• keep the dream alive,  wtf time

    Elementaru, Vatsonai, tai Apokalipsė.

    Paskutinėmis savaitėmis mano sapnai nebe tokie rišlūs. Spalvoti, vaizdingi, bet labiau primenantys besikeičiančias nuotraukas, nei filmus. Bet šiąnakt… Oi, vaikyti, šiąnakat buvo labai gerai.

    Kas tingi skaityti – keliaukit tiesiai į pabaigą.

    Taigi, sapnuoju.

    Žemei atėjo galas. Gaila, nežinau dėl ko. Mes – pirmoji išsigelbėjusių karta. Nors laiko prabėgo dar nedaug, visa planeta jau užimta gamtos. Stori vijokliai skverbiasi kiaurai sienas, samanos auga visur ir and visko. endTiesiog akyse medžiai tysta į viršų ir pramuša skyles namų stoguose, tiltuose, tuneliuose. Miestų gatvėse – alkani vilkai, lokiai, krokodilai. Pikti briedžiai ir barsukai. Visa likusi žmonija gyvename dideliame erdvėlaivyje, kuris lėtai sklendžia virš mirusių miestų. Mūsų nedaug – gal tūkstantis. Plūduriuojame ore taip ilgai, kad didžioji dalis neprisimena nei savo pavardžių, nei kokiuose miestuose ar žemynuose gyveno. Kuriasi naujos šeimos, nauji ryšiai.

    Maisto atsargos laive baigėsi prieš kelis mėnesius.Kas keletą dienų leidžiamės į žemę ir tikimės, kad visi grįš gyvi. Sapnuoju, kad padedu kirvį ant spintelės. Nervingai apsidairau ir į didelį sportinį krepšį kemšu pačius šlykščiausius šprotus, kurių gyvenime nevalgyčiau. Bet apokalipsė pakeičia žmones.

    Laisvu laiku karstausi laivo išorėje. Randu po sparnu paslėptą kovinį robotą. „Pravers ateity“ – pagalvoju ir paslepiu jį po savo lova.

    Situacija eina blogyn – baiginėjasi kuras, o rasti maisto vis sunkiau. Per vieną triukšmingą susirinkimą kažkas prisimena – besiruošdama pasaulio pabaigai žmonija sukūrė milžinišką platformą, kuri sukasi aplink žemę be kuro (gravitacija, inercija, dar keletas labai fizikiškų žodžių, etc). Joje sukūrė visą eko-sistemą, atkūrė svarbiausius žmonijos monumentus. Žodžiu – ta platforma yra vienintelė mūsų galimybė.

    Pakylame ir ant platofrmos nusileidimo tako mus jau pasitinka žalias ateivių lordas. Jo violetinis apsiaustas plaikstosi vėjyje. Ateiviai daugiau ar mažiau draugiški, dalis jų žali, kiti – skysto vandens formos, treti – kietas ledas. Tik manęs neapleidžia nuojauta, kad ateiviai nori daugintis.
    ben
    Tiesa, dar laive yra britiškas Šerlokas Holmsas ir mes visai geri draugai. Tokie geri, kad įsikimbu jam į parankę ir lėtai einame į gyvenamuosius namus. Savo naujuosius namus. Aplink – garsiausių žemės architektūrinių paminklų replikos. Matau Big Beną, Tadž Mahalą ir Sidnėjaus Operhauzą. Tačiau gyvenamieji namai visiška seniena. Primena viešbutį „Pušynas“ Druskininkuose. Seni girgždantys liftai, rudimis nuvarvėjusios sienos, šalti ir drėgni kambariai… Einant koridoriumi Šerlokas apkabina mane per pečius ir aš visai apsidžiaugiu.

    Per vakarienę pametu jį iš akių, sėdžiu prie vieno stalo su keturiomis storomis ateivėmis, kurios valgo tik uogienę, man palikdavos blynus.
    Randu jį koridoriuje. Vilki keistą megztą kombinezoną, panašų į šliaužtinukus. Numegztas jis iš labai šlykščių pūkuotų siūlų, nuo kurių turėtų viską niežėti.
    – Va kur tu, – sakau.
    – Žinai, turiu pasakyti, kad man labiausiai patinka būti vienam.
    – Man dažniausiai irgi geriau vienai, – pritariu. – Bet kartais nusibosta. Čia ne įsipareigojimo pasiūlymas.
    – Nes, Džoana… Tu juk neprieštarausi, jei vadinsiu tave Džoana? Nieko taip nebus.
    – Dar kartą pavadink mane Džoana ir aš sulaužysiu tau ranką, – sakau visiškai ramiai.
    Ir prabundu likus keturioms minutėms iki žadintuvo.

    Tiems, kurie tingėjo skaityti:

    – Žinai, ką sapnavau? – rėkiu vyriškiui, kuris ruošiasi į darbą. – Kad žemei atėjo galas, su Šerloku Holmsu patekau į erdvėlaivį su ateiviais ir jis man vis tiek nedavė. Siaubas kaip pykstu.
    – Parašyk skundą į fan meilą, – sako vyriškis, pabučiuoja į kaktą ir išeina į darbą.

  • keep the dream alive,  wtf time

    Maratonai ir įkaitų dramos

    Šiemet dar nelabai sapnavosi. Tiksliau – sapnavosi, ir robotų kovos, ir į rankas inegruoti lazeriniai ginklai, bet labai nerišliai. Šiąnakt jau atėjo laikas. Ir dar tos tėvų padovanotos paklodės su purpurinėm tulpėm daro savo.

    Sapnuoju, kad laukiu lauke. Atvažiuoja raudona audi, gale – Kristė, už vairo jos draugas, kuris žinau, kad yra FBI, CIA, CSI, Aras ir dar koks nors special force. Ir sapne jis atrodo kaip Tomas, kurį prieš dvyliką metų įsimylėjus buvau taip labai, kad būčiau ėjus su juo breiko šokti. Tik sapne jo akys dar ryškiau mėlynos ir su rudais pakraščiais, net žiūrėti nejauku.
    Važiuojam į Rygą, nes reikia apibėgti maratoną – 2,5 rato stadione. Prie trasos užsirišinėju sportbačius ir labai gerai prisimenu, kad treniravausi. Apibėgu pusę rato ir pradeda durti kairįjį šoną. Vaizdas prieš akis slenka tarytum kadrais kas dešimt sekundžių. Atsigulu ir priglaudžiu skruostą prie guminės stadiono dangos.
    Pailsiu, atsigaunu ir grįžtu į automobilį. Važiuojam į turgų, nes Kristei reikia vieno A4 lapo.

    Turgus didelis ir purvinas. A4 formatų lapų niekas neturi, bet pilna A5. Visa turgavietė yra ant įlankos kranto. Pereinam turgų ir išlendam prie pačios įlankos. Vanduo nusekęs, dauboje – glitūs akmenys, puvėsių kvapas. Ridinėjasi jūros ežiai, šokinėja stori karališki pingvinai.  Prisėdam ant uolų.
    – Noriu nusileist prie vandens, – sako Kristė ir pradeda lėtai leistis per slidžius akmenis.
    Iš už kampo pasirodo kostiumuotas vyras su kaubojiška skrybele.
    – Aš žinau, kad tau reikia darbo. Turiu tau misiją, – sako jis Tomui. skull
    – Ji – vienintelis dalykas, kurio man reikia, – sako Tomas akimis nusekdamas Kristę.
    Leidžiuos paskui ją akmenimis ir kankinuosi nuo negeros nuojautos. Užsuku į pašiūrę – ten dar keturi vyrai su kaubojiškomis skrybelėmis. Vienas sugriebia mane už plaukų apsukdamas juos sau apie ranką, kitas pagauna Kristę ir priglaudžia peilį jai prie gerklės.
    – Dabar tu dirbsi, ką aš tau pasakysiu, – sako vyras rankas iškėlusiam Tomui.
    „Sakyk jiems ką nors, idiote tu prakeiktas“ – galvoju, tačiau padla tyli. Tyla pasidaro per sunki ir neištvėręs įtampos vienas vyrų su peiliu metasi ant manęs. Spėju pasitraukti ir jis nudūria kolegą. Čiumpu kitą peilį, brūkšteliu pirmajam užpuolikui per gerklę ir paleidžiu ašmenis į trečią. Tomas spėja sudoroti kitus du.
    Purvinam kubile abu nusiplaunam kruvinas rankas. Eidama per turgų savo odinę striukę su kraujo dėmėmis skubiai sukeičiu su nauja nuo pakabos.
    – Abiems viskas gerai? – klausia Tomas prie automobilio.
    – Asile, kol tu galvojai, mus ir papjovę būtų! – rėkiu ant jo ir daužau kumštukais.

    Šiandien reikia į IKEA, bet bliam kaip lyja.

  • keep the dream alive,  wtf time

    What’s your favorite sleeping position? Mine is psychotic.

    Atsimenu, paauglystėje kažkas pasikleidė gandą, kad kuo spalvotesnius sapnus sapnuoji, tuo labiau tau su galva negerai. Tada visi norėjom būt ypatingi, tai tiesiog sapnuodavom vaivorykštes.
    tumblr_m7qbmqIdyV1qzi9p6o1_500_large
    O dabar man atrodo, kad kuo daugiau spalvų, tuo ramiau gyvenu. Vidiniai psichopatai sapnuose išsisiautėja ir buitis lieka beveik normali. Šį savaitė buvo turininga:

    I. Vyksta gimnazijos valymo savaitė. Atvykstu diena vėliau nei dauguma – Kristė ir Karolė jau užsiėmusios lovas. Raskladuškės pastatytos buvusiame mūsų istorijos kabinete (dar dabar atsimeni – kab. Nr. 9). Pasidedu daiktus ir mane informuoja, kad mūsų komandos spalva žydra. Tada įduoda stiklainį ir sako, kad turiu pririnkti jį pilną nuorūkų, susinervinu, nes visi savo stiklainius jau pririnko. Dar susitinku buvusią lituanistę, kuri kaip visada rėkia.

    II. Atvažiuoju į gimnaziją, nes pagliau reikia baigt mokyklą. Liko tris dienos ir jei nespėju, atestatą visam gyvenimui galiu pamiršt. Karolė ir Kristė vėl atvažiavo anksčiau, sėdim tam pačiam istorijos kabinete ir aš galvoju, kad PZDC, nes du metus dirbau, nelankiau fizinio ir neatsiskaičiau nė vieno normatyvo.

    Akivaizdu, kad mano smegenys mano, jog kažkuo atsilieku nuo buvusių klasiokų. Ir galbūt po devintu kabinetu yra koks lobis paslėptas? Nes aš gi niekad net nemėgau istorijos.

    III. Sėdžiu žalio medinio namo mansardoje.- Dažnai tave tėtis į Lituanicą paskraidyt pasiimdavo? – klausia juodaplaukė moteris.
    – Nea, tik porą kartų. Paskui Dariui ir Girėnui atidavė.
    Tada namas transformuojasi į kruizinį laivą ir aš nusiperku loterijos bilietą. Ironiška būtų kruize pirkti „Vikingų loto“. Laimiu 1500 Lt ir pareikalauju jų grynais. Gaunu ryškiai per didelę šūsnį suglamžytų banknotų ir dar saują centų. Pakylu į denį ir atsisėdu greta Tado. Realiai we have some bad blood between us, bet sapne viskas nepadoriai draugiška.
    largeLaivas prisišvartuoja ir jis išlipa pirmas. Iššoku ant kranto ir Tado niekur nėra. Ant žemės randu plytą su žinute „Jei nori dar kada jį pamatyti, ateik į apleistą pastatą. Bet ne dabar, o po poros valandų.“ Susinervinu ir einu iš karto. Randu pastatą ir įlendu pro išdaužtą langą.
    – TADAI! – rėkiu, bet suprantu, kad beviltiška, nes jis kažkur užmūrytas.
    Išlendu į vidinį kiemą ir sutinku tą pačią juodaplaukę moterį. Ji fotografuoja prie sienos stovinčius modelius.
    – Sakiau, kad po poros valandų , – ji piktai man sušnypščia. – Ir tu manai, kad negirdėjau, kad rėkauji? Negi tikiesi, kad dar kada nors jį pamatysi?
    Supykstu taip, kad net fiziškai per miegus tai jaučiu. Sugriebiu moterį už gerklės ir stipriai suspaudžiu.
    – Ir tu manai, gali man aiškint? – sakau. – Užmūryjai jį kažkur? Man px, tegul pūna.
    Numetų ją ant žemės, apsisuku ir nueinu.

    Kokių čia dar piliulių išgėrus?

  • keep the dream alive,  wtf time

    Sapnuoju savo pašaukimą

    Magnio buteliukas nupirktas. 180 tablečių. Galėčiau valgyt kaip saldainius. Ir grįžo normalūs sapnai. Na, normalūs narkomaniniai sapnai.

    Sėdžiu žvyruotoje pakrantėje ir mėtau į vandenį apvalius akmenukus. Grįžtu į kaimo sodybą ir atsisėdu ant nepatogios taburetės.
    – Pasitempk, – sako man mama. – Utenos vyriausiasis atvyksta. – ji pastiesia raudoną kilimą.
    – Labas, Andriau, – sakau vyresniajam, nes pažįstu jį jau labai seniai. icecrAM
    – Labas, Aiste, – nepažiūrėdamas į mane atsako ir atsisėdęs ima burti apie tai, kaip medus pakeis maisto rinką.
    I call bullshit! – rikteliu, o įsiutusi mama pavirsta į robotą. Atvičiaju, į patį tikriausią robotą su dviem kulkosvaidžiais rankų vietoje.
    Pabėgu ir apleistame garaže susitinku tėtį. Atrodo tereikėjo vieno roboto, kad susiprasčiau, ko noriu gyvenime. Tarytum kulka idėja įstrigus galvoje.
    – Įsidarbinau ledų parduotuvėje, – sakau tėčiui. – I am so happy.
    – Kiek skonių turi?
    – Devyniolika, – atidarius parodau skirtingas dėžutes.
    – Reikėtų sugalvoti dar. Turi idėjų?
    Papurtau galvą. Susėdam ant surudijusio mašinos kėbulo ir greit sugalvojam must-sell skonių derinius:
    1. Citrininis + Avietinis;
    2. Agurkinis + Persikinis;
    3. Tepalai + Obuolinis;
    4. Fairy + Citrininis.

    Atsibudau wayyyy to excited.

  • keep the dream alive,  wtf time

    Obuolys į sapną normaliai neįrieda

    Šiąnakt sapnavau, kad esu obuolys. Vienas keisčiausių patyrimų ever.

    large

    Iš pradžių su kitais obuoliais čilinau ant šakos. Tada medis davė komandą ir visi turėjom nukristi, kuo plačiau išsidėlioję pievoje. Nukritau minkštai ir labai greit visi atvirtom į žmones.
    Gavosi pilna pieva. Tie, kurie nukrito greta, atvirto poromis, o didelės obuolių sankaupos patvoryje triukšmingai gėrė alų.
    Nepatenkinta savo kaiminyste ridenuosi (na, einu) į kitą pievą. Ten randu laisvą čiužinį ir ant jo įsitaisau. Šalia, užsitraukęs antklodę iki smakro, guli Deivis.
    – Labas, būsim kaimynai, – sako.

    Atsibundu ir jaučiuosi kaip obuolienė.

  • keep the dream alive,  wtf time

    Ne silpniems nervams ir skrandžiui.

    Seniai ką nors sapnavau, todėl prieš miegą praryju homeopatinę (and i mean it) piliulę. Jaučiuosi, lyg dalyvaudama loterijoje.

    Sapnuoju, kad stoviu dideliame kabinete. Atspindyje ant spintos stiklo matau, kad esu berniukas ir truputį panašus į Bieberį. Truputį nusiviliu.
    Prieš mane už stalo sėdi barzdotas vyras brangiu kostiumu, šalia jo – kitas liesas, kiek primenantis giltinę. Pastarasis yra mano tėtis, kuris mane kaip tarną pardavė barzdotam ponui.
    – Nagi, nesidrovėk, nusilenk savo ponui, – sako man tėtis.
    – Jūsų paslaugoms, pone, – nusilenkiu.
    At your service – pridėk kiakvieną kartą, – paaiškina man ponas. – Nereikia čia jokių paslaugų.
    – Taip, pone, – atsakau ir dar kartą nusilenkiu.
    Paskui sėdžiu ant grindų. Prieš mane – nupjauta žmogaus koja. Imu virtuvinį peilį ir atskyrinėju raumenį nuo kaulo. Moterys aplinkui mane kalba, kad žmogienos gyvenime nevalgytų, jas raminu, kad koks skirtumas – mėsa yra mėsa. O tuo pačiu galvoju, kad jei Gordonas Ramsis pamatytų, kaip niokoju mėsą, išmestų mane iš realybės show iš karto.
    Su jau paruoštomis filė rankose prieinu prie savo pono. Staiga, iš mano galvos dingsta frazė, kurios jis reikalavo.
    – Prašau, dėde, – sakau ir jau tardamas žpdžius, suprantu, kad man galas.
    Pono veidas iš šypsenos persimaino į įsiūtį.
    – Kąąąąąąąą?
    At your service, – bandau apsimesti, kad jis blogai išgirdo. But I am dead man.
    Ponas išsiveria kelnių diržą – platų, nusėtą gigantiškomis kniedėmis. Juo užsimoja ir trenkia man per veidą. Dar kartą ir dar. Stoviu užsimerkęs, tačiau akyse vis tiek blykčioja.
    – Tavo tėvas dar apie tai išgirs, – sako ponas.
    Kai atsimerkiu, tėvas jau sėdi kabinete.
    – Liks bjaurus randas, – sako ponas ir pirštu vedžioja po žaizdas mano veide.
    – Jūsų obsesija dėl rando keista, tačiau pritariu – berniukas vertas bausmės, – sako mano tėvas.

    Paskui aš einu per tamsą ir prie manęs glaudžiasi kūnai, kuriuos aš pažįstu. Glaudžiais rankomis ir lūpomis. Godžiai juos bučiuju, o nuo judesio žaizdos mano veide sutrunka, todėl bučiniai kruvini.

    large

    Šiomis dienomis galvoju, kad vienas baisiausių dalykų gyvenime – turėti tikrai laisvę rinktis.

  • keep the dream alive,  wtf time

    Diagnozę aš žinau – smegenys pasakė.

    Naktį po Velnio akmens su vyriškiu prisimenam, koks vis dėlto gėris yra dušas ir lova. Atsibudęs vyriškis prisimins dar koks geras dalykas yra šaldytuvas.

    Užtat sapnavau, kad su vyriškiu einam į koncertą ir mirtinai užsimanom „gruzdukų“ Mano sapne tie gruzdukai yra nedidelės deep fried spurgos, išmirkytos šokolade. Užeinam į parduotuvę, bet gruzdukai atrodo pastovėję, todėl išsirenkam kažką kitą, užsikalbam ir jau einam pro duris pamiršę susimokėti. Bandom susitarti, bet pardavėjos iškviečia policiją.
    Atvažiuoja tryse: jaunuolis, moteris ir jau visa moteriškė su dideliu žilu kuodu. Mus išsiveda į lauką, prie mano vyriškio sėda moteris, prie manes – žilas kuodas, o jaunuolis sėda per vidurį.
    Tikiuosi, kad surašys asmens duomenis ir atsikabins, tačiau žilas kuodas pradeda skaityti man ilgiausią moralą ir pasakoti istorijas iš savo jaunystės. Aš sukiuojuos ant suoliuko, krizenu, išsidirbinėju, tyčiojuos, zyziu, kad greičiau, nes man nuobodu.
    Prasideda oficialios dalies pildymas.
    – Neturėtumėte greitai kraujuoti? – klausia manęs.
    Net ir sapne pajuntu kaip kilsteliu antakius.
    – Ką?
    – Na, kraujuoti, – patikslina.
    – Visų pirma, tai ačiū už tokį klausimą girdint dviems vyrams, – išsiviepiu, nors iš tiesų man nusispjaut. – Bet ne, neturėčiau.
    Nuo mano pastabos žilo kuodo savininkės akys išsipūčia.
    – Žinai, ką reiškia raidės NP? – klausia manęs ir rodo užpildytą formą.
    Vienintelis variantas ateinantis į galvą „no problem„.
    – Privaloma psichiatro terapija, – paaiškina. – Kada paskutinį kartą patyrei priepuolį?
    – Neturėjau aš jokio priepuolio! – užklykiu ir susiprantu, kad pralaimėjau ginčą.
    – Tik nereikia, man meluoti. Kada paskutinį kartą…
    Taip ir prabundu nespėjusi išaiškinti, kad esu sveika.

    large

  • keep the dream alive,  muzika,  wtf time

    My head would be the scariest prison.

    Galvojau, kad gana tų sapnų. Tačiau jie keičiasi, darosi pilnesni, ryškesni, didesni…

    Šeštadienis-Sekmadienis:
    Bėgu per prekybos centrą-sporto salę, nes reikia. Prie kasų įvyksta susitumdymas, vyras parkrenta ir miršta, kažkodėl aš kalta. Gaunu du metus kalėjimo Lukiškėse, kurių moterų korpusas – apgriuvusiame seimo pastate. Kalėjime aš nelabai patenkinta – bandau kartis, bet ir tai nelabai pavyksta. Susitinku kolegę I. ir labai bijau pažindintis su žmonėmis. Dar galvoju, kad kas dabar du metus dirbs ir kaip mano vyriškis vienas sugebės mokėti nuomą… Bet kalėjime vyksta visokios eskursijos ir rankdarbių būreliai, todėl visai nieko Ir finale aš džiaugiuosi, kad niekas nepisa man proto ir aš galiu ramiai rašyti.

    large

    Sekmadienis-Pirmadienis:
    Su tėvais važiuojame į išvyką. Ilgą išvyką. Sustojus degalinėje išsmunku parūkyti, grįždama sutinku apsauginį su šunimi, beieškančius narkotikų. Šuo šokteli ant manęs, tačiau jį nuveda šalin. Sekantis sustojimas – kaimo sodyboje, gili žiema, sniego krūvos.
    Į sodybą užsuka tie patys apsauginiai. Iškrausto mano kišenes – ramiai aprodau jam pradarytą ir dar naują cigarečių pakelius. Paskui jį užeina mano teta, pridega po cigaretę stebuklingu žiebtuvėliu ir patikrina ar ten ne žolė.
    – Taip nieko nenustatysi, reikia kažkaip padaryti testą… – šnabždasi su mano mama.
    – Blet, man dvidešimt penki, galit baigt regzt intrigas man už nugaros?
    Teta su mama susižvalgo.
    – Jei gerai užverši kilpą – pavyks, – sako teta ir išeina.
    Mama pamindo vietoje.
    – Kadangi pati nieko nepasakoji, darysime testą, nes kitaip…
    – Eik velniop, – sakau ir skubiai deduosi daiktus į kuprinę. – Eikit visi velniop. Gyvenime matyti nebenoriu.
    Per sniegą išbėgu į kelią ir pažeme šliaužiu per sniegą, melsdamasi, kad tik niekas manęs neieškotų. Tik jau grįžusi į miestą supratau, kad išsilaisvinau.

    I think my dreams are evolving. Or it’s brain tumor.

    There’s a storm on the streets, but you still don’t run
    Watching and waiting for the rain to come.

  • keep the dream alive,  people suck,  reality bites,  wtf time

    Ar atostogose yra gyvenimas?

    Taip, aš atostogavau. T.y. vis dar atostogauju, tik jau lovoj ir namie. Su vyriškiu numynėm beveik 200 km ir net įdegėm kažkurias kūno dalis. Jei labai rimtai – tikrai rekomenduoju Pajūrio dviračių trasą, nes ana yra puikios kokybės (išskyrus ~2km atkarpą ties Karkle), o vaizdai pakeliuj irgi fantastiški.
    Bet kai pailsėjusia galva, aš nelabai rašau ir beveik nesapnuoju.

    Tiesa, vieną naktį sapnavau ir per atostogas:
    Pradėjom žiūrėti „Jack The Giant Slayer“ ir aš užmigau. Sapne su vyriškiu turėjom šiltnamį. Jame kadaise užkasėm vieną vyruką, kuris įsilaužė į mūsų namus, vienas kaimynas ten palaidojo devynias kates, o prieš tai turėtas nuomininkas – septynis kūdikius. Einu pro šiltnamį ir girdžiu, kad jame kapstosi kaimynai. Jau rado vyruką ir kates. Su vyriškiu rūkom ir išgirstam, kad rado ir kūdikius. Susižvalgom ir choru sakom:
    – Blet.
    Tai vat. Bet atostogos yra gerai.

    O šiąnakt sapnavau po alaus su Lizzy. Villadevecchi-111_large
    Kad su ja ir susitikom prie apleisto ir apsėsto namo. Jis visas tamsus ir tyliai ūžia, ir iš jo į aplinką slenka ryškiai violetinis rūkas.
    – Čia kažkas ne taip, – sakau. – Reikia jį atkerėti.
    – Nieko iš to nebus, – Lizzy sėdi ant betoninės tvoros ir indiškai sukryžiuoja kojas. Tačiau akių nuo namo nenuleidžia.
    Sugalvoju burtažo7823591554_1e1f16a948_zdį pribėgu prie durų, surinku į vidų ir labai greit nešdinuosi, nes violetinis rūkas ima skubiai tankėti. Taip ir lakstau pirmyn ir atgal, vis giliau ir giliau įbėgdama į namo vidų. Galiausia rūkas ima retėti, o namo gilumoje pasirodo vyras, vilkintis Kanados policijos uniformą.
    – Mano vardas Robinzonas Kruzas, – sako.
    – Gerai. Einam iš čia.
    Neskubėdami žingsniuojam link durų, o jis visas tiesiog virpa.
    – Nebijok, – paimu jį už rankos.
    Vienas po kito iš namo pasirodo išvaduoti žmonės. Sėdžiu greta Lizzy ant tvoros ir gėriuosi. Iš minios pasirodo Guy-with-common-name ir atsisėda prie manęs.
    – Aš eisiu, – sako Lizzy, minioje susiranda Robinzoną Kruzą ir susikibusi su juo rankomis patraukia link miesto.
    Aš ir Guy-with-common-name kalbamės, o veidai taip arti, kad kalbant lūpos vis susiliečia. Bet, ginkdie, tai ne bučinys. Šalia žydi kažkoks šleikštus krūmas ir Guy-with-common-name maldauja leidimo jį nuskinti.
    – Px, skink, – sutinku.
    Neįžvelkim čia seksualinių paralelių. Nėra čia ko.

    O dar ryte sapnuoju, kad dalyvauju „Hells Kitchen“ ir turiu pagaminti maistą CSI komandai. Isteriškai bijau Ramsay’io. Virtuvė kažkodėl įrengta kanalizacijoje, pamatau net aligatorių, bet tokį nedidelį. Gaminu risotto.
    534851_10151516909516159_891618620_n_large

    Tai niekas kaip ir nepasikeitė per daug.
    Ramiai gyvenkim gyvenimą, kurio nėr.
    Peace.

  • keep the dream alive,  missing thoughts,  suicidal bitch,  wtf time

    Sapno analizė – ką atneš ateitis?

    Šiąnakt taip sapnavosi, kad apsaugokdieve. Paanalizuokim, nes ką daugiau gali veikt pirmadienį.

    Sapnas Nr. 1
    Su draugu E. ir pažįstama M. šopinuosi drabužius Krasnūchos glūdumoj.
    Sapno Keyword: Šopingas.
    tumblr_mbdw3i8DmL1roj2gxo1_500_large
    Sapnas Nr. 2
    Sušiku darbe didelio biudžeto kampaniją ir esu nuteisiama mirties bausme. Mane pririša kambaryje, kuriame oras labai karštas ir drėgnas. Budelis paleidžia į orą būrė naktinių drugelių, kurių sparnai drėgmėje akimirksniu deformuojasi, tarytum susiraito nuo karščio.
    – Šitie drugeliai minta riebalais, kuriuos išprakaituosi, – sako budelis. Ir man kažkaip daeina, kad, matyt, galas jau čia.
    Sapno Keywords: naktiniai drugeliai, mirtis.

    302666_largeSapnas Nr. 3:
    Sapnuoju CSI. Tiriam juvelyrinės parduotuvės apiplėšimą su žmogžudyste. Prieš saulę pastatytas stiklainis benzino įkaista ir sprogsta. Pliūpteli ugnis. Nukrentu ant labai minkšto raudono kilimo. šalia guli Gregas Sandersas ir jo veidas juodas.
    Sapno Keywords: gaisras, benzinas.

    Sapnas Nr. 4:
    Sėdžiu Čiurlionio barake su vyriškiu ir keletu draugų. Įsiveržia samdomas žudikas. Nušauna draugus. Nušauna vyriškį. Spėju du kartus į jį iššauti, viena kulka įsminga į krūtinę, kita nulekia pro šalį. Užtrenkiu duris, bėgu ir slepiuosi spintoje. Kvailas pasirinkimas. Žudikas atidaro spintos duris ir į mane suvaro tikriausiai visą apkabą. Iškrentu ant grindų. Nemirštu, bet prarandu atmintį. Todėl guliu ant baltų grindų ir galvoju, kad neatsimenu.
    Sapno Keywords: atminties praradimas, samdomas žudikas.

    Sapnų analizės schema:
    analyziz

    Kokias išvadas mes galime padaryti?
    Kad dėl asmeninių savybių neigimo, pokyčių baimės, problemų versle ir neteisingų kaltinimų esu beviltiškoje situacijoje, į kurią skubiai turiu reaguoti. Ir tai mane neramina, erzina ir į paviršių iškelia mano silpnybes. Dėl to aš išgersiu alaus (o kaip kitaip?), gausiu tai, ko trokštu, t.y. dvasinę transformaciją ir atgausiu visą savo energiją ir dvasingumą.
    Great, I fell into sarcasm.
    This was fun, let’s never do this again.