Jau ilgai galvoju ir stebiu kaip dažnai mes užsisukam savam skausme, savo mažose ir didelėse nelaimėse, dramose, vienatvėje, nuoskaudose, netektyse, kaprizuose. Tuomet kiekvienas tampam tokia ypatinga snaige, kad tik tiesiai į muziejų, ir svetimo skausmo tikrai nebūna.

Rekomenduojamas skaitinys – Chuck Palahniuk „Diary“.

Everyone’s in their own personal coma.

Kad papasakočiau kaip pirmą kartą aiškiai susivokiau savo skaudulių visatoje, turiu papasakoti apie Lorens.

Lorens dirba barmenu mano mėgstamiausiam Milano bare. Vos tik įpylęs man pirmą alaus, jis taip prie manęs prilipo, kad lietuviškos asmeninės erdvės ribos buvo peržengtos per pirmas tris minutes. Itališkų ribų komentuoti daug negaliu.
Lorens labai gerai žino, kad yra patrauklus vyras. Ir charizmatiškas. Ir tai, kad jis pilsto gėrimus už baro lyg ant scenos, priduoda jam dar 10 charizmos taškų.
– So are we sleeping together tonight? – paklausdavo jis kiekvieną vakarą mane pamatęs.
– No.
Ir tada jis linktelėdavo ir paklausdavo, ko norėsiu.

Vieną šeštadienio popietę buvau liūdna ir pasiilgus namų. Sukinėjaus ant savo nuolatinės baro kėdės nerasdama vietos, o Lorens valė taures. Paleido The Wicked Game, pabandė gundančiai pašokti ir aš apsiverkiau.
– I’m so no sexy, girls cry, – raukėsi visą vakarą.

Bet lėtai mes tapom lyg ir draugais. Klausimas apie permiegojimą niekur nedingo, bet jis slapčia prikraudavo man saldainių į take-out sumuštinio dėžę, grodavo mano mėgstamą muziką, o aš jam užnešdavau kavos ir bandelių.
Daugiau ar mažiau perpratau jo meilės trikampius ir keturkampius, dėl kurių pats kaltas, bet yra patarlių apie akmenų nemėtymą. Kartais vien iš kietai sukąsto žandikaulio žinojau, kad ir jam skauda.
– How are you today?
– It’s raining.
Tik neseniai supratau, kad jis iš manęs pasivogė literatūrinę liūdesio koduotę.

Ir beklausydama jo skaudulių aš pamiršau dirbtinai dramatiškus savuosius. Taip pat laikiau apkabinusi verkiančią kolegę, nes jos kūnas ją išdavė, taip pat nuoširdžiai lingavau galva klausydama pusamžio gėjaus skyrybų istorijos tame pačiame bare, klausiau Tomio, kuris sakė, kad jo niekas niekada nemylės.

Čia nebus jokio moralo apie tai, kaip reikia globa ir rūpesčiu apipilti žmoniją.
Tik kartais, kai iš savo vidinės veidrodžių karalystės atsisuki į išorę, net nustembi, koks didelis pasaulis.
Gal iš tiesų svetimo skausmo nebūna, ir tas išklausytas taip ir netampa tavu, o tiesiog išgaruoja.
Šiandien nelyja.

Leonardo’s Mona Lisa is just a thousand thousand smears of paint. Michelangelo’s David is just a million hits with a hammer. We’re all of us a million bits put together the right way.