• keep the dream alive,  no life,  wtf time

    A walking study in demonology

    Seniai jau taip vaisingai kažką sapnavau.
    O šiąnakt, už visus tris mėnesius, ne mažiau.

    Sėdžiu kambaryje su buvusiu kursioku, tikriausiai vienu taikiausių mano pažįstamų žmonių. Jis staigia pašoka, nespėju nė išsigąsti, kai jau būnu prispausta prie grindų – galiu muistytis nesimusčius, beprasmiška. Įpjauna kaklo odą nugaroje, iš karto kur baigiasi plaukai, ir lėtai bei kantriai ima ją lupti. Bandau ištrūkti, nes atrodo, kad siubingai skauda, tačiau paskui susiprantu kad tiesiog labai nemalonu. Todėl kai tik galiu, kai nebelaiko taip stipriai, imuosi jam padėti – tempiu odą nuo savęs kaip purviną šlykštų rūbą. Po oda mano kūnas – tamsiai violetinis, su raudonomis ir mėlynomis linijomis.
    – Dabar teks pabaigti, – sako kursiokas atsargiai patiesdamas mano išnarą ant lovos. Ant stalo skaudžiai žybteli skalpelio ašmenys ir aš suprantu, kad jis ketina man perpjauti gerklę.
    – Ė, palauk dar truputį, – susisuku į chalatą ir einu pasėdėti ant palangės. Pirmas aukštas, todėl galvoju, kad lengvai pabėgčiau. Kalbam visokius niekus, kursiokas šypsosi, tačiau retsykiais labai mandagiai primena, kad vis tiek mane nužudys.

    Pabėgu, o mane vejasi taisyklingu gatvelių labirintu. Tada: liftas, laiptai ir išlendu iš rūsio savo kaimo sodyboje. Kiek tolėliau matau Deivį ir Tadą, o visur kyla uraganas. Netrukus ore sukasi daiktai. Slepiamės name ir tada aš kriauklėje maudau juodą katiną ir kūdikį. Mano pačios siaubui, su kūdikiu daug paprasčiau.

    Turn the light out say goodnight
    no thinking for a little while
    lets not try to figure out everything at once
    It’s hard to keep track of you falling through the sky
    we’re half-awake in a fake empire
    we’re half-awake in a fake empire

  • Buitis,  keep the dream alive,  suicidal bitch

    man rodos, išmokau sintetinti prozaką

    Net ir be spalvotų tablečių aš tiesiog apsauginiame burbule.
    Kad ir kaip norėčiau, anaiptol ne visada pavyksta adekvačiai reaguoti į vyksmą aplink. Rytai įtariai žiūriu į cukrinės dugną namie ir į cukrų darbe. Galbūt ten – sutrintų raminamųjų miltai? Jei taip, visi kiti atrodo nenormaliai nervingi.

    Aš kietai miegu. Giliai kvėpuoju. Žinau, kad daug kas man erzina, bet tas erzulys į paviršių neprasikala. Atrodo, kad kūnas užsiaugino dar vieną papildomą liauką, kuri pastoviai leidžia į mano venas labai švelnią nejautrą pasauliui.

    Ką dabar labiausiai norėčiau daryti?
    Užsimerkiu.
    Kopti stačia uola, vedančia prie viršūkalnės, kurios nesimato. Be apsaugų, be virvių, karabinų… Pilkomis rankomis. Pusiaukelėje stabtelėti, grįžtelėti atgal. Kyboti šimtai metrų virš visko, besilaikant viena ranka ir kojomis įsispyrus į šiurkštų akmenį. Ir vėjas, vėjas plaukuose.
    Vaje, net mano norai nėra realūs.

    Kartais atrodo, kad kažkas gyvena, o aš tik žiūriu per prastai padažytas akis.
    Galbūt apsėdo koks demonas, kuris jaunos moters gyvenimo subtilybes išmano tikrai geriau nei aš?
    Jei taip, turiu du klausimus:
    Kaip egzorcizmas atliekamas ateistams?
    Ir ar verta?

    I pray my body’s right
    I’ve got to stay alive
    I’ve gotta take a chance and keep on moving

  • keep the dream alive,  lovable stuff,  missing thoughts

    Just a mess without a clue

    Aplink krenta labai šlapias sniegas, jei ne šita pūga, Užupio šviesos matytųsi geriau. Nelabai svarbu, matosi trys apšviestos bažnyčios, jei ne medžiai, matyčiau ir ketvirtą.
    – Na, tai pasakok. Kas yra? – klausia išjungęs mašinos variklį.
    – Nieko, – sakau.
    Tyla. Palamdau popierinį kavos puodelį. Vis dar tyla, todėl jaučiu poreikį teisintis.
    – Tikrai viskas gerai. Viskas gerai.
    Jaučiu, kad turėčiau pasakyti, kad anaiptol ne viskas gerai. Kad OI. Kad velniop ir vopšim naxui. Bet čia nėra melas, taip dažnai aprašomas liūdnų paauglių bloguose: How are you? Fine. Aš nemeluoju. Aš jaučiuosi gerai, bet suprantu, kad gerai nėra. Net jei pareikščiau „ne, pizda man dabar“, turėčiau paaiškinti kodėl, o žodžių apie tai nėra.

    Norėjau parašyti apie daugybę dalykų. Apie kone skausmingai mylimą vyrą, apie žmones, kurie skausmingai lėtai bando atsitraukti, apie hipsterius, klientus, sapnus… Bet nerašau apie nieką, nes kol randu laiko jausmas dingsta, o įžvalgos ima atrodyti neteisingos.

    Dar labai noriu šiaip rašyti.
    Kaip seniau – gulėti lovoje ir rašyti rašyti rašyti, kol nutirpsta nugara, o kairysis riešas ima skaudėti, nes kairė laptopo pusė įkaista labiausiai.
    Dabar viena idėja tiesiog degina iš vidaus, kone dusina. Bet žinau, kad jei ją užrašysiu, tą pačią akimirką bežadė nukrisiu vietoje. Nes arba ta vienintelė mintis, arba nežmoniškas nuovargis. Nieko daugiau manyje negali būti. Ne dabar.

    Dar vis dažniau galvoju, kad noriu fotografuoti.
    Kaip sako senas prietaras – vogti sielas, ar bent jų dalis ir tapetuoti jomis kambario sienas. Kad tie žmonės, apie kurių vieną gestą galima parašyti tomą, net ir pabėgę nuo manęs niekur nedingtų.

    Štai, kas mane dabar apsėdę:

  • keep the dream alive,  lovable stuff,  missing thoughts

    Pakartojam tris kartus: this too shall pass.

    Turiu vieną ritualą.
    Maždaug kartą į pusmetį perku gėles ir važiuoju į Antakalnio kapines bent minutei pabūti prie Jurgos Ivanauskaitės kapo. Nežinau ar padeda,tačiau dažniausiai jaučiasi kaip nedidelis „restart“ mano galvoje.
    Šiandien negalėjau to padaryti viena. Nuovargis išsišakojo į didelę paranoją ir atrodo, kad akies kampučiu nuolat matau juodus siluetus sekiojančius iš paskos. Sutikit, ne pati geriausia būsena sutikti prieblandą apsuptai antakapių.
    Tačiau palydą šiandien pasirinkau pačią teisingiausią ir ačiū jai už tai.

    Šiandien pirmą kartą pirkau lyginį skaičių gėlių. Keistas jausmas. Suprantu, kad antkapiui nerūpi viena, dvi, trys ar keturiolika, bet pardavėjos žvilgsnis buvo nejaukiai aštrus.

    Ir turiu pasipiktinti. Kapinėse atsirado rodyklės, vedančios prie A. Brazausko kapo. Suprantu, žinomas žmogus, kapas gausiai lankomas, bet… atrodo kaip fucking „Vaizdingas maršrutas 2 km į dešinę“.

     

  • keep the dream alive,  missing thoughts,  wtf time

    Don’t crucify me, it’s simply too cold

    Perskaičiau Adžio (kuris, jei dar nežinot, netrumpa laiko periodą buvo kaip ir mano viršininkas) įrašą ir šiek tiek pasijutau kalta. Šitam grafomanijos liūne, įrašai užtaginti „sapnai“ arba „sapnas“ sudaro 5%, manau, dar daug yra nužtagintų.

    Bet ką man daryt, jei su galva negerai ir miegantys smegenai generuoja daug geresnius dalykūs nei nemiegantys?

    Vakar nušalau intelektą.
    Naktį sapnuoju urvus ir medines dėžes, pilnas senų nuotraukų drožinėtais mediniais rėmeliais. Žmonių jose nepažįstu, tačiau žinau, kad turėčiau.
    Viduryje urvo – milžiniškas narvas su ypatingo grožio pelėda. Jos akys išplėstos, seka kiekvieną judesį.
    Sėdžiu prie išėjimo iš olos. Prieš mane kalnai ir esu įsitikinusi, kad ten – Gruzija. Senų pastatų likučiai išlygiuoti lygiagrečiomis linijomis. Noriu išeiti į lauką, bet negaliu – tolumoje kažkas nešioja didelius juodo akmens kryžius.
    „Hoooo Hooo“ – sako pelėda.


    Mano pelėdos mėnesiu vėluoja.

  • keep the dream alive,  wtf time

    Nurovė. Macabre-blah-blah.

    Kartais stogas nulekia su trenksmu ir makabriškai išsitaško šipuliais. Visai kaip šiąnakt. Trys sapno fragmentai, vienas už kitą baisesni.

    I
    Senelių butas. Namie – aš, brolis ir pusseserė. Prie durų nepažįstamas vyrasa, kuris milžinišku grąžtu išstumia durų akutę, bando atrakinti duris, kiša vidun rankas. Vietoj jo akių – juodos dėmės. Viena stoviu prie durų ir šaukiu kitiems, kad slėptųsi, o pati drąskau, daužau ir kandžioju užpuoliko dilbius. Atsitraukia. Absurdiškiausia dalis? Sapne rašau straipsnį delfiui ir gaunu šimtus piktų komentarų.

    II
    Pievos aplink mano kaimo sodybą. Nelikę nei tvorų, nei stulpų, nei kelio – viskas apaugę šiaudais, kurie man iki krūtinės – tik šiaudai, jokių grūdų varpų. Stoviu nedideliame apskritime, kurį pati šiaip ne taip išsimindžiau. Aplink mane kažkas automobiliu raižo ratus. Pervažiuoti šiaudai gula ant žemės ir pavirsta pačių įvairiausių spalvų vilkdalgiais (mano mama juos vadina irisais).

    III
    Sėdžiu ant virtuvės palangės. Lauke ant žolytės sėdi Kristė ir dar kažkas, ganosi dvi karvės. Tarytum iš dangaus nukrenta keistas objektas ir pasislepia žolėje. Kurį laiką visi spoksom į tą daiktą, gerai nežinodami  – kas tai. Nežinia iš kur pasirodo vilkas – didelis, blizgančiu kailiu, nepaprastai gražus. Tupi žolėje ir vizgina uodegą.
    Staiga viena karvė metasi link objekto žolėje, vilkas  puola link jos, sučiumpa už užpakalinės kojos ir trūkteli atgal. Tai kartojasi ir kartojasi – karvė šoka, vilkas tempia ją atgal. Nuo milžiniškos jėgos, kuria karvė metasi į priekį ir nuo jėgos, su kuria vilkas ją tempia atgal, karvės kūnas lėtai ima plyšti – suaižėja oda, atsidengia šonkauliai.
    Žiūriu ir man nenusakomai baisu. Noriu pasakyti, kad kas nors tai sustabdytų, tačiau negaliu prasižioti. O karvė toliau blyšta. Oda yra, raumenų skaidulos dalinasi, raitojasi… Karvė įsibėgėja – paskutinis šuolis, paskutinis trūktelėjimas, priekinės karvės pusės oda nusineria išsiversdama, švari kaukuolė nukrenta ant žemės.

  • keep the dream alive,  muzika

    Heroin and babies don’t mix very well

    Man rodos, man kartais patiktų, jei man nesisapnuotų. Arba jei sapnuotųsi ne kažkokie šūdai.

    Sapno veiksmo vieta – senas mūsų butas Panevėžyje, kur gyvenom gal tik metus. Man buvo septyneri ir aš neprisiminu savo pirmosios mokytojos, bet kažkodėl labai gerai atsimenu tą butą. Aš virtuvėje, ant rankų kudikis, mano kudikis, kuris klykia neužsičiaupdamas. Šalia manęs – vyras, mano vyras, kuris dėl man nesuvokiamų ir labai neteisingų priežasčių yra Bilas iš True Blood. Akivaizdu, kad jam klykiantis vaikas yra lygiai taip pat nemalonu kaip ir man, todėl jis išeina į miegamąjį, aš patalpinu vaiką į atidarytą indaplovę, nes ten mes jį ir laikom, ir nuseku iš paskos.
    Bilas sėdi ant sofos ir ketina leistis heroiną. Pasiuntu ir pradedu klykti: „tu asile, negali išbūti švarus net ir jobanus šešis mėnesius dėl manęs ir kudikio???? sakei, kad pasiekeitei, o aš, vargšė patikėjau, asile tu“. Asilas nesigėdyja. Skambinu mamai ir prašau, kad atvažiuotų padėt susitvarkyt su vaiku, nes piz**.

    Ačiū Levi Hutchins, kuris išrado žadintuvą.

    Sekmadieniui:

  • Buitis,  keep the dream alive,  no life,  people suck,  reality bites,  suicidal bitch,  wtf time

    I can eat hot dog under water (c) Fry, Futurama (not gay reference)

    Stoviu degalinėje ir perku energetinį gėrimą, nes kitaip akys nesilaiko atmerktos.
    Reklamoje kažkuris krepšininkas laiko masyvų dešrainį ir teigia, kad labai skanu.

    Still not as gay as Twilight, pagalvoju.

    Vakar dieną užmiegu klausydama CSI ir žiūrėdama į lubas. Sapnuoju plaukuotas kojas. Visas dvi valandas.

    Prieš metus su Mari būtumėme šį metą vadinusios stagnacija. Man dabar atrodo, ka tikrosios srovės sukasi giliau ir greitai visi mes įlūšim Nx.

    Tik, patikėkit manim, ne visi išplauks.

  • keep the dream alive,  lovable stuff,  wtf time

    Serial killers are people too.

    Su brangiuoju vyriškiu ėmėm žiūrėti Deksterį.
    Ir tada man sapnuojasi, nes akivaizdu, kad žiūrėt po 8 serijas per parą yra nesveika ir nenormalu.

    Viskas prasideda sąlyginai nekaltai: Vilniuje, prie Neries, kažkas su malūnsparniais stato penkis daugiabučius iš karto, kaip žaidime Tower Box Deluxe:

    Aš staiga atsidūriu viename iš jų ir pro langus mėtau kėdes. Aplinkui krenta stiklai.
    Tada bėgu, o Deksteris mane vejasi. Bėgu greitai, per rasotą veją, bet aplink tik tamsa ir žolė. Parkrentu į žolę, jis ant manęs, rankose skustuvas, kaip iš Sweeney Todd, trys platūs mostai ir trys krūvini rėžiai, du skersai mano krūtinę, lygiagrečiai šonkauliams, vienas tiesus. Sapne galvoju, kad ant manęs bando perraižyti mano stuburą. Matau, kaip taškosi kraujas. Blood mist – vakar žiūrėjom tą seriją.
    Tačiau mane paleidžia ir įteikia ginklą. Teleportuojamės į didelį angarą. Tupiu nugara prisiplojusi prie sienos, širdis muša smilkiniuose. Girdžiu, kaip į patalpą įsiverčia SWAT ir CSI mashup’as ir žinau, kad turiu bėgti, nes kitaip laukia mirtina injekcija, elektros kėdė arba kartuvės. Todėl bėgu, prasiveržiu pro visus, tiesiog perskrendu.
    Lauke Deksteris laidais užvedinėja šlykščiai pastelinės žalios spalvos mašiną (kodas 99FFCC). Pasprunkam. Sankryžoje ant kapoto užgriūna vyrukas, valytuvas perrėžia jam gerklę ir vikriai nuvalo kraują nuo priekinio stiklo.
    Vėl sėdim šlapioje žolėje, o aplinkui nieko nėra. Prieš mus, su peiliu rankose, whiny Dexterio mergina. Įkalbinėjam ją pribaigti vaikus. Ji kelis kartus nervingai sulinksi ir nubėga į tamsą.

    Nežinau ar džiaugtis ar liūdėti, kad nuskambėjo žadintuvas.
    Užtat žinau, kad i need to get out.

  • keep the dream alive,  no life,  wtf time

    Tube in the chest aka Sapnuojasi

    Man patinka pradėti nuo pradžių.
    O pradžia yra tokia, kad prieš porą dienų prisiklausius rekomendacijų parsisiunčiau serialą „the Skins (UK)“ ir supratau, kad jau  darosi sunku to relate su visais depresuotais, pasimetusiais paaugliais.

    O šiandien sapnavosi.

    Susidėjau su kažin kokiais maištininkais ir kažkaip mane pagavo. Akivaizdu, kad net sapne iš manęs ne koks maištininkas, nes vyrukas, kurio pavardės jiems reikėjo, kai mane tardė, visą laiką sėdėjo gretimoj kameroj ir aš visaip bandžiau išduoti jį, bet niekas manęs neklausė.
    O pagrindinė mano tardytoja buvo Cassie iš jau minėtų „Skins“ :

    Kadangi mano atsakymai jos netenkina, ji padaro nedidelį pjūvį virš mano kairės krūties ir įstato ten plastikinį vamzdelį, taigi aš turėčiau mirtinai nukraujuoti. Ir iš tiesų raudona dėmė ant marškinėlių didėja.
    Tada man liepia rengtis, užsivelku seną numylėtą paltą, kurį kaime išgelbėjau nuo kandžių, ant kruvinų marškinėlių ir mes einam. Lauke ant suoliuko su tobulu smokingu ir uzi automatu rankoje sėdi Charlie Sheen’as:

    – Dėde, Čarli, nešauk, – sakau aš nervingai ir jis nuleidžia ginklą.
    Tik jau einant visiškai greta jo puolu artyn ir rodydama kraują ant marškinėlių prašau pagalbos.

    Apie tai, ką sapnavau toliau, nenoriu kalbėti, nes tai buvo WoW, Dragon Age, poros filmų ir mano gyvenimo interpretacija. Uff.