• keep the dream alive,  lovable stuff,  missing thoughts,  no life,  wtf time

    Tai pabaiga ir pradžia viename*

    *Pun intended, zuikiai.

    7044_7a25_largeMilijoną kartų kartojau ir dar sykį pasakysiu – man nė trupučio negėda, kad namuose esu grafomanė. O ir jums koks skirtumas – juk dažniausiai netenka tos grafomanijos skaityti.
    Bet vakar aš padėjau paskutinį tašką.
    Dokumentas sukurtas 2010.04.10, 18:17.
    Taškas padėtas 2013.04.29, 23:50.
    Daugiau nei 3 metai.
    401 puslapis.
    Daugybę kartų buvau juos palikusi, nusprendusi, kad imsiuosi kažko rimto, kažko, ką galima publikuoti, tačiau visada grįždavau. Buvau skolinga visiems jiems laimingas pabaigas ir šią skolą grąžinau.

    Kai į palatą įžengė Džonas, ji pajuto, kaip siaubas jos plaučiuose ima augti ir plinta po visą kūną. Dažniausiai tai trunka tik sekundės dalį, kol adrenalinas kraujyje nusėda. Tačiau ji nemiegojo beveik savaitę ir atrodė tarsi greta jos tikrosios, atsirado kita, juoda širdis, kuri varinėjo po jos kūną siaubą. Ji nebegalėjo įkvėpti. Ji suprato, ką jis padarė. Džonas pažvelgė į ją ir nusišypsojo. Ji nebebuvo ji. Ariadnė buvo grynas siaubas, apvilktas žmogaus oda.

    Ariadnė tikriausiai amžiams liks mano mylimiausia. Trejus metus ji kantriai talpino vaizdžiai aprašytus mano baimę ir pyktį. Ji buvo pati pati stipriausia – jei jau ji galėdavo nukauti demonus, tai, pagalvokime, kokius kalnus nuversti galėdavau aš?

    Jis paėmė jos ranką ir priglaudė pirštus prie lūpų. Niekada jos nepaliks. Stovės su ja nugara į nugarą, nesvarbu, kokios baisybės bus juos apsupusios. Ir paskutinę sekundę tikėsis, kad kai nebebus kelio atgal, jų širdys sustos tuo pačiu metu. Ariadnė neatitraukė nuo jo akių. Ji lengvai pagavo šią jo mintį ir plačiai nusišypsojo.
    –          Aš irgi to tikiuosi, – sušnabždėjo.

    Ji pajėgi kone aklinai mylėti. Ariadnė jau išgyveno mano svajonę vairuoti Chevy Impalą dykumos keliu, kai vėjas draiko plaukus. Tai ji miegodavo su Beretta 92 po pagalve.

    –          Mažoji, – išgirdo balsą. – Ari!
    Ji įsivaizdavo, kaip jis randa ją taip begulinčią ant žemės ir į tarpuakį suvaro kulką. Dar geriau – tris. Todėl ji leido jam ją rasti. Idėja mirti nuo jo rankos atrodė maloni. Kėlė ekstazę ir atrodė, kad tai tikrai yra bausmė, kurios ji nusipelnė.

    Kai pagalvoju, aš taip juos skriaudžiau savo iškrypusiomis literatūrinėmis užgaidomis… Jei kas nors tai publikuotų, nieko gero nebūtų. Bet man taip patiko žaisti.

    Vėjas kilo, nes ji to norėjo. Norėjo, kad ateitų uraganas, pūga ir stichija jai pakluso. Šuorai darėsi vis agresyvesni ir pasirodė sniegas. Snaigės buvo milžiniškos ir aštrios, mažyčiai ledo gabalėliai. Ariadnė atmetė rankas į šonus ir užsimerkė, jausdama, kaip šimtas mažų skutimosi peiliukų vienu metu raižo suledėjusią jos odą. Jos neliko kūne. Ariadnė nesusimąstė, bet kadaise ji įgavo gebėjimą dingti iš savo kūno, kai skausmas peržengdavo ribą. Tais kartais, kai beprotystė aplink pasidarydavo nebevaldoma, kai reikėdavo perkrauti protą, ji palikdavo tuščią kiaukutą ir išeidavo į juodą erdvę. Skausmas išgrynina.

    Aš taip juos myliu. Taip labai, kiek galima mylėti tą, kurį pati sugalvojai.
    Bet šitos pabaigos reikia, nes man reikai naujos pradžios.
    O jie jau buvo nusipelnę taikos, nes kažkada jų karas turėjo baigtis.

    I wanted to believe
    As I watched your world
    Crumble in your hands
    I wanted to believe
    As you raised your glass
    To your last stand

  • Buitis,  keep the dream alive,  wtf time

    Sweet dreams are made of rainbows, alcohol and paranoia

    Miegas yra geras hobis ir nereikalauja didelių investicijų.
    Galvoju apie savo miego istoriją: kai atsikrausčiau į baraką gavau seną spyruoklinę lovą. Tokią išgulėtą, kad įpuldavai kaip duobėn, o vartantis taip siūbodavo, kad net ir pykint gali pradėt. Paskui jau kitam barake turėjom modernesnes ir net dvi sustumtas, tik kartais išlūždavo.

    Kai išsikraustėm į butą, neturėjom nė vienos lovos. Bet turėjom du labai pigius čiužinius iš JYSK, kurie per naktį ant slidžių grindų išsivaikščiodavo į skirtingus kambario galus. Tada išlindo spyruoklės, todėl čiužinius sudėjom vieną ant kito ir meditavom.

    Antrame bute turėjom tobulą lovą. Užimančią tikriausiai daugiau nei trečdalį kambario, neišardomą. Buvo atnešta dalimis, surinkta ir iš kambario jos niekaip neišneši. Tikriausiai, kai buvo pirkta, vadinosi „Pergalė“ ar „Aušra“. Žvėriškai patogi.

    Kadangi abu griežtai atsisakom pirkti nuosavą lovą, dabar miegam ant dviejų sustumtų kušečių – idėja visai gera, nes lova gaunasi platesnė, tačiau kušetės skirtingo aukščio. Todėl per naktį nusėdu vyriškio lovos pusėje ir negaliu užsiridenti atgal. Bet ten ir čiužinys patogesnis.
    O miego pozų turim dvi, abi – kodiniais pavadinimais.
    Pirmoji vadinasi „Little spoon„. Nespėliokim, kuris čia iš mūsų.
    tumblr_mhlz156GuL1s0g6j6o1_500

    Jei nesimiega, kodinė miego pozos keitimo frazė yra „do the barel roll„. Jei kuriam nors miegasi – informuojama alkūne į šonkaulius.
    Antra poza – iš esmė panaši, bet ne. Vadinasi „jetpack„. Čia jau aš ūžiu.
    tumblr_ls3fu9DB1I1qmir7ko1_500

    Bet kad ir kaip besivaryčiau, sapnuojasi gerai. Paskutiniu metu – filosofiškai.

    – Tai ar supranti, ko mes ieškome? – klausia manęs, sėdėdamas sostą primenančiame fotelyje.
    – Gali būti, kad žinau, – atsakau ir toliau ėdu braškes iš didelio dubens.
    – Negali žinoti daugiau nei žinai.
    Aplink slankioja tigras, kuris tik atrodo, kaip tigras, bet yra šuo. Jo vardas Liusilė.
    – Godo. Mes ieškom Godo.

  • keep the dream alive,  missing thoughts,  wtf time

    Sapnams dieta nepadeda

    Yep, vis dar sapnuojasi. Vietoj plytos šokolado prieš miegą išgeriu vandens, todėl bent jau aišku, kodėl sapnuoju vandenį. Bet visa kita… Lizzy šiandien sakė, kad jei manęs nepažinotų, galvotų, kad esu narkomanė. No wonder people stare.

    Sapno priešistorė tokia:
    Vakar baigiau „Devil may cry 5“. Žaidimo istorija pasakoja apie du brolius – Dante ir Vergil, kuriu tėvelis buvo demonas, o mamytė – angelas. Ir būtent dėl to jie turi galią nužudyti super-demoną. Jau įdomu? Taip ir žinojau. Kadangi žaidimas gamintas, berods, japonų, tai visų plaukai labai faini, vyrai šlaistosi ilgais švarkais, nes tai tikrai pats patogiausias rūbas kovoj, o apie tai, kodėl Dantės kardas toks ilgas, geriau blaivi nekalbėkim. Bet veikėjų akys maždaug normalaus dydžio.

    Dabar grįžkim į sapną.
    Sėdim ofise ir ruošiames važiuot į festivalį. Tada – PYST – pareina potvynis ir pusė pastato nugriūva. Bandom bėgti, bet iš liftų plūsta vanduo, o laiptų nebėra. Galiausiai pavyksta išsikrapštyti ant stogo. Pasirodo, ten plyti milžiniška pieva su visokiais runomis apipeckiotais akmenimis. Kadangi apačioj potvynis ir vistiek – YOLO, su kolege akmenų pagalba teleportuojamės. tumblr_mhhxdsJtZt1rldlm5o1_500
    Atsirandam pasaulyje, kuris atrodo kaip maždaug 18 a. pabaiga, tik labiau steam punk. Deja, šitam pasaulyje moterims su teisėmis labai nepasisekė.Nepasisekė ir su suknelėmis, nes net sapne suprantu, kad su tais lankais sijone man sėdėti neišeina. Todėl juos išplėšiu nafik ir iš karto tampu apkalbų objektu, nes padorios moterytės taip nesielgia.
    Kadangi nėra teisių, tai nelabai yra ir ką veikti, Todėl visos padorios moterytės sėdi svetainėje ir gurkšnoja arbatėlę atkišusios mažuosius pirštelius. Užeina keletas vyrų, vienas iš jų – Vergil. Atsisėda šalia manęs, atmestinai kažką tarytum sau pasako apie orą ir aš nejučia atsakau. Tada jau visi kambaryje supranta, kad this one is a bitch, not a lady. Oh well.
    Vergil nuolatos su savimi turi dieviško grožio kataną (kada nors bus įrašas apie mano fetišą tam tikriems ginklams). Turi ją ir sapne. Pradedu klausinėti, jis atsako, ištraukia ginklą iš dėklo. Yamato_I_by_MMMurdock
    – Imk. – sako ir įteikia kalaviją man. Visi kambaryje nuščiuva, nes to dar nebuvo – kad vyras leistų moteriai paliesti jo ginklą (no sexual pun intended).  Nereikia nė sakyti, kad per tas kelias minutes sapne mirtinai jį įsimyliu.
    Prie manęs prieina kolegė. Pasirodo, mano apyrankėje slypi mechanizmas, galintis teleportuoti mus atgal namo. Ir dar pasirodo, kad mūsų buvimas čia, kenkia mūsų egzistencijai namie. Aišku, aš namo nenoriu, o kolegė grasina ir rausia mano akinių dėklą, kuriame ir realybėje laikau visokiu pakabučius ir auskarus.
    – Tu man ne mama, – pareiškiu (ne konkrečiai taip, bet kažką panašaus) ir perkeliu mechanizmą į ilties formos kaklo pakabuką. Slepiu jį rankovėje ir pasiraitojusi sijoną bėgu per miestą.
    Vergil turi savo restoraną. Ir jis vaikšto tarp staliukų, visas aukštas, pasitempęs ir su ta pačia katana rankose. Pamatęs mane, čiumpa už riešo (ši detalė kažkodėl labai svarbi) ir tempiasi per visą salę. restoranas milžiniškas, atrodo visą amžinybę nardom tarp staliukų. Išbėgam į laiptinę ir sustojam.
    – Aš niekur nedingsiu, – sakau ir užkabinu pakabuką Vergil ant kaklo.
    Tada, atrodo, bučiuojamės. Ir tada žadintuvas.

    Po galais, kodėl aš nerašau taip gerai kaip sapnuoju?

  • keep the dream alive,  wtf time

    Sapno GPS

    Šiandien neplanavau užmigti. Nesijaučiau pavargus, turėjau darbų ir galvojau pagulėt dvidešimt minučių. Užmigau beveik trejetui valandų. Realiai, miegojau nuo vienų LNK žinių iki kitų. Kadangi televizoriaus niekas neišjungė, turiu įtarimą, kad per miegus prisiklausiau daug šūdinų laidų ir šito padarinius mes visi stebėsim porą ateinančių metų. Ir būčiau atsikėlus labai pikta, jei ne sapnas.

    Jums nebūna, kad sapnuotumėt tą pačią vietą daugybę kartų? Nes man tai būna. Ir ne kokią nors realią, o pačių smegenų suprojektuotą. Beveik visi objektai kiekvieną kartą išlieka tie patys ir pažįstama teritorija plečiasi.

    Svarbiausias sapne visuomet būna pagrindinis namas. Jis didelis, lubos aukštos, durys gana siauros. Nežinau kiek aukštų, bet daug – tikrai daugiau nei trys ar keturi. Namas turi balkonus, o balkonai turi apvalias arkas su ornamentais. Dažniausiai skiriasi tai, kas name yra. Šį kartą buvo baras, teniso kortai ir nuomuojami kambariai.

    Namas stovi aukštumoje, prie jo tyvuliuoja ežeras, visai šalia teka upė. Neaukšta betono tvorelė skiria paplūdimį prie namo nuo miško. Visa tvorelė (kaip ir labai daug objektų sapne) išpiešta maždaug tokio stiliaus piešiniais:

    dream-1

    Visame name, smėlyje prie jo galima rasti panašių statulėlių. Jei prieš tiltą, vedantį į namą, pasuksi į kairę, privažiuosi apvalų namą. Nežinau, kas jame.

    Jei perlipsi per tą tvorelę prie paplūdimio, atsidursi ant seno apleisto kelio. Iš dešinės tekės upė, iš kairės bus miškas. Kiek paėjus dešinėje iškils uolos. Dar paėjus, pasieksi senų mėlynų apleistų autobusų kapinyną. Už jų kelias tęsiasi. Galima rasti seną lietaus vandens kolektorių nueinantį gilyn į uolą, daugybę senų keistų formų pastatų, seną kavinę, kurios neriniuotos užuolaidos vis dar kaba languose.

    Visa teritorija atrodo maždaug taip (ja ja, i’m a fucking paint master):

    dream-2

    Kaip tik šiandien sakiau Lizzy, kuri man priekaištavo dėl inner Froido, kad jei ir turiu inner Froidą, tai jis sėdi kampe, čiulpia savo inner nykštį, pamiršęs visą mėšlą apie oralinius tipus, ir yra traumuotas nuo to, ką aš sapnuoju.

  • keep the dream alive,  reality bites,  wtf time

    Numirėlių dienos ir Froidas

    Mes su Lizzy kartais pakalbam apie Froidą. Nepatinka jis jai ir todėl sako „FUUU“, kai parodau tai:

    6335525_700b_v1

    Įdomu, ką pasakytų man?

    Sapnuoju, kad su dviem jaunuoliais stoviu lėktuve. Fuzeliažas nesandarus, viskas girgžda ir dreba. Durys nekokybiškai užklijuotos Macroflex’u, tuoj atsiklijuos.
    – Čia paradoksas!!! – rėkia vienas jaunuolis man į ausį.
    – Koks dar blet paradoksas??? – atsako kitas jaunuolis.
    – Aš žinau, – sakau. – Kad neiškristumėme iš lėktuvo, turim iškristi iš lėktuvo.
    Ir mes iškrentam.
    Nusileidžiame senos majų/actekų šventyklos kieme.
    Ant akmeninio stalo – žaidimo lenta. Viskas labai paprasta – rideni kauliuką, paeini keletą langelių, dangus parodo ar tau pasisekė, ar ne. Ridenu, iškrenta trys. Dangus rodo, kaip indėnai mane užmeto kirvukais.
    Einu į šventyklos vidų. Ten – penkios grotuotos celės, kiekvienoje iš jų – po moters skeletą. Jų plaukai vis dar vietoje, o akiduobės nenatūraliai didelės. Staiga penki skirtingi amuletai kabantys skeletams ant kaklų nušvinta ryškiomis spalvomis, o ir patys skeletai ima atrodyti kaip Catrinas per Dia de los Muertas.
    598867_4387064367659_940099352_n_large
    – Teks jus penkias supjaustyti gabalais, – sako balsas iš niekur ir suprantu, kad mes čia ir esam penkios.
    Pasidaro taip baisu, kad sunkiai galiu įkvėpti. Išeinu į lauką, nes viduje kaip filmas sukasi anksčiau sujaustytų mirtys. Šventykla staiga apaugo aukšta akmenine tvora.
    Slepiuosi pašiūrėje ir kalenu dantimis. Ateina viena mano likimo draugių:
    – Ką jos daro? – klausiu.
    – Klykia ir klausia kiek procentų jų kūno dar liko, – atsako mergina ramiu veidu ir grįžta į šventyklą.
    Kalentu dantimis toliau. Bijau ne mirties, bijau skausmo. Beveik jaučiu, kaip surūdiję ašmenys pradeda pjauti man koją ties kirkšnimi.
    Šalia manes – kiek vyresnė moteris, atrodo, visiškai rami.
    – Negi jums nebaisu? – klausiu.
    – Ne, – trūkteli pečiais.
    – Man dar tik dvidešimt keturi, – bandau paaiškinti savo baimę.
    – Man tas pats. Aš nešvenčiu gimtadienių.

    Ir pabundu.

    touché, dėdule Froidai.

  • keep the dream alive,  missing thoughts,  muzika,  wtf time

    A dream has power to poison sleep.

    Labai seniai taip sunkiai sapnavau.

    Mažas miestelis, Panevėžietiško Rožyno tipo rajonas, atrodo truputį skandinaviškai. Mažos gatvės, nesutinku nė vieno automobilio, vienodos dailios, medinės tvorelės. Sėdžiu ant lagamino ir žinau, kad mano lėktuvas kyla 17:40. O iki jo – dar truputis kelio autobusu. Susitiktinu laikrodžius, palieku lagaminą ir išeinu pasivaikščioti. Pasuku į dešinę, į kairę, vėl dešinėn, atsiduriu peščiųjų alėjoje. Atsiveria vaizdas į slėnį.
    Atrodo užtrunku penketą minučių, tačiau, kai grįžtu, laikrodis rodo 16:59 ir aš tragiškai vėluoju. Ir apima tokia baisi baisi panika…

    e76z1l762lu7wqabokdlqtfvvi2spsxz_large

    Kratausi autobuse, išlipu prie senelių namo, kartu su manim labai didelis ir labai raumeningas vyras, primenantis Torą. Pusės senelių daugiabučio nėra – tarytum būtų sugriauta galingo sprogimo metu.
    – Einam, – sako Toras, suspaudžia mano ranką delne ir vedasi.
    Nors senelių namas tik trijų aukštų, laiptai tęsiasi aukšyn ir aukštyn, nors iš išorės jų nesimato.

    Tai, kad vyksta paskui, galime pavadinti mano smegenų atnašavimu atėjusiai žiemai. Laiptų viršuje – viršukalnė. Joje – kelios dešimtys pačių keisčiausių veikėjų, nuo Steam-Punk damų iki Cyper Gothic Punks – labai gerai žiūrėtųsi kokiuose Avengeriuose ar panašiam filme (well done, brain, you really made it this time). Pasirodo, mano sapno žemė įstrigo vasaroje ir aš turiu būt paaukota, kad šaltis pagaliau ateitų. Ledo vonia pilna vandens, susiraitau į ją su visais rūbais, Toras paima ledinį durklą, smeigia man į žąstą ir aš pavirstu į ledo gabalą.

    392477_431229033590488_1746503471_n_large

    Kai vėl atsimerkiu, vėl sėdžiu autobuse. Prieš mane – jaunas Donatas – sklandytojas, su kuriuo susipažinau, kai tėtis atsivežė į aeroklubą (Donce, jei skaitai, linkėjimai ir apsimesk, kad nėra awkward, kad tave sapnuoju). Autobusas įvažiuoja į Klaipėdą. Iš jūros pusės į miestą vedą ilgas tiltas. Paplūdimys apstatytas milžiniškomis burėmis, atrodo taip gražiai, kad net sapne apsiašaroju nuo to grožio. Autobusas sustoja, išsitraukiu  lagaminą iš bagažinės, visi rikiuojasi į eilę, kad gautų bilietus kitam kelionės etapui. Eilė ilga, man nuobodu, bet vyrukas pardavinėjantis bilietus yra vertas nuodėmės. Matyt todėl ir sėdžiu ant žolės, dėlioju puzzle ir spoksau į jį iš toli.
    – Tai gal jau eik pas jį? – sako velniažin iš kur atėjęs tėtis. – Pabaigsiu puzzle už tave.
    Visos puzzle detalės šlykščiai lipnios, todėl manęs ilgai įkalbinėti nereikia.

  • keep the dream alive,  no life,  people suck,  reality bites,  suicidal bitch

    Gimtosios mažosios Čikagos sapnai.

    Šiąnakt sapnavau, kad už skolas bare turiu dirbti mafijai.
    Kad į jų būstinę reikia nerti po vandeniu, laviruojant tarp daugybės nusmailintų uolų.
    Išlipu iš vandens, abu mano dilbiai simetriškai prarėžti, niekaip nesustoja kraujuoti. Mafija mane per prievartą girdo Damų likeriu, o man taip baisu baisu baisu… Taip baisu, kad aš neatsimenu, kada paskutinį kartą taip bijojau alkoholio.

    Savaitgaliais, kada dar turiu laiko mąstyti, bandau atspėti, kas negerai su žmonėmis.
    Kodėl, po galais, vis dažniau atrodo, kad atskridau iš kitos planetos? Ir iš vis nebesuprantu, kaip ir kodėl reikėtų reaguoti ar elgtis. Todėl ir nereaguoju. But it makes me feel really really tired.
    – Žinai, visai noriu pasakyt, kad man nusibodo, užpiso ir aš noriu padėt tašką. Bet nieko to mano taško matyt nenori, – bandau meniškai situaciją nupasakot vyriškiui.
    – Moterys, – sako protingai patylėjęs ir palinguoja galvele.

    All day I’ve been wondering what is inside of me
    Who can I blame for it, I say

  • keep the dream alive,  wtf time

    Beprasmiai savaitgaliai ir ryškiai nenormalūs sapnai

    Visą savaitgalį nepadariau nieko naudingo. Net skalbimo mašinos neprikroviau. Hooray for me, I guess. Ir per paskutines 48 valandas miegojau, mažiausiai 30, kad dažniausiai reiškia, kad sapnavau dalykus. Ne tas žodis sapnavau (būčiau religinga, persižegnočiau, bet kadangi nesu, o rašyti, kad kasausi, nėra estetiška, įsivaizudokit, kad nieko nedarau).

    Sapnuoju medžių alėją prie mokyklos. Asfaltuotas kelias apaugęs žole, samanomis, mėtosi akmenys ir medžių kamienai. Žingsniuoju taku ir vieną po kito randu tris lavonus. Vienas jų, kad ir kaip siaubingai skambėtų, mano kolegos. Grįžtu į mokyklą ir visi nepaprastai susirūpinę, nes aš turėčiau būti visiškai traumuota po tokių radinių, bet man tik labai liūdna ir man reikia eit į fizikos pamoką.
    Fizikos pamoką veda Rita Miliūtė ir aš nuoširdžiai piktinuosi, nes sapno profiliavimo dėka aš fizikos jau du metus nesimokau, o čia man pareiškia, kad dar ir egzaminą reiks laikyti, ir, apskritai testo klausimai labiau primena kirčiavimo užduotis.
    Tada į klasę užeina mano tariamai žuvęs kolega ir aš apsidžiaugiu.
    – Ei, tu gyvas? – sakau.
    – Tai joa.
    Kolega šypsosi ir atrodo visiškai nepaveiktas kraupių įvykių.
    – Tikrai? – stebiuosi ir bandau sau įžnybt, bet neskauda. – Netikiu, įžnybk man.
    Juokelis – kai žnybia kolega, skauda. Akivaizdu, kas sapne nesapnuoju. Paskui sėdim ant palangės ir žiūrim kaip žmonės dėl nežinomų priežasčių lipa per spygliuotą tvorą. Ir BBD ant tos fizikos.

  • keep the dream alive,  lovable stuff,  missing thoughts,  no life,  wtf time

    New level unlocked: dreamer of voices

    Negi paslaptis, kad grafomanija yra man širdies skausmas, džiaugsmas, guilty pleasure ir psichoterapija viename.
    Kad parašyti tai, ką negėda rodyti, reikia dirbti – tikrinti faktus, tikrinti rašybą ir skyrybą, tada to sleep on it, o kitą dieną braukyti banalias frazes ir blizginti aprašymus. It’s hard work, I can say you that.
    O šiaip rašinėti… Gėdingas užsiėmimas, tačiau atneša nenusakomą malonumą, o gerai įsivažiavus – riešų, akių ir sprando raumenų skausmą.

    Turiu keletą veikėjų, kurie man žvėriškai patinka. Jums nepatiktų, nes nulipdyti jie taip, kaip man patogu, o ne taip, kaip turėtų būti, reaguoja irgi taip kaip man patogu, o atrodo taip, kaip man patinka. Tada dar prilipdau jiems vieną iš balsų savo galvoje ir – VALIO – galima aprašinėti audringas sekso scenas.

    Dabar grafomaniškai rašinėju retai. Ir atsisuko tas prieš mane.
    Nes sapnuoju, kad bėgu per dykumą. Naktį.
    Tamsios uolos horizonte atrodo tarytum nulietos iš metalo.
    – Ei, neskubėk taip, – sako staiga atsiradęs, tikriausiai vienas mylimiausių mano veikėjų, pavadinkim jį D.
    Sustoju. D. prieina, apglėbia mano delną savuoju. Jo delnas didelis, jis visas pats labai didelis, nes aš jį tokį sugalvojau. Žingsniuojam lėtai, naktis vėsi, bet nešalta.
    – Pasiilgau tavęs, – sako D. – Žinau, kad ne aš vienas.
    Neatsakau, nes jaučiuosi ganėtinai žvėriškai kalta. Nes cheating on your own characters with other characters feels bad.

    Mielieji, pabaigiau kiekvieno jūsų skyrius taikiai. Būkit geri, neūžkit, sugrįšiu.

    I went from being me to being her
    the very moment you let out those words
    the unknown the unspoken the unseen
    I’m not your lover not your friend but something in between

  • keep the dream alive,  wtf time

    Time traveling does no good.

    <tipo pasiteisinimas>
    Atsiprašau, jei netyčia susidarė įspūdis, kad gyvemimas yra, tai jis neteisingas. Tiesiog dabar mano problemos ir pasipiktinimai net man pačiai nėra labai įdomūs: daug darbo, kosau, nėr pinigų atostogoms, nerandu buto nuomuotis… Na, butų paieškos, aišku, nusipelnys tikriausiai ne vieno įrašo, bet dabar, apart rusiškų keiksmažodžių, neturiu ką apie tai pasakyti.
    </tipo pasiteisinimas>

    Šiąnakt labai sapnavau, kad einu dykuma ir tada netyčia užstringu kažkokiam time loop. Man pačiai nuo to nei šilta, nei šalta, bet realybėje būnu dingusi be žinios beveik pusantrų metų. Kai atsirandu, visu pirma sėdu greta direktoriaus ir žiūrim, kas pasikeitė per tą laiką.
    „Niekas čia labai nepasikeitė“ – ramina mane jis, o aš žiūriu į kainynus ir matau, kad banerių formatai jau visai kiti. Ir tada verkiu verkiu, nes juk pasikeitė viskas labai.

    Tada mokyklose aktų salėje vyksta tikras show, ir dalis jūsų esate magai, kita dalis striptizo šokėjos, o aš būnu užkulsiuose ir nieko nebesuprantu.

    Ir sutinku kolegą, kuris spjovė į reklamą ir tapo moderniu dailininku. Vedasi mane į savo parodą. Jo menas labai raudonas ir aš jo nesuprantu. Tačiau pikta teta neleidžia galerijoje valgyti ledų.

    Galiausiai sutinku tėvus ir senelius. Ir prasideda baisiausia sapno dalis, nes suprantu, kad ieškodami, kur aš dingau, jie išnaršė viską – mano Facebooką, Gmailą, blogus, skaitė visas rašliavas, matė visas nuotraukas, skaitė visus dienoraščius… JIE VISKĄ APIE MANE ŽINO.

    Ir su šia maloniai paranojiška idėja prabundu.