Sugalvojau pusę įrašo, bet dar nesu tikra, kuo jis baigsis, so bear with me.

Kaip dažnai nakvodavot vieni namuose, kol dar gyvenot su tėvais?
Aš – lygiai tris kartus. Dukart jau vyresnė kažkaip išsisukau nuo nuo šeimynos eskursijų ir kartą brolį išvežė į infekcinę ligoninę, kai man buvo 10. Miegojau žiurkėną į kambarį atsinešus.
Tai ne stebuklas, kad pirmi savaitgaliai barake, kai kambaryje likdavau viena, buvo neišsemiamų atradimų ir nepažįstamų garsų metas.

Ir juokingiausia, kad apsigyvenus su vyriškiu, per dešimtmetį tikriausiai viena namuose nemiegojau daugiau nei 100 naktų.
Ir dar juokingiau, kad šiaip tai aš mėgstu būt viena – skaityt knygą prie baro, keliauti ir net per tas pačiams keliones ar festivalius randu būdą pabėgti nuo visų, ypač rytais. Nes tie balsai mano galvoje visai faini.

Užtat, patikėkite, kaip labai aš nustebau, kad viena atsidūriau Milane.

Suvokimai:
1. Net nesupranti, kiek daug gero triukšmo aplink tave sukuria savi žmonės;
2. Kalbos pasiilgsti per maždaug pusantros dienos;
3. Šiaurietiškas kuklumas gali nebent padėti nusimarinti badu;
4. Daiktas, katras vadinasi MO ir ChinaTown kainuoja 4 eurus yra Dievų maistas per šeštadienio pagirią.
5. Nelabai daug prasmės gamint vakarienę tik sau. Ypač, kai MO kainuoja 4 eurus.

Išlikimo patarimai:
1. Susirask britišką pubą, kurio barmenai kalba angliškai. Susipažink su vietiniais.
2. Neskaityk jokių knygų apie serijinius žudikus ir prievartautojus. Jokių skandinaviškų detektyvų, trust me.
3. Ar buto durys tikrai užrakintos patikrink kol į lovą neatsigulei, nes atsigulus vis tiek sugalvosi patikrinti ir reiks keltis.

Ir kai iš tiesų teko gyventi vienai, labai greitai teko suprasti, kiek daug manęs yra žmonės, kurie yra šalia.
Atsakau, tikrai nustembi, kai vieną rytą prabundi su savo brandaus identiteto pagrindu išmuštu iš po kojų (ir paranoja, kad miegojai nerakintom buto durim).

Šiaip tai puiki patirtis, 11/10, rekomenduoju visiems.