtis:
    Kalnai ir Motociklai.

    Metų PC žaidimas:
    Mass Effect trilogija – ašarų pakalnė pabaigoje ir never-ending crush on Garrus.

    dba40cb72b232a77d678f2a34ad53169

    Metų neteisingiausia frazė:
    Tai jei nespėji darbų padaryt per 12 valandų, dirbk 16.

    Metų pasiekimas:
    4 Google sertifikatai.

    Metų laimėjimas:
    Labai gražus, labai blizgantis ir labai didelis Nexus telefonas.

    Metų pastovumas:
    Mylimiausias vyriškis.

    Metų dvasinis atradimas:
    Meditacija su Smiling Mind skirta tokiems, kurie negali susikaupt ilgiau nei dešimčiai minučių.

    Metų fizininis atradimas:
    Skvošas.

    Metų laukimas:
    AC/DC liepos 25 Varšuvoje.

    Metų filmas:
    Guardians of the Galaxy, Edge of Tomorrow, The Secret Life of Walter Mitty.

    Metų Serialas:
    Lie to Me ir True Detective.

    Metų daina:

    Metų paieškos:
    paiskejo kas slypi delfi, moteris ir papai, maciau nuoga mama, kaip susitvarkyt gyvenima, kaip laižyti varpa, neimanoma gyventi su vyro mama, knygos kurias skaito gotai lietuvoje,

  • missing thoughts,  wtf time

    Kai nori pasikalbėti su savim, tik su barzda.

    Naujame bute aukštos lubos ir dideli langai. Savaitgalio rytą pro juos net ir žiema neatrodo kaip gryna depresija. Atsiraitojus rankoves bandau vienaip ar kitaip sunaudoti moliūgus iš namų (ne, veido kaukei jie netinka).

    Prieš trejus ar ketverius metus, man už akies vis kliuvo žodis „wonderlust“. Vieni tatuiravosi, kiti – dalinosi labai unikaliomis nuotraukomis. Prisimenu, apibrėžimą – „to be longing for place you have never been before“. Prisimenu tikriausiai todė, kad tuomet buvau ketvirtakursė, kurios organizme kavos buvo daugiau nei kraujo ir norėjau būt bet kur, tik ne tam prakeiktam ketvirtam kurse.
    faceless
    Dabar ilgiuosi atostogų, bet nieko čia naujo – visi suaugę visada pavargę.

    Kitas ilgesys įdomesnis. Būna – pasiilgstu žmonių. Tačiau šį kartą pasiilgau savo pačios sugalvoto grafomaniško veikėjo. Žvėriškai norėčiau jo gyvo ir realaus. Ištraukto iš sunkių šarvų. Tokio, kuris per lapkritį užsiaugino jam siaubingai netinkančią barzdą. Keistai stilingo.
    Jis galėtų paskambint man darbo dienos vidury ir paklaust ar po poros savaičių eisim kavos, nors ir taip aišku, kad kava pavirs alum. Sutikčiau galvodama, kad per dvi savaites vis tiek pamirš, o jis nepamirštų.
    Esu įsitikinusi, kad jis nekęstų, jei po jo alaus bokalu barmenas nepadėtų kartoninio padėkliuko, tačiau niekuomet tokio priekaišto nepasakytų garsiai. TIk raukytųsi. Susėstumėm vienas priešais kitą, ištiestas kojas susikrautumėm ant tos pačios kėdės ir tiesiog kalbėtumėm…
    Bet jis netikras, todėl aš atsidarau tekstą, kuriame jau kadaise padėtas paskutinis taškas. Pradedu naują pastraipą ir prikeliu patį baisiausią priešą, patį didžiausią drakoną (yep, drakonai. Ir ką jūs man?). Ir todėl jis yra priverstas vilktis tuos pačius šarvus, pakelti tą patį kardą, kad kovoje jį vėl draskytų, talžytų ir žalotų. O tomis akimirkomis, kai tenka atsitraukti, kad susitvarstyti žaizdas, kad palaukti, kol kruvini rėžiai ant kūno pavirs randais, versiu jį kalbėti ir kalbėti.
    Žinoma, drakoną jis įveiks. Žinoma, aš vėl padėsiu tašką, bet niekada nesu tikra, kad vėl nereikės jo prikelti iš taikaus gyvenimo ir sviesti į karą.

    O iš tiesų, tai aš jį sugalvojau. Iš tiesų, aš tenoriu kalbėtis su savimi. Tik su barzda.

    He takes on the world all in a stride,
    and your wounds will be his scars
    So won’t you remember when the night comes