Sako, košmarai sapnuojasi, jei prieš miegą prisivalgai…

… kadangi lankydama tėvus pasisvėriau and numbers are not pretty, naktimis nebevalgau. Nors suvalgius plytą šokolado miegodavau kaip kūdikis, o dabar sapnuojasi. Šiąnakt mane medžiojo di Caprio. Pašoviau jį du kartus ir labai bėgau į parką, kur ketinau praleisti naktį.

Kadaise skaičiau interviu su J.K.Rowling.

– O kokia knyga paskutinį kartą Jus pravirkdė?
– Jei atvirai – tai buvo „Casual Vacancy“. Aš tiesiog rėkiau rašydama šios knygos pabaigą, iš naujo ją skaitydama ir redaguodama.

Perskaičiau tai ir pagalvojau, kad WOW. Ir dabar pažiūrėjau filmą, o viena scena įstrigo galvoje… Kadangi nė nesigėdyju to, kad esu grafomanė, kartais taip nutinka. Tada vaizdas ar dialogas sukasi galvoje, ir sukasi, sukasi, taip įkyriai, kad paprasčiau yra imti, užrašyti ir pamiršti.
Pirmame grafomaniškame sakinyje JIS miršta. Ir JI sėdi greta lavono ir pasakoja JO sūnui, kaip suspažino su tėvu. Ir kaip labai JĮ mylėjo. Froidas turėtų ką pasakyti apie tai, kad JI yra jausnesnė už JO sūnų ir daugiau nei dvigubai jaunesnė už JĮ. Ir JO sūnus yra tas, kuris nežinodamas paliko kulką tėvo krūtinėje.
Žodis po žodžio, atsirado 26 puslapiai. Ir aš jau žinau, kaip JIE susipažino, kaip… Ir tada aš iš kart imu ašaroti, nes man velniškai gaila, kad JIS mirė pirmame sakinyje. Nors niekam ir nerodysiu, jaučiuosi turinti pabaigti istoriją, bet aš nežinau kaip JI galėtų gyventi be JO, todėl nežinau ir ką rašyti.

O apskritai apie gyvenimą: viskas keičiasi ir man liūdna. Nes šitie pokyčiai į gerą, bet puikiai žinau, kad jau niekada nebebus taip kaip buvo.

There are things
I have done
There’s a place
I have gone
There’s a beast
And I let it run
Now it’s running . . .
My way