missing thoughts
-
„Niekada“ dideliems norams
„Niekada nesakyk niekada“ – nelabai seniai pasakiau per vieną prezentaciją.
„Never say never – juk taip sakė mūsų dienų klasikas Justin Bieber“ – sukausi iš padėties su mediniu bajeriu.[beje, pati frazė pirmą kartą „pastebėta“ Charles Dickens tekste „Pickwick Papers„, taip, kad viskas yra kontroliuojama]
Bet rimtai, negi aš vienintelė esu dešimtis kartų pasimovusi ant šitos frazės?
Turėjau būti gydytoja ir sakiau, kad jau NIEKADA nedirbsiu visą dieną prie kompiuterio.
Įstojau į MIF.Ar mieliau kokioj Šveicarijoj kalnuose laipiočiau į medžius ir žieduočiau pelėdžiukus? (tikra istorija, pažįstu italę, kuri tuo užsiima)
Tikrai norėčiau, bet prie to kompiuterio sėdėti dažniausiai šilta, patogu ir dažniausiai niekas pirštų nekapoja.Dar sakiau kad NIEKADA nedirbsiu nieko „su marketingu“.
Sprogo man į veidą tos reklamos agentūros daugybe kartų.Sakiau, kad JAU SU ŽMONĖM TAI NIEKADA NEDIRBSIU.
O dabar dirbu ir net patinka visai.Moralas? Kaip visada – galvot ką kalbi.
Todėl drąsiai galiu sakyti, kad NIEKADA NEPARDUOSIU JOKIOS KNYGOS TEISIŲ HOLIVUDUI. NIE – KA – DA!Ai ir dar su Tomu Hiddleston niekada nemiagosiu. Nė už ką.
-
Stresas ir ką su juo daryti
Kokios mano kvalifikacijos, paklausite?
4 metai MIF’e;
4 metai reklamos agentūroje;
3 metai klientų aptarnavime.
Patikėkit, žinau, ką sakau.
Nieko čia naujo šitam sąraše nebus, senos tiesos perrašytos sarkastiškai, bet kartojimas – mokslų motina, tai niekam nepakenks.1. Vanduo
Aš rimtai, kažkokia urban legenda sako, kad gerai vandeniu užpiltos smegenys veikia iki 30% geriau, litras vandens iš manęs genijaus dar nė karto nepadarė, bet kad būnų mažiau psichinė čiučiundra – atsakau.
Jei viskas blogai ir veriasi pragaras – išgerkit vandens. Puodeliai ir stiklinės – ne sėksi, bet pilna pirkt gertuvių. Mano Aliexpresse kainavo 2 eurus, ant jos parašyta „Do Not Touch Me“ ir visi ją čiupinėja.
2. Maistas
Jei tris dienas iš eilės tau reik kebabo, kad jaustumeis geriau, tai tau nereik kebabo. Tau reik avokado ir graikiško jogurto.
Nes dažniausiai stresas kyla nuo visko, ko nesukontroliuosi, o, ką valgai, kontroliuoti gali. Taip ta sveika mityba tave ir prigauna.3. Miegas
Kuo labiau tu pavargęs, tuo labiau tu durnas – nenuginčyjama sena tiesa.
Be to, negali panikuot, kai miegi.
4. Kvėpavimas
Šitas toks rimtesnis. Kažkada. atvičiaju, googlinau „meditation for people in advertising“. Radau Smiling Mind, man padeda.
Nereikia daugiau nei 15 minučių.
Niekas nesako, kad esi nepriklausoma ir galinga moteris.
Niekas neliepia nusiblizginti čakrų.5. Guilty Pleasures
Jei atvirai? Bet kas, kas padaro mažą tavo egzistenciją labiau pakenčiamą. Man tuomet patinka voliotis ant sofos, scrollinti forumiuke ir fone žiūrėti Reality TV – nuo „Face off“ ir „Masterchef“ iki „Jersey Shore“ ir „Catfish“.
Ir dar skaitau mažai literatūrinės vertės turinčius siaubo romanus.6. Tvarkingi namai ir darbo stalas
Kažkaip sunkiau stresuot, kai aplink tvarka.
Be to, dujinės šveitimas kažkaip apvalo sielą. Ir virtuvę.7. Visada galia pasakyti NE.
Ir šitą pamoką išmokau tikriausiai tik šiemet: kad ir kas bekeletų tau stresą, 9 iš 10, kad gali dėt skersą ant tos problemos. Ar tai bebūtų koks renginys, varžybos, draugės vestuvės, kaimyno šuns gimtadienis… Fuck this shit ir galima suvalgyti picą.
Aišku, kartais tenka būti suaugusiu ir adult all over the place, bet labai retai.8. Nepalik palaidų galų
Gal čia tik man taip, bet būna smulkūs darbeliai, kurie nei svarbūs, nei labai erzinantys, bet atsidėliojasi, kaupiasi ir galiausiai sulimpa į nervų kamuolį.
Get this shit together.9. Prioritetai
Kaip negali multitaskinti, taip negali ir panikuot dė labai daug dalykų vienu metu. Visada yra dalykų, dėl kurių, gali pasinervinti vėliau – prioretizuok.
We will burn this bridge when we get to it.10. Šitam durnių laive tu ne vienas
Everyone is fighting the same battle.
Visiems sunku, baisu, tamsu ir liūdna bent jau kartais.
-
Seni įkvėpimai – Gelbėtojai
Sukurkim tinkamą atmosferą: prabangus kambarys su terasa, vaizdas į ežerą, tolumoje kalnai. Leidžiasi saulė, todėl visas pasaulis atrodo lyg per gintarą.
Aš – krėsle terasoje, nepasidažiusi ir atsipalaidavusi, vieną koją patogiai parietusi po savimi, rankoje – didelis kavos puodelis.
Pradedu savo monologą:– Dažnai manęs klausia, kas tave įkvepia rašyti… Kiek tavo tekstuose tavęs…
(dramatiška pauzė, mano žvilgsnis kartu su kadru nuslysta į ežerą)
Dabar atrodo, kad, kai man buvo aštuoneri – dešimt metų, televizoriuje buvo trys serialai: Gelbėtojai, Heraklis ir Ksena.
Dar tikriausiai buvo Santa Barbara, bet ji buvo tokia pati nejudinama konstanta kaip ir Panorama.Dabar nežinia, ar tikrai buvo toks epizodas, svarbiausia – kokį jį pamenu.
O pamenu, kad vienas pagrindinių veikėjų išgyvena krizę. Kad jam liepta, jei gelbės skęstantį iš po tilto (ar kitos vietos, kur yra mediniai poliai, it’s not my scope), privalo skęstančio kūnu dengtis nuo polių, į kuriuos yra bangų talžomas. Kaip ir logiška.
Tuomet kitą dieną jam tenka tokią auką gelbėti ir jie abu vos nepaskęsta, nes gelbėtojas niekaip neprisiverčia saugoti savęs nekalto civilio sveikatos kaina.
Nepamenu, koks istorijos moralas.
Intuityviai sakyčiau, kad tikriausiai gelbėtoją nušalina nuo tarnybos, ne savo darbo valandomis jis vaikšto paplūdimyje, pamato skęstantį tarp polių ir pagaliau jį išgelbėja pagal visas taisykles. Auka apdaužyta ir supjaustita moliuskų, bet gyva ir širdingai dėkoja, eina titrai ir po jų reklama.
Net ir dabar, kai savo veikėjams užkroviau ne vieną sunkų sprendimą, ši, galbūt neegzistuojanti „Gelbėtojų“ serija atrodo vienas geriausių vidinio-moralinio-profesinio konflikto pavyzdžių.
…pakeliu puodelį prie lūpų ir garsiai nušliurpiu kavos.
Kadras aptemsta.
Titrai.Ps. Ai dar prisiminiau, buvo serija, kur pagyvenusį vyrą ištiko infarktas, nes paplūdimyje pamatė merginą su bikiniu. Ir tada jį gaivino, o ją teisė, nes „mergaitę, ar nematėt, šiame paplūdimyje jokių maudymosi kostiumėlių iš virvelių“.
-
NE apžvalga – House of Leaves
…daugiau nei trys mano tylos mėnesiai. Užimti, alkani miego ir pilni apmąstymų. Prie to dar grįšim.
Siaubo istorijos yra vienas iš mano slaptų malonumų.
Mark Z. Danielewski romaną „House of Leaves“ radau paminėtą vienoje geriausių creepy-pastų kokią tik teko skaityti. Labai rekomenduoju, tik ne tamsoje ir ne prieš savaitės išvyką į gamtą – pirma dalis čia.Bandžiau skaityti elektroninę versiją, bet jaučiausi lyg stiklą valgyčiau ir pasidaviau. Tuomet knygų mugėje popierinė versija pati įšoko man į rankas ir atsivertusi ją supratau, kad elektroninės gyvenime nebūčiau perskaičiusi.
„House of Leaves“ yra 662 puslapiai beprotybės chaoso, lotyniškų tesktų, išnašų, tuščių puslapių, natų, fizikos formulių…
Skaitau lėtai, grįždama prie išnašų, vos po kelis puslapius per dieną. Tai pasakojimas apie pasakojimą apie pasakojimą apie namą, kuris didesnis viduje, nei išorėje, apie šeimos siaubą šį skirtumą pastebėjus.
Kai pažįstama erdvė staiga tampa nepažįstama, joje atsiranda aidas.
Kas yra aidas?
Nors Echo ir Narcizo mitą pamenu iš mokyklos, tačiau keletas citatų man nebuvo girdėtos ir toks purtančios. Pasidėsiu jas čia jums ir kad pati nepamesčiau:Narcissus: „May I die before I give you power over me.“
Echo: „I give you power over me“.Mano džiaugsmui ir ironijai – itališkai:
Chi dara fine al gran dolore?
L’ore.[Who will put an end to this great sadness? – The hours passing. ]
-
Kiek kartų gyvenai vienas?
Sugalvojau pusę įrašo, bet dar nesu tikra, kuo jis baigsis, so bear with me.
Kaip dažnai nakvodavot vieni namuose, kol dar gyvenot su tėvais?
Aš – lygiai tris kartus. Dukart jau vyresnė kažkaip išsisukau nuo nuo šeimynos eskursijų ir kartą brolį išvežė į infekcinę ligoninę, kai man buvo 10. Miegojau žiurkėną į kambarį atsinešus.
Tai ne stebuklas, kad pirmi savaitgaliai barake, kai kambaryje likdavau viena, buvo neišsemiamų atradimų ir nepažįstamų garsų metas.Ir juokingiausia, kad apsigyvenus su vyriškiu, per dešimtmetį tikriausiai viena namuose nemiegojau daugiau nei 100 naktų.
Ir dar juokingiau, kad šiaip tai aš mėgstu būt viena – skaityt knygą prie baro, keliauti ir
net per tas pačiams keliones ar festivalius randu būdą pabėgti nuo visų, ypač rytais. Nes tie balsai mano galvoje visai faini.Užtat, patikėkite, kaip labai aš nustebau, kad viena atsidūriau Milane.
Suvokimai:
1. Net nesupranti, kiek daug gero triukšmo aplink tave sukuria savi žmonės;
2. Kalbos pasiilgsti per maždaug pusantros dienos;
3. Šiaurietiškas kuklumas gali nebent padėti nusimarinti badu;
4. Daiktas, katras vadinasi MO ir ChinaTown kainuoja 4 eurus yra Dievų maistas per šeštadienio pagirią.
5. Nelabai daug prasmės gamint vakarienę tik sau. Ypač, kai MO kainuoja 4 eurus.
Išlikimo patarimai:
1. Susirask britišką pubą, kurio barmenai kalba angliškai. Susipažink su vietiniais.
2. Neskaityk jokių knygų apie serijinius žudikus ir prievartautojus. Jokių skandinaviškų detektyvų, trust me.
3. Ar buto durys tikrai užrakintos patikrink kol į lovą neatsigulei, nes atsigulus vis tiek sugalvosi patikrinti ir reiks keltis.Ir kai iš tiesų teko gyventi vienai, labai greitai teko suprasti, kiek daug manęs yra žmonės, kurie yra šalia.
Atsakau, tikrai nustembi, kai vieną rytą prabundi su savo brandaus identiteto pagrindu išmuštu iš po kojų (ir paranoja, kad miegojai nerakintom buto durim).Šiaip tai puiki patirtis, 11/10, rekomenduoju visiems.
-
Melaforas (?) *, kuris į lietuvių kalbą gerai nesiverčia
* Malaphor is an informal term for a mixture of two aphorisms, idioms, or clichés. Also called an idiom blend. Google translate verčia jį į „melaforą“ ir tada tas pats Google nežino, kas tai yra. LOL.
Pavyzdys:
It’s not rocket surgery.
(It’s not rocket science + It’s not brain surgery, get it? GET IT?)Dar keletas pavyzdžių:
You opened this can of worms, now lie in it.
Until the cows freeze over.
Whatever floats your flag.Su lietuvių kalba irgi taip išeina:
Kad ir kiek vilką bešertum, vis tiek kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių.
Ir akmuo kruta tinginio valgomas.
Bijai vilko – žinai kelią.
Moki žodį – neik į mišką. (see what I did here?)Bet mano pats mėgstamiausias: We will burn this bridge when we get to it.
Ir tada pažiūriu į savo ateinančių dviejų mėnesių gyvenimo planą, kuriame tarp daiktų pakavimo, kraustymosi į naują butą, knygos pristatymų, darbinių kelionių/nekelionių, Nick Cave koncerto ir dar kažko, ką tikrai pamirštu, turiu rasti laiko kelis kartus įkvėpti ir gal net kokią valandėlę paspoksoti į lubas.
Nieko, pamiegosiu lapkritį.O dabar – ramiai – tiltas po tilto – will burn when I get to it.
-
Kevinas, 62, Milane
Kažkada norėjau kalbėtis su pačios sugalvotu veikėju. Kartais vis dar jį prikeliu.
Šiandien aš labai norėčiau pasikalbėti su Kevinu.
Keviną sutikau Milane, bare, kuris mane keletą savaičių beveik įsivaikino.
Jis – nuolatinis pubo lankytojas, nors už 300 metrų turi kokteilių barą, tačiau alus jo bare šūdinas, todėl jo gerti ateidavo ten. Turėjo savo vietą prie baro, kurią aš, vieniša užsenietė, netyčia per keletą vakarų okupavau su savo rašliavom ir skaitiniais. Kevinas džentelmeniškai leido man ten pasilikti, o aš nenusakomai džiaugiausi girdėdama nelaužytą anglų kalbą.Kevinui 62 ir jis iš Londono. Į Milaną atsikraustė prieš daugiau nei dvidešimtmetį „just because he felt like it„.
„Žinau, kad reiktų mažiau gerti ir daugiau judėti“ – prisipažino jis įsispraudęs greta manęs prie siauro baro ir patapšnojo per pūspantį savo pilvą.
Jis du kartus išsiskyręs ir tris kartu vedęs. Visas labai mylėjo ir visas tebemyli. Turi tris kates ir du šunis.
Dar turi du sūnus, vienas jų dirba jo bare. Sutikau ir jį, buvo labai girtas ir labai pankas.
„Still looking for his place in life, you see“ – paaiškino man Kevinas.
Žinau, žinau, iš tiesų jis tik nutukęs britas, kuris geria per daug. Bet tuo kelis vakarus, kai susiremdavom alkūnėmis, aš turėjau daug filosofinių jaunatvinių klausimų apie savo vietą, prasmę, emocijas ir prioritetus, o jis norėjo klausytis.– That pain you are talking about, the most recent one, it will pass, you sound like someone who will survive it.
– I know. But I’m afraid that with every passing you ability to feel passes away a little bit too.
– No it does not. Do not worry, next time it will hurt like hell, I promise. And it will also pass.… pasakė Kevinas ir pastatė man alaus.
„I hate those italians with all their hugging and kissing all the time. Get a job or something“ – skundėsi jis, tačiau mano paskutinį vakarą itališkai išbučiavo man žandus ir pamerkė akį.
Tikriausiai niekada jo nebesusitiksiu. Net jei ir vėl atsidursiu Milane ir grįšiu į tą patį pubą, jis gali būti kur nors kitur. Just because he will feel like it.
-
Vorai, baimės ir kaip būti dama
Australai uždraudė vieną iš animacinės kiaulės serijų, nes filmuke vaikams aiškino, kad voras draugas ir voro bijoti nereikia. Suprantu juos.
Dar yra tas mitas, kad miegodami per metus mes suvalgom X kiekį vorų (priklausomai nuo šaltinio svyruoja tarp 4 ir 20) per metus. Šį gandą 1993 metais paleido moteris, kuri, iš esmės, norėjo įrodyti, kad žmonės patikės bet kuo. Pasirodo, vorai nėra savižudiai. Kiek jų suvalgom su maistu – kitas klausimas.
Niekada nebijojau vorų. Tačiau būdama 8-10 metų maniau, kad bijoti vorų yra labai moteriška.
Kaip pagijau nuo šito bjauraus stereotipo? Vieną dieną ruošiau pamokas ir ant sienos pamačiau vorą. Mes gyvenam nuosavam name, todėl voras kambaryje nėra didelė naujiena. Aš – antrame namo aukšte, tėtis – kažkur pirmame. Tikiuosi, kad va elegantšikai klyktelėsiu ir tėtis atbėgs manęs gelbėt. Klyktelėjau. Klyktelėjau dar. Pabandžiau alptelėt kaip daro tikros damos.
Po kiek laiko imu jaustis kvailai.
Aš žiūriu į vorą. Voras žiūri į mane.
Dar kurį laiką žiūriu į vorą, kuris į mane net nebežiūri.
Aš grįžtu prie daugybos lentelės, voras grįžta prie voratinklio projektavimo.Dabar mano vyras nemėgsta vorų. Uždaužytų visus šluota ir nesismulkintų, todėl aš einu į gelbėjimo misijas ir nešu juos laiptinėn žiemą ir laukan vasarą. Už unitazo ir vonios palubyje neliečiu, bet saugau, kad duše nenuplautų vanduo.
Duše pakeliu akis ir voras žiūri kaip žiūriu į jį nuoga.
Good for you, spider bro.
-
Kodėl noriu atsiprašyti Princesės Lėjos?
Ar jūs žinojot, kad Carrie Fisher, vaidinusi Princesę Lėją yra rašytoja? Įdomi, kandi ir juokinga rašytoja.
Nes aš tai nežinojau.
Any people who use language the way the British do – with colloquialisms like „twat“ (rhymes with „fat“) and „cunt“ (rhymes with everything) at their core – how could you ever tire of listening to and/or interacting with such a gang?
Pirmiausia pažiūrėjau „Star Wars: The Phantom Menace“, 1999 metais, kai buvau vienuolikos, dar gyvavusiame „Lietuvos“ kino teatre. Išgyvenau tokį crush for Obi van Kenobi (Ewan McGregor at that time), kad meilės ilgaplaukiams vyrams neišsigydžiau iki trisdešimties.
Senuosius filmus išvydau tik po kokių trejų metų, kai juos rodė TV3.(paaiškinimas labai jauniems skaitytojams – gudžiais ~2002 metais, ne tik, kad nebuvo tokio džiaugsmo kaip linkomanija.net, piratebay.org ar filmai.in, bet ir internetą dažniausiai turėdavom nuo 17 val arba visą parą, bet tik 4 Gb/mėnesiui. Filmą siųsdavais per Emulę ir per visą naktį,)
Dabar mano chalatas – džedajiškas, o ant sienos sukryžiuoti kaba du light saber’iai, kuriuos kalėdiniu laikotarpiu apvynioju lempučių girlianda. Bet aš prasta fanė. Kaip ir su muzika – galiu mintinai mokėti visas grupės dainas, tačiayu nežinoti vokalisto vardo, amžiaus ir vienu atveju – net lyties.
Nežinojau, kad Carrie Fisher rašo.
Nežinojau, kol po jos mirties nepamačiau atsitiktinės knygos apžvalgos.
Nusipirkau „The Princess Diarist“ ir aš atsiprašau, Princese, kad tiek daug turėjo nutikti, kad tuos tekstus atrasčiau.Jei visiškai nemėgstate Star Wars, nesipurtykit, nes knyga iš tiesų yra apie pačią Carrie, pirmojo filmo užkulsius ir slaptą romaną su Harrison Ford, taip pat apie liūdesį, kurį išduoda senų dienoraščių ištraukos.
Sullen and scornful; a real Marlboro man
The type who pours out the beer and eats the can
A tall guy with cultivated leer
One you can count on to disapprove or disappear
I knew right away that he was a find
He knew that you had to be cruel to be kind
Given this, he was the kindest man I’de ever met
Back came my sense of worthlessness
And my long lost pangs of regret
I was my old self again, lost and confused
Reunited with that old feeling
Of being misunderstood and misused.
Sold to the man for the price of disdain
All of this would be interesting
If it weren’t so mundane.Prieš dešimtetį būtų pataikę į patį gerai užmaskuotą centrą.
I suspect that no matter what happens I will allow it to hurt me. Eat away at my insides, as it were – as it will be. As it always has been. Why am I so accessible? Why do I give myself to people who will always and should always remain strangers? I have always relied on the cruelty of strangers and I must stop it now. I am a fool. I need a vacation from myself. I am not very good at it lately.
The compromise I made was not an easy thing to do
It was either you or me and I chose you
Although far from a joker you spoke in wry, wry riddles
I could’ve given you so much but you wanted so little
I thought you might supply some tenderness I lacked
But out of all the things I offered you took my breath away
And now I want it back.Man labai gaila, Princese, kad tavo žodžių neatradau anksčiau.
-
Creeping everywhere – ne, normaliau nebus.
Kartą jau rašiau, kaip stalkinu žmones.
Dabar – dublis du. So, buckle up, little Mikey, you will hear some weird shit.
Prieš solidžius 13-14 metų likimas retsykiais mane nublokšdavo į visokias jaunųjų mokslininkų konferencijas, konkursus, diskusijų būrelius ir kitus užklasinės veiklos samburius. Dažniausiai toks renginys reikšdavo keletą dienų praleistų ne mokykloj, krūvą tokių pačių sutrikusių bendraamžių, o kartą – ir Ledo alų iš Užupio kiosko. Ai, ir dar kokį nors daugiau ar mažiau reikšmingą raštą, kuriuos visi džiaugdavosi.
Viename iš mažesnių Lietuvos miestų, kai mus vedė į moksleiviams skirtą viešbutį, juokavo, kad eisim pro viešnamį. Viešbutyje buvo taip šalta, kad miegojau su pukuotu megztiniu.
Tame pačiame mežesniamie mieste, jo gimnazijoje vyko konferencijos dalyvių diskoteka. Žinoma, aktų salėje. Žinoma su populiariausias to meto hitais – Lose Yourself ir Cry me a River.
Vienas mokyklos vietiniu savanorių atrodė taip, kaip man anuomet patiko – ilgi plaukai ir rudos akys (paskersuoju į gyvenimo vyrą – matyt, kad tebepatinka).
Ne daugiau nei porą kartų apsikeitėm žvilgniais, bet to užteko, kad galvoje įstrigtų.Po keleto mėnesių netikėtai jis apsireiškė kaip veikėjas vienoje paaugliškoje istorijoje, kuri pranyko amžiams, kai kietasis diskas išėjo anapilin.
Tuomet jis gavo Rolando vardą.
Rolandas grįžo dabar. Visiškai kitoje istorijoje, kitu vaidmeniu, tačiau vis tiek rudomis akimis.
Ir pagaliau aš gėdingai ir tyliai gimnazijos puslapyje randu jo laidą, sužinau pavardę ir kone pasislėpusi po stalu pasigooglinu.
Ir man taip gera žinoti, kad nors ilgų plaukų ir nebeliko, jis dabar – sėkmingas architektas. Iš to, ką aš suprantu apie architektūrą – puikus architektas.Jei netyčia skaitai ir save atpažinai, this is not creepy at all.
