Buitis

  • Buitis,  keep the dream alive,  wtf time

    Sweet dreams are made of rainbows, alcohol and paranoia

    Miegas yra geras hobis ir nereikalauja didelių investicijų.
    Galvoju apie savo miego istoriją: kai atsikrausčiau į baraką gavau seną spyruoklinę lovą. Tokią išgulėtą, kad įpuldavai kaip duobėn, o vartantis taip siūbodavo, kad net ir pykint gali pradėt. Paskui jau kitam barake turėjom modernesnes ir net dvi sustumtas, tik kartais išlūždavo.

    Kai išsikraustėm į butą, neturėjom nė vienos lovos. Bet turėjom du labai pigius čiužinius iš JYSK, kurie per naktį ant slidžių grindų išsivaikščiodavo į skirtingus kambario galus. Tada išlindo spyruoklės, todėl čiužinius sudėjom vieną ant kito ir meditavom.

    Antrame bute turėjom tobulą lovą. Užimančią tikriausiai daugiau nei trečdalį kambario, neišardomą. Buvo atnešta dalimis, surinkta ir iš kambario jos niekaip neišneši. Tikriausiai, kai buvo pirkta, vadinosi „Pergalė“ ar „Aušra“. Žvėriškai patogi.

    Kadangi abu griežtai atsisakom pirkti nuosavą lovą, dabar miegam ant dviejų sustumtų kušečių – idėja visai gera, nes lova gaunasi platesnė, tačiau kušetės skirtingo aukščio. Todėl per naktį nusėdu vyriškio lovos pusėje ir negaliu užsiridenti atgal. Bet ten ir čiužinys patogesnis.
    O miego pozų turim dvi, abi – kodiniais pavadinimais.
    Pirmoji vadinasi „Little spoon„. Nespėliokim, kuris čia iš mūsų.
    tumblr_mhlz156GuL1s0g6j6o1_500

    Jei nesimiega, kodinė miego pozos keitimo frazė yra „do the barel roll„. Jei kuriam nors miegasi – informuojama alkūne į šonkaulius.
    Antra poza – iš esmė panaši, bet ne. Vadinasi „jetpack„. Čia jau aš ūžiu.
    tumblr_ls3fu9DB1I1qmir7ko1_500

    Bet kad ir kaip besivaryčiau, sapnuojasi gerai. Paskutiniu metu – filosofiškai.

    – Tai ar supranti, ko mes ieškome? – klausia manęs, sėdėdamas sostą primenančiame fotelyje.
    – Gali būti, kad žinau, – atsakau ir toliau ėdu braškes iš didelio dubens.
    – Negali žinoti daugiau nei žinai.
    Aplink slankioja tigras, kuris tik atrodo, kaip tigras, bet yra šuo. Jo vardas Liusilė.
    – Godo. Mes ieškom Godo.

  • Buitis,  missing thoughts,  reality bites,  wtf time

    Sako, košmarai sapnuojasi, jei prieš miegą prisivalgai…

    … kadangi lankydama tėvus pasisvėriau and numbers are not pretty, naktimis nebevalgau. Nors suvalgius plytą šokolado miegodavau kaip kūdikis, o dabar sapnuojasi. Šiąnakt mane medžiojo di Caprio. Pašoviau jį du kartus ir labai bėgau į parką, kur ketinau praleisti naktį.

    tumblr_mf0cjiDdER1qcloroo1_500_large

    Kadaise skaičiau interviu su J.K.Rowling.

    – O kokia knyga paskutinį kartą Jus pravirkdė?
    – Jei atvirai – tai buvo „Casual Vacancy“. Aš tiesiog rėkiau rašydama šios knygos pabaigą, iš naujo ją skaitydama ir redaguodama.

    Perskaičiau tai ir pagalvojau, kad WOW. Ir dabar pažiūrėjau filmą, o viena scena įstrigo galvoje… Kadangi nė nesigėdyju to, kad esu grafomanė, kartais taip nutinka. Tada vaizdas ar dialogas sukasi galvoje, ir sukasi, sutumblr_mitvwkeXgt1rf55joo1_500_largekasi, taip įkyriai, kad paprasčiau yra imti, užrašyti ir pamiršti.
    Pirmame grafomaniškame sakinyje JIS miršta. Ir JI sėdi greta lavono ir pasakoja JO sūnui, kaip suspažino su tėvu. Ir kaip labai JĮ mylėjo. Froidas turėtų ką pasakyti apie tai, kad JI yra jausnesnė už JO sūnų ir daugiau nei dvigubai jaunesnė už JĮ. Ir JO sūnus yra tas, kuris nežinodamas paliko kulką tėvo krūtinėje.
    Žodis po žodžio, atsirado 26 puslapiai. Ir aš jau žinau, kaip JIE susipažino, kaip… Ir tada aš iš kart imu ašaroti, nes man velniškai gaila, kad JIS mirė pirmame sakinyje. Nors niekam ir nerodysiu, jaučiuosi turinti pabaigti istoriją, bet aš nežinau kaip JI galėtų gyventi be JO, todėl nežinau ir ką rašyti.

    O apskritai apie gyvenimą: viskas keičiasi ir man liūdna. Nes šitie pokyčiai į gerą, bet puikiai žinau, kad jau niekada nebebus taip kaip buvo.

    There are things
    I have done
    There’s a place
    I have gone
    There’s a beast
    And I let it run
    Now it’s running . . .
    My way

  • Buitis,  no life,  reality bites,  wtf time

    Magnis – mano mylimiausias mikroelementas

    Kad ir kaip ironiškai tai beskambėtų, Magnis yra vienas iš dalykų, bet kurių aš negaliu gyventi. Maždaug du kartus per metus turiu suvartoti dėžutę tablečių, kad neišprotėčiau. Ir kadangi, jau minėjau, kad man labai svarbi šio blogo edukacinė funkcija, pakalbėkim apie Magnį.

    Pagrindiniai požymiai, rodantys, kad Magnio trūksta:
    – Įsitempimas (tiek raumenų, tiek smegenų);
    – Negalėjimas atsipalaiduoti;
    – Hyperjautrumas;
    – Galvos skausmas, migrena;
    – Mėšlungis, raumenų skausmai, spazmai;
    – Nervingumas, panikos priepuoliai, dėmesio sutrikimai;
    – Miego sutrikimai;
    – Širdies ritmo sutrikimai.

    Daugelį šių simptomų apibūdintume kaip „stresą“, o apie stresą jau rašiau. Tie, kurio jo nepatyria gali atsistoti, kad mesčiau į jus akmenį ir išvadinčiau melagiais.

    Glima rasti nemažai tyrimų, kurie pasakoja apie įvairiomis depresijos formomis sirgusius žmones, kurie pasveiko arba jų būklė ženkliai pagerėjo būtent Magnio dėka.

    Magnis sau ramiai tūsina sinapsėje tarp dviejų neuronų, kartu su kalciu ir glutamatu. Šie du veikia kaip sužadintojai ir gali net būti toksiški ir labai lengvai galia aktyvuoti NMDA receptorių. O štai good guy magnis gali sau ramiai sėdėti ant to receptoriaus nieko neaktyvuodamas. O jei šios apsaugos nėra, kalcis su glutamatu daro ką nori ir neuronas to pasekoje nusibaigia. O mirštantys neuronai is never a good thing.

    Dar yra toks dalykas kaip streso sukelta depresija: chroniškas stresas skatina perteklinio kortizolio išsiskyrimą, o šis per laiką kenkia smegenų hipokamui. Magnis gali reguliuoti organizmo reakciją į patiriamą stresą – gali sumažinti hipokampo gaminamo streso hormono kiekį, ACTH (hormono reguliuojančio kortizolio ir adrenalino išsiskyrimą) gamybą, taip pat sumažina organizmo reakciją į ACTH. But wait… there is more: magnis gali veikti kaip barjeras, neleidžiantis streso hormonams patekti į smegenis.

    Dar sako, kad tie, kuriems netrūksta magnio, rūkydami žolę mato daugiau spalvų. But how could i know?

    Matot kaip viskas protingai skamba? Mano galvoje Magnio poveikis atrodo maždaug taip:

    magnesiumwonders

    Sound effects included.

    Internetas sako, kad magnis – original chill pill.
    Mes su Lizzy sakom – it’s prozac for poor people.

    Jau po savaitės tabletyčių vartojimo mano pasaulis spalvotas, net je ičia tik placebo efektas. Tik gaila, kad nebesisapnuoja ryškūs košmarai. Buvo visai įkvepiantys…

  • Buitis,  lovable stuff,  missing thoughts,  nuotykiai,  reality bites,  wtf time

    Sutrauka 2012-ieji

    Metai baigiasi ir visai sveika būtų pasilaikyti tradicijos ir apžvelgt, kas doro ar nedoro įvyko.

    Taigi. 2012 – ieji baigiasi, pasaulis vis dėlto ne.

    32249775

    O dabar apie metus:

    Metų įvykis:
    Jų DA-FI-GA!
    1. Pakeitėme butą. Deja, be didelės nostalgijos palikome Saulėtąjį kampelį Savanoriuose ir dabar su vyriškiu gyvename dviese. Vyriškis geras kambariokas ir kartais net siurbia kilimą;
    2. Jaunėlis brolis tapo pirmakursiu. Ir, ačiū dievams, fiziku, ne teisininku;
    3. Namuose užsiveisė uodeguotas pūkis, kuris pakrikštytas Eriku:
    OLYMPUS DIGITAL CAMERA
    4. Rimtai pradėta, nes susapnuota (!) antra knyga;
    5. „404: Rojus nerastas“. Nenusakoma patirtis į mano gyvenimą atitempus nemenką būrį nenusakomai nerealiu žmonių. Taip, mano zuikiai, manau, kad jūs esat svarbiausias mano metų įvykis.
    579723_2042882847786_1517686160_n

    Metų pirkinys: mano dviratis ir vyriškio dviratis, because bikes are cool.

    Metų kelionė: šitą lengva išrinkti, kai tik viena tokie buvo. Norvegija pas Kristiną.
    549607_4606836176031_1906684933_n

    Metų nuostolis: Staiga netikėtai nusprogęs labai mylėtas ir artimas DELLas, bei du sulūžę dantys, kurie ir atsiėjo naują laptopą.

    Metų pastovumas: mylimas vyriškis ir mylimas darbas.

    Metų atradimas: keksiukai (naudojami kaip dovanos, pakišos ir išsipirkinėjant iš nepatogių situacijų), „Šauni vietelė“ su Augiu už baro ir snieglentė, nors pirmas kartas buvo žvėriškai skausmingas.

    Metų suvokimai: Ir gal vis dėlto nesu aš toks socially awkward penguin…

    Metų absurdas: kuokštai žilų plaukų.

    Metų daina: pasak last.fm, mano sių metų top-15 yra roko operos dainos, Bet gal no, thank you.
    Tai paklausom to, kas yra inspiring:

    Metų paieškos žodžiai: papai, nuogas bernas, knygos apie gotus, blet kaip šalta, stumtraukis, kas gali plysti tampant varpa, balsai galvoje, meile man px zodziai, meile ataik ataik, gejiški vardai, nuogos girtos merginos dulkinasi, ce tau bl ne papus laizyti, falas is medzio, neskustas penis, …bet is kur as tokia faina?. Ir, žinoma, jau klasika tapusi „nuoga kristė“.

    Atrodo mano metai buvo tokie. Ir tikiuosi, kad jau nieko naujo nebeįvyks.

  • Buitis,  people suck,  reality bites,  wtf time

    Vestuvės, tekėjimai ir nutekėjimai.

    Vakar teko patirti dar vieną pokalbį apie vestuves. It made me think.
    Tie, kurie su manim yra išgėrę nors bokalą, dažniausiai žino, kad aš esu laiminga dėl to, kad mano gyvenimo vyras nelaksto bebandydamas užmaut man žiedą ant piršto, o tuo labiau nesvajoja apie savo genetinio fondo paleidimą į pasaulį vaikų pavidalu (šioji dalis bus aptarta kada nors ateityje). Jei ne taip įmantriai – nenoriu vestuvių, viešpatieapsaugok.

    Visi, kurie esate pasiruošę paprotinti mane, kad nevedus moteris be vaikų yra nieko neverta ir neišpildžius savo misijos, galit susirast simpatišką laužą ir susideginti. O tie, kurie nori  rašyti komentarus „jauna dar esi, sueis 30, galvosi kitaip“, irgi galit nesivargint.

    Neatsimenu, kad kada nors būčiau norėjus vestuvių. Neatsimenu, kad kada nors būčiau apie jas galvojusi kaip apie kažką, ko galėčiau norėti. Nei 7-erių, nei 14-iolikos, nei 20-ies, nei dabar – 24-erių.
    Namus su lėlėmis savanoriškai žaidžiau iki šešerių. Paskui išmokau skaityti ir, dievaži, yra įdomesnių dalykų nei purvo pyragai. Dar kartais keletą metų jaunesnės kaimynės įkalbindavo žaidimui. Tuomet mano lėlė pabėgdavo iš namų ar sukeldavo riaušes lėlių darželyje. Kartais statydavom barbių namų kvartalalus. Manoji Steisė ar Sidnė būdavo paauglė narkomanė, išdaužanti didžiapapių tetų ir mamų batelių kolekcijas, o kartą, nebeatsimenu kodėl, buvau ta, kuri turėjo tekėti už vienintelio turimo vyriškos lyties barbino. Pabėgau nuo altoriaus.

    tumblr_l8yy5rZHIh1qb9vsro1_500_large

    O kaip su santuoka dėl bendro turto?  – paklausite jūs.
    Per penkerius bendro gyvenimo metus užgyvenom šiukšlių dėžę, keptuvę ir tuliko šepetį. Tiesa, pastarasis liko senajam bute. I have nothing to be afraid of.

    Ir terminas „sugyventinė“ man visai nieko. Labai gerai žiūrisi straipsnių pavadinimuose delfi.lt: „Sugyventinė girtam vyrui nukando ausį“.

  • Buitis,  no life,  reality bites

    Sunday clears away the rust of the whole week…

    … I wish.

    Bet bandyti to clear away the rust turėtų būti pagirtinas ir skatintinas veiksmas, todėl pramiegojusi visą šeštadienį, šiandien labai nuoširdžiai šveičiau namus. Taip nuoširdžiai, kad net surankiojau visus vienišus auskarus ir išmečiau senus nagų lakus (o-mai-gad, so girly).

    Atsimenu, vienos blogerės įraše mačiau žodžius: „Kai namuose tvarka, galvoje uraganas“. Galvoje visiškas viduržiemis. Toks ledkalnis, kad tris titanikus prakaltų ir dar ištirpęs užtvindytų Danijos provinciją. O, kai pagalvoji, dar nė Gruodis neįpusėjo.

    O šiaip mes gyvenam įdomiai. Kaip kokiam ne pačiam geriausiam sitcom’e, kuris įdomesnis jo veikėjams, nei žiūrovui. Dabar kartu apsistojęs jaunėlis vyriškio brolis, meiliai jau beveik penkmetį mane vadinantis broliene.

    tumblr_mc7c64LD4U1rxqamro1_500_large

    Mūsų maža šeimynėlė vakar virtuvėje valgė picą.
    – Jaučiuos kaip kokiam „Two in the half man“, – sakau bernams.
    – „Two and the half people“, – patikslina vyriškis.
    Čia juokinga dėl to, kad aš labai maža.

    Everything is dark
    It’s more than you can take
    But you catch a glimpse of sun light
    Shining, shining down on your face

  • Buitis,  missing thoughts,  muzika,  no life,  people suck,  reality bites

    this holiday season is all the more reason to die*

    Gal dar ankstoka, bet, matyt, jau laikas kalėdiniam įrašui.
    Tikriausiai nebus staigmena, kad Kalėdos nėra mano mėgstamiausia šventė. Labai toli nuo to.

    Štai praeitą savaitę ofise prie apsaugos jau sublizgo lemputės. Purčiausi pusdienį. Šiandien šakelėmis, eglutėmis ir blizgučiais nukabinėtas jau visas pastatas. Pažiūriu ir kairėje akyje prasideda nervinis tikas.

    Aš tikrai norėčiau, kad kūčiukai, aguonų pienas, eglutės kvapas, kisielius, silkė, antis, tortas, visos home alone dalys, plotkelės laužymas, šeima prie stalo, dovanos po egle, Santa Claus is coming to town, imbiero kvapas ir kiti kalėdiniai atributai keltų man kokį nors dvasinį malonų virpulį. Bet nekelia. Ir kuo labiau aš save stengiuosi kažkuo įtikinti, tuo labiau mane nuo visko pykina.
    Tačiau aš nesu blogas žmogus. Man patinka pakuoti dovanas. Išpakuoti – irgi.

    Jau keletą Kalėdų iš eilės visiems sumigus sėdžiu tamsoje, įsijungusi tik eglutės lemputes. Su arbata arba brendžio stiklu (kurį magiškai mėgstu tik Kalėdų naktį). Ir klausau*:

    This time of the year makes me sick to my guts
    all this good cheer is a pain in the nuts
    when it’s your career to be down in the dumps
    tidings of comfort and joy really suck.

  • Buitis,  no life,  nuotykiai,  people suck

    This is how we roll into autumn

    Nu jau galit nebesiginčyti – jau ruduo. Man visai patinka. Ūkanoti drėgni rytai, proga nešiotis ir naudoti skėtį… nors kad tuo mėgautis visu 100%  procentų, norėčiau būti kur nors kalnuose, tačiau šito teks palaukti.

    Dėl manęs, viskas galėtų taip ir likti – ūkanos, spalvoti lapai, kombinacija lietus-lietus-lietus-saulė-lietus-lietus iki pat kovo. Tačiau žiūriu pro langą ir labai gerai žinau – dar pora savaičių ir… Embrace yourself, fucking winter is coming. Teks pasiruošti bent trejetui mėnesių tik juodos, baltos ir šaltos.

    Stovim su vyriškiu balkone ir spoksom į geltonuojantį medį viduryje kiemo.
    – Nu naxui, – išmintingai sako vyriškis.
    Aš palinguoju galvelę.
    – Australijon? – klausiu.
    – Australijon, – sutinka ir eina kept picos.
    Kol kepa, įsivaizduoju kaip Sindėjuj atsidarom lietuvišką (!) piceriją, kur jis kepa picas, aš skaitau sėdėdama prie baro, o paskui einu mokyt mūsų šuns čiuožt su banglente, nes pati jau puikiai moku, nes kažkaip paiškėja, kad turiu įgimtą talentą banglentei (ja ja, I wish – prisiminkim kaip po vieno karto ant snieglentės kelius skaudėjo porą mėnesiukų. Būkim atviri – man tinkamas sportas yra šachmatai, bet ir tam aš per durna). Dar įsivaizduoju, kad kartais į namus ateitų gyvačių, nes Australijoj kartais taip nutinka. tada skambinčiau kaimynui, primenančiam Crocodile Dundee, jis ateitų ir gyvates išsineštų, o aš mainais duočiau keksiukų. Pasvajoji ir praeina.

    Vakar vakare ėjau iš Rimi. Vienoje rankoje – maišas su aštuoniais alaus ir batonu bei skėtis, kitoje – telefonas. Einant per kiemus priešais mane sušmėžuoja dvi būtybės: kapišonai, sportiniai kostiumai, juostelės, keistas lenkų-rusų dialektas. Aš pažiūriu į juos, jie pažiūri į mane, aš dar pagalvoju, kad reiktų dėt telefoną į kišenę ir bandyt išsipirkt alum… tačiau… Žinot, pirmą sykį mačiau du marozus su skėčiais. Va čia tai ženklas, kad tikrai ruduo.

  • Buitis,  i love my friends,  missing thoughts,  wtf time

    In marriage one is always right and another is a husband

    CHA!
    Jei netyčia patikėjot, kad sumaniau susisaistyti santuokos saitais – shame on you. Nors vyriškio mama ir sakė „O gal dw tekėk už mano sūnaus?“, but ain’t going to happen.
    Labai atostogavau nuo visko – darbo, blogo ir savęs pačios, tačiau greitu laiku bus įrašiukas apie tai, kas vyksta.

    Apšilimui – pavyzdys, kaip labai atsipalaidavusios mano smegenys:

    Aurimukas: different worlds is what we share
    Aš: uch tu, kokia poeto siela
    Aurimukas: kokia tu miela
    Aurimukas: aš širdyje marozas:)
    Aš: iš akių matosi
    Aš: visada žinojau
    Aurimukas: tas ir patraukė?:)
    Aš: taip
    Aš: anksčiau ar vėliau už tavęs išekėsiu, pagimdysiu šešis vaikus, nusipirksim ekologišką trobą už miesto, tu šoksi ir dainuosi, o aš apie tai rašysiu
    Aš: vaikai miegos lovy
    Aš: mušim sviestą kartu ir melšim karvutes
    Aš: siūvinėsiu prijuostes
    Aš: visus pavadinsim ekolgiškai vaikus
    Aš: Vėtra, Šalna, Ąžuolu, Beržu, Liepa ir Daunu
    Aurimukas: nu jau ne
    Aurimukas: jokių gėjiškų vardų
    Aurimukas: ir bus vienas arba max 2 vaikai
    Aurimukas: ir jokių ekologiškų nesąmonių
    Aš: kaušas
    Aš: karvei už spenio tampyt px
    Aš: o vaikams gėjiški vardai jau netinka
    Aurimukas: vardas Daunas man labiausiai patiko
    Aurimukas: taip pavadinsim mergaitę


    Nors dėl zombių nesu tikra, tačiau dukra vardu Daunas gali bet kokią santuoką išgelbėt.

  • Buitis

    Nėra gyvenimo, bet yra gerų naujienų.

    Taigi mes radom butą.
    Sutartis jau pasirašyta, raktai kišenėje, liko tik kraustymosi košmaras ir atlaikyti įkurtuvių frontą.

    Vakar atisveikinome su savininku, užsirakinome duris ir… na va, pagaliau po šešerių metų gyvename tik dviese.

    Šiek tiek pavargę ištiesėm sofą, kuri dabar taps mūsų guoliu. Išbandėm. Buvo ir patogesnių.

    – Žinai, dabar aš jaučiu nenumaldomą norą pirkinėt pagalvėles, staltesėles ir kitus nereikalinus daiktus, – sakau.
    Vyriškis tyli ir keistai žiūri.
    – Ką? Gi moteris esu!
    – Awwwww, – sako vyriškis. – Awww, your boobs are acting up.
    Ir paglosto skruostuką.

    Taip ir gyvenam.