missing thoughts
-
Viskas yra kontroliuojama
– Ne, – tariu visiems susirūpinusiems. – Blogas nemirė. Galit nebesirūpint.
(reikšminga pauzė, kol visi kambaryje lengviau atsidūsta)
Bet aš užsiiminėjau kitomis ir kartais net labiau konstruktyviomis veiklomis – pavyzdžiau Coursera kursais ir Camp NaNoWriMo.
Rezultato teaseris:Leila susiraukė, bandydama įspėti, ar tai nebuvo piktas Einaro pokštas, tačiau daugiau nieko neklausė. Jei jis taip pokštauja, užplos jam su lavono plaštaka.
Gegužės iššūkis sau – dar 20 000 žodžių. Sakau garsiai, kad kas nors galėtų sugėdint, jei meluoju.
On the funnier note – kalafiorai labai brangūs.
Ir štai pastebėjimas. Jis apie alų. Todėl svarbesnis nei kalafiorai.
Jį įkvėpė Tadas Vidmantas.Tadas Vidmantas: <..> Atsimeni, buvo kažkada toks Euro alus už vieną litą? Tada pigiau gėrei, dabar brangiau valgai. Tas ant to gaunasi, ne?
Eglė: Ooo, alaus puslės…
Nėrgyvenimo: Pameni, Ledo, Euro, Meškos… Va ten tai buvo alus.
Eglė: O dabar? O kas dabar?
Nėrgyvenimo: Kronenburgas, Engelmanas ir Warštaineris. Čia kaip koks j-pop-gay bandas. -
Sutrauka 2015-ieji
Metas eilinei santraukai, metai baigėsi. Patys kalti, kitko ir nebuvo galima tikėtis.
Šiuos metus galiu pavadinti meilės sau metais. Ir tai anaiptol nereiškia, that I masturbated profusely.
2015-ieji yra metai, kai:
1. Aš radau savyje valios reguliariai teptis plaukų kaukes;
2. Radau savyje antra tiek valios reguliariai tepliotis veido kaukes;
3. Pradėjau bėgioti; (iš viso per sezoną – 162 km)
4. Nubėgau pirmąjį savo gyvenime mažutį mažutį maratoną (4,2 Km – 00:26:33);
5. Pradėjau lankytis soliariume;
6. Nusipirkau epiliatorių;
7. Pasišalinau visus 4 protinius dantis;
8. Pradėjau pirkti savo kvepalus užuot vogus iš vyro;
9. Atradau „savo“ kosmetologę/ginekologę/šeimos gydytoją;
10. Dariausi kraujo tyrimus, gėriau vitaminus ir papildus. Reguliariau ir atsakingiau nei visada.Metų pokytis:
Pradėjau dirbti Adform’e. Buvo metas nukirpti dar nuo studijų laikų besivelkančią virkštelę ir spirt savo lauk iš komforto zonos.Metų pirkiniai:
1. Papūga Pyrrhura frontalis, kurią pavadinom Igoriu ir kuri šika ant visko.
2. Naujas laptopas, kuris šviečia raudonai ir leidžia man be problemų žaist Dragon Age Inquisition (apie tai – bus kitąmet);
3. Vyriškio automobilis, kuris man nepaprastai patinka ir vis jį paglostau priėjus.Metų kelionės ir žygiai:
1. Baidarėmis Vilnele
(vyras sustabdė baidarę ir reikalavo fotografuoti papus. Ant tilto tuo metu fotografavosi daug vestuvių)
2. Velnio akmuo;
3. ACDC Varšuvoje
4. Žygis Smiltynė – Juodkrantė – Nida pajūriu.
5. Baidarės Ūla.Metų frazė:
Nu matai, yra kaip yra.Metų pastovumas:
Tas pats geriausias ir mylimiausias vyras.Metų dislike:
Gastroezofaginis refliuksas. Blargh.Metų laukimas:
1. Imagine Dragons;
2. Jimmy Carr;
3. Iron Maiden.Metų filmas:
1. Kingsman: The Secret Services;
2. Pagaliau pažiūrėtas Lost in Translation.Metų serialas:
1. Rick and Morty;
2. Ash vs Evil Dead – kaip grįžus į vaikystės siaubo filmus tik geriau. Ir daug daug pabaisų ir kraujo.
Metų daina (last.fm duomenimis):
1. Ludo – Broken Bride
Like motor oil down my throat, I couldn’t speak,
I dropped the phone
The burning flares, the steam, your hair, bits of glass,
They sparkled everywhere2. Assemblage 23 – Damaged
But I don’t know how I got here
Lost in the cynical dusk
Set adrift in the worry
That I’ve no one to trustMetų knyga:
Metų iššūkis buvo įveikti 25 knygas. Deja, sąraše tik 14 (galbūt šiandien pridėsiu 15tą). In my defence – keletas knygų buvo 700+ puslapių storio. Visas sąrašas čia.
1. Amanda Palmer – The Art of Asking. Šią knygą skaičiau beveik metus, taupydama ir lėtai. Citavau ją ne kartą (čia ir čia). Labai rekomenduoju absoliučiai visiems.
2. Hanya Yanagihara – A Little Life. Dažniausiai tokių knygų neskaitau. Ilgai su ja pykausi ir atsidėliojau, bet, kai prisėdau… verkiau ir pykau, ir vėl verkiau, ir negalėjau išmesti iš galvos. Nepaprastai jautrus ir haunting skaitinys.Moto kitiems metams:
Breath in strength, breath out bullshit.
Geriausia meditacija EVER:Metų paieškos:
balsai galvoje, vampyrai nuo a iki z, papai, papai rankose, papai ir pimpalas, sociopatas su sociopatu, ka sapnuoja moterys prieš pastodamos, sex nuotykiai panevezyje, ka reiskia kai sapnuoji suni kuris krenta o paskui teleportuojasi, www.patyrusios moterys didelias papais.lt.Kitų metų p(-lan)ažadai:
Nemėgstu šito. Vis tiek niekas nuo tokių pasižadėjimų nei svorio, nei alkoholio, nei cigarečių nemeta. Also nobody likes skinny sober bitch.
Todėl čia labiau planai:
1. Per Vilniaus maratoną nubėgti 10 Km;
2. Rašyti Rašyti Rašyti;
3. Įveikti bent 25 knygas per metus.Atrodo, viskas.
2016-ieji, bring it on! -
Tie, kurie pabėgo. Tie, kuriuos paleidom.
Dėmesio! Dabar bus truputis dvasinės pornografijos. Nes sharing is caring.
Neseniai penktadienį išleidau vyrą alaus, o pati susisukau ant sofos į dekutį ir žiūrėjau „Lost in translation“. Taip, dar nebuvau mačius. Ir ką jūs man?
Visą filmą Bill Murray – man patraukliausias planetos vyras. Tik
paskutinėje scenoje jo rankos senos, labiau tėvo nei meilužio, o man labai liūdna. Atrodo, Scarlet Johansson vietoje palydėčiau akimis jį nueinantį, žinodama, kad daugiau niekuomet daugiau neišvysiu, grįžčiau namo ir išklykčiau plaučius į pagalvę. Nes kaip toliau galima žengti pasaulio gatvėmis, jei tas, kuris tau taip tinka, nuo tavęs pabėgo?Tada randu video:
Ir susimąstau apie tą, kurį paleidau, nes… pabėgo? Bandau sudėlioti tą vieną sakinį, tačiau žodžiai veliasi – aš lyg ir laiminga, kad jis
dabar laimingas, laiminga, kad mes ne kartu, nes vienas kitam tik kenkėm. Bet tokie žodžiai atrodo visiškai beskoniai ir aš ilgai tiesiog gromuluoju šią mintį be didelio entuziazmo.Tada saulėtą rudens šeštadienį išbėgu pabėgioti. Vėjas kanda veidą, bet pageltęs Vilnius labai gražus.
Kai grįžinėju namo mano vyriškis rūko balkone ir moja man ranka. Moju atgal ir galvoju, kad štai kodėl mano žodžiai for the one who got away nesidėlioja. Because mine never did.Velniop tuos, kur pabėgo (nedabėgo, pargriuvo pakeliui ar paklydo). Veniop ir tuos, ir tas. Kam reikalinga išvėpus antra pusė? Kas parneš svieso ir šikpopierio?
Bet jei projektuotum žinutę jam ar jai, ką sakytum?
Paskubėk?
ar
Lauksiu tavęs kiek reikės?Bet aš nebūčiau aš, jei nesugadinčiau jautraus įrašo:
Bl. -
Raudoni siūlai ir žmonės
Yra ta, jau daug kartų girdėta, Kiniška legenda apie tai, kad tie, kuriems lemta susitikti yra surišti raudonu siūlu. Ir jis gali susipainioti, išsitempti, bet niekada nenutrūks ir žmones suves.
Man dažnai įdomu – kaip susitinka žmonės. Savo tekstuose aš juos pati sumetu į netikėčiausias vietas, nerealias aplinkybes ir kaip tas raudonas siūlas neleidžiu vienas nuo kito pabėgti. Realybėje viskas atrodo kaip didelis nesusipratimas (arba atsitiktinumas) – štai pasukai į kairę ir – Pyst – sutikai žmogų. Daryk su juo, ką išmanai.
Net ir tai, kaip sutikau gyvenimo vyrą, atrodo visiškas atsitiktinumas.
Iki paskutinės akimirkos dvejojau ar aš noriu važiuoti į tą programuotojų konkursą (jo, žinau, kad LOL).
Kai visi ketino eiti alaus man buvo šalta, tingu ir aš norėjau namo.
Bet nuvažiavau.
Nuėjau.
Ir – pyst – jau dekadą kartu.Bet šiandien ryte susimąsčiau apie tuos, su kuriais tik prasilenkiame.
Beveik kiekvieną dieną praeinu pro vieną galanterijos gaminių parduotuvę. Ten dirba nenusakomo amžiaus vyras, pas kurį pinigines aš perku jau penkmetį.
Pirmą kartą užėjau ir sakiau:
– Noriu piniginės.
Jis sunkiai atsiduso ir palinko prie blizgių spalvingų moteriškų delninukių.
– Kokios?
– Vyriškos.
– Labai gerai.
Ir dabar kiekvieną kartą vietoj jo pamačiusi kitą pardavėją sunerimstu, kad jis išėjo iš darbo. Kartais apsikeičiam reikšmingais žvilgsniais. Tikriausiai jam atrodau matyta.
Pakeliui į darbą ant Baltojo tilto kiekvieną rytą tuo pačiu metu sutinku vyrą. Jis labai barzdotas ir panašus į meškiną. Jei prasilenkiam ne tilto viduryje – reikšmingai susižvalgom, nes tai reiškia, kad kažkuris vėluoja.
Bėgiodama paupyje sykį prasilenkiau su vyru, iš kurio kišenės beveik man prie kojų iškrito piniginė. Pasivijau ir gražinau. Nuo to karto prasilenkiame dažnai – jis bėga link Žvėryno, grįžta tikriausiai kitu keliu nei aš.
Kiekvieną kartą prasilenkę abu vienas kitam dviem pirštais nuo kaktos atiduodam tarytum pagarbą. Nežinau, kuris pirmas pradėjo taip daryti.Aš nepažįstu šių žmonių. Nemanau, kad kada nors susipažinsiu. Tačiau jų nesutikusi lengvai sunerimstu – gal susirgo? gal darbą pakeitė? gal išsikraustė į Peru?
Kokios spalvos turėtų būti šis siūlas?PS. Jei atpažinai save, nuoširdžiausias linkėjimas. This is not creepy at all.
-
Geriausias festivalis ir „kas gi mums nutiko“ pamąstymas
Grįžom iš „Velnio akmens“. Jau išsimiegojom, purvą nuo kūnų nusigramdėm, sprandų nuo galvos purtymo beveik nebeskauda.
Apie festivalį jau prikalbėta pakankamai. Man buvo labai gerai. Gal tik trūko gardesnio maisto ir buvo kiek per
daug doom/stoner. Ir naktys galėjo būti šiltesnės.Festivalio šūkis: „Taigi px, teritorija juk aptverta“.
Festivalio filosofinis klausimas: „Jei galėtum pasirinkt – pimpalo ilgio speneliai, ar spenelio ilgio pimpalas – ką rinktumeis?“
Ir nutiko labai įdomi patirtis – prie tualetų prie manęs prieina vaikinukas.
– Labas, – sako. – Nesitikėjau čia sutikt. Kaip gyveni?
– Labas, – sakau. – Mes pažįstami?
Po keleto awkward minučių išsiaiškiname, kad jis – labai jaunas pažįstamas iš gimtojo miesto. Kuriam buvo 13, kai man buvo 17. Ar panašiai. Jaunoji neformalų karta, taip sakant. Tik dabar jis išaugęs, sulieknėjęs, turi skiauterę ir labai daug auskarų. Todėl ir nepažinau.
Apsikeičiam įprastomis tokiems pokalbiams mandagybėmis.
– O tu dabar kur? Vilniuj?
– Jo. Dirbu.
– O geras. Gal kokiam kabake dirbi? Užeičiau kada alaus išgert.
Ir čia aš suprantu, kad mano ofisinis darbas yra so boring, so formal, so diffrent planet, kad jį čia minėti yra beveik nepadoru ir gėda.Ir kas gi mums nutiko?
We have come the long way. -
Ką daryti su ženklu, kai visata jau jį atsiuntė?
Pasiūlyti visatai susikišti tą ženklą į subinę – irgi yra išeitis. Bet neniekinkim mums
duotų dovanų.Praeitą savaitę dar pagirioti po netyčinio ketvirtadienio išplaukėm į gatves ieškoti kultūros. Siurbėm kavą, jaučiau, kaip vyras keikia mane mintyse ir brovėmės per minią. Kalbėjom apie tai, kas labiausiai neduoda ramybės.
Žemaitės skvere pamatau žvakeles stiklainiuose ir einu pasižiūrėti. Nesusipratusi blaškausi tarp plastikinių maišelių kabančių ant medžių, kol beveik atsitrenkiu į jaunuolį.
– Tu juk turi klausimą, – sako labai įdėmiai į mane pažiūrėjęs.
Ir tą akimirką ar suprantu, kad aš tikrai turiu klausimą. Kad galiu galvoti tik apie tą vienintelį klausimą. Kad turiu tą klausimą jau labai ilgai.
– Taip, turiu.
– Tada čia įdėsiu atsakymą tik tau, – sako ir sukiša popierėlį į vieną iš maišelių.
Apsidairau, ar aplinkui nėra pretenduojančių į maišelį ir atsakymą iškrapštau lauk. Išlankstau ir nupurto elektra. Nesvarbu, kad gal ir banalus ir tikriausiai prastai išverstas, bet tą akimirką nieko taiklesnio perskaityti negalėjau:
Visą vakarą krepšyje tikrinu ar lapelio nepamečiau.
Kitą rytą dar besivartydama lovoje skaitau Amandos Palmer blogą. Seną įrašą, bet galvoje suskamba dar sykį:
A farmer is sitting on his porch in a chair, hanging out with his dog.
A friend walks up to the porch to say hello, and hears an awful yelping, squealing sound coming from the dog.
“What’s the matter with Ol’ Blue?” asks the friend.
“He’s layin’ on a nail that’s pokin’ up from the floorboards,” says the farmer.
“Why doesn’t he just sit up and get off it?” asks the friend.
The farmer deliberates on this and replies: “Don’t hurt enough yet.”
I carried that story with me through heartbreak after heartbreak, and through giant, painful, personal transitions. And I’ve since re-told it to many friends and advice-seekers. The general moral: When it truly hurts enough… you eventually move your ass.
Ir štai aš turiu savo atsakymą. Dvigubą.
Reikalauti dar kažko būtų akiplėšiška. Bet ką daryti su tuo atsakymu aš nežinau, nes visos kryptys atrodo vienodai baisios, nepatogios arba tiesiog šūdinos.
Duodu šiai šaradai išsispręsti pusę metų. Ir tada pradėsiu kapoti galūnes, jei reikės – ir savo. -
Apie laimę ir kitus demonus
Vis iš arčiau į nugarą alsuojant trisdešimtmečiui filosofinis laimės klausimas iškyla vis dažniau ir dažniau.
Nes kažkada kažkas mūsų ir jaunesnėms kartoms pasakė, kad mes privalom užaugę tapt laimingais. Žmonės klausia vaikų
kuo jie nori būti uždaugę ir labai džiaugiasi, kai šie atsako „būsiu savimi“ arba „būsiu laimingas“. O kad taip paprasta būtų…Mūsų tėvams laimė dažnu atveju būdavo aukštojo mokslo diplomas, darbas ir nuosavas butas, tada – šeima, vaikai, automobilis, gal nuosavas namas. O štai mes sugalvojom, kad ne piniguose, diplome ar vedybiniam guoly laimė ir ėmėm IEŠKOTI SAVĘS.
Ir nieko nesmerkiu – aš viena iš jūsų. Prieš porą metų guodžiau save straipsniais apie ketvirčio amžiaus krizę. Dabar suprantu, kad ketvirtis jau praėjo, krizė – ne. Ir jau pasisupusi karuselėje būsiu gydytoja – ne, programuotoja – ne, žurnalistė – ne, dirbsiu reklamoj – ne… Vėl galvoju kuo nauju čia galėčiau užsiimti. Nemanau, kad tam bus pabaiga.Tiesa, kurią pirmą sykį išvydau dirbdama „Lotosų jūroj“ ir dėliodama natūralius smilkalus iš ožkų mėšlo, – Kančia kyla iš troškimo. Kuo mažiau nori, tuo mažiau ir verki negavęs. Maybe sounds harsh. Life is harsh. Deal with it.
Jei nė nesitiki, kad iš darbo išeisi 17:30, tai nesinori taip labai verkt iš jo išėjus 19:30. Patikrinta praktikoj.Kita ne mažiau svarbi tiesa – nuo savęs nepabėgsi. Mačiau daugybę tų, kurie manė, kad naujas būstas, naujas miestas, naujas meilužis ir dar trys naujos katės atneš laimę, tačiau ne. Iš principo taip gyvenimas neveikia. Todėl prieš pradėdamas bėgimą turi susitvarkyt su savo galva.
Ir trečia banaliausia tiesa – juokas. Nes nėra nesekmės, kurios savikritiškas juokas nepataisytų. Kad ir per ašaras.
Ir kalbant apie juoką – visą savaite be sustojimo klausau Bo Burnham – God’s Perspective:
Ir perfrazuojant Bo:
If you want happiness then the happiness has gonna come from you. -
Kada pirmą kartą supratai, kad kažkas negerai?
Amandą Palmer mėgau jau labai seniai (pirmame kurse, gal kiek anksčiau). Tačiau aš įprastai gana prasta ir pasyvi fanė.
Ir per Kalėdas jos knygą „The Art of Asking“ nusipirkau, nes buvo nuolaida ir maniau, kad taip nors šiek tiek išsipirksiu kaltę už kadaise persirašytą kompaktą. Knygos aš vis dar neperskaičiau. Ne, su knyga viskas gerai, tikriausiai nelabai gerai su manimi. Bet knyga iš tiesų tokia gera, kad taupau ją ir skaitau po trupinėlį. Retai kada taip taupau rašytą žodį
Ir tada Amanda pataiko labai taikliai:Late one night at a yoga retreat a few years ago, a teacher asked a group of us to try to remember the first instance in our childhoods when we noticed that things were, for the lack of more clinical term, „not okay“. My answer was so quick to come and so deeply revealing that it made me laugh out loud. It is, in fact, my earliest intact memory. I was three.
There was a tall wooden staircase in our home, and one day I toppled all the way from the second floor to the first. I sharply remember that Am I going to die? slow motion panic as I tumbled head over heels in a bouncing, cartoon blur. I was uninjured, but the fall had been traumatizing, and I ran, weeping and discombobulated, into the kitchen to recount the epic incident to my family.
Here’s what I remember. The kitchen was full of people: my mother, probably my stepfather, maybe my three older siblings, maybe some other random adults.
And none of them believed me.
They thought I was making it up. Trying to get attention. Exaggerating. Dramatizing
And there I was, thirty-two years old, at yoga retreat, desperately trying to find myself, and realizing that everything I’d been doing in my life, artistically, could be summed up like this:
PLEASE BELIEVE ME. I’M REAL. NO, REALLY, IT HAPPENED. IT HURT.Ir aš susimąstau – kada pirmą kartą supratau, kad kažkas ne taip?
Prisiminimas sudėtinis, manau, kad buvau ketverių. Tais laikais PanTV didžiąją dalį laiko rodydavo policijos informacija – rastų lavonų nuotraukas be cenzūros ir ieškomus nusikaltėlius. Prašydavo skambinti, jei atpažinai.
Su drauge bu
vom tik išmokusios žaisti kryžiukus ir nuliukus. Ir ji visuomet būdavo kryžiukas – taip pirma užsiimdavo centrinį langelį ir visuomet laimėdavo. Kiekvieną kartą man pasipiktinus ir pareikalavus, kad kryžiukas dabar būsiu aš, ji tik patempdavo lūpą ir sakydavo „bet aš gi nuliuko nupiešti nemoku“. Ir esu tikra, kad vieną kartą pakėlusi akis nuo asfalto pamačiau žmogų, prieš tai matytą TV ekrane, kaip ieškomą už vagystę ar prievartavimą.
Niekas manim nepatikėjo. Sakė neišsigalvotiIr tada vieną dieną su seneliu ėjom iš Panevėžio Bičiulio ir esu įsitikinusi, kad kaimyniniame kieme užtikome kraujo balą. Ne tris lašus ant šaligatvio, ne pusę puodelio, kiek gali iškapsėti iš kraujuojančios nosies. Ir galbūt ten tebuvo raudoni dažai, tačiau kalbame apie 1992 m. Panevėžį, kai per du kiemus nuo mano vaikystės kiemo vyko tokie dalykai.
– Su seneliu matėm daug kraujo, – bandžiau paaiškinti grįžusi namo. – Įdomu, kas ten atsitiko.
– Nieko neatsitiko. Sėsk valgyt.
– Bet..
– Nieko ten nebuvo.Ir kartais iš tiesų atrodo, kad nemažai laiko užtrunki dairydamasi ir galvodama AŠ ŽINAU, KĄ MAČIAU. TAI, KĄ MAČIAU – TIKRA. TIKĖKIT MANIM.
-
Brain is one sneaky bastard
Žinot, būna, kad viduryje nakties, pakeliui į darbą arba duše, mąstant api
e gyvenimo prasmę užpuola, koks šlykštus prisiminimas apie kvailiausią gyvenimo poelgį? Ir tada tik nori susigūžti į kamputį ir tyliai tyliai ten sėdėti, kol praies koks šimtmetis.Neseniai mano streso ir nemigos perdozavusios smegenys nusprendė prisiminti pirmąjį kartą, kada mano mama turėjo svarią priežastį šokti I told You So dance. Aišku, negaila – good for her, bet gėda prisimint.
Buvau šešerių, kai išsikraustėm iš senelių buto į nuosavą. Pamenu, gyvenom trečiam aukšte ir turėjau draugę vardu Laura, kuri gyveno penktame. Ir turėjo du milžiniškus
Senbernarus, kurie turėjo be proto daug atliekamo kailio. Kai pas ją dėliodavom puzzle, dėžutėje kailio būdavo daugiau nei detalių.
Pirmąją Rugsėjo pirmąją paaiškėjo, kad būsim klasiokės, ot buvo džiaugsmo. Atsimenu, ryte mama įgrūdo mane į labai rožinę suknelę, dar labiau rožines pėdkelnes, plaukus susuko į kuodą, ant jo užmovė pukuotą gumutę (buvo mūsų vaikytėje tokie juokingi apvalkaliukai mergaičių kuodeliams) ir labai rimtai pasakė:
– Elkis rimtai.
– Kodėl?
– Pamatysi, bus su Laura bėgsit, nukrisit, nusibrozdinsi kelius ir pėdkelnes susiplėšysi.
Žinoa, po visų džiaugsmingų kalbų, mokytojai pranešus, kad einam fotografuotis ir mes su Laura džiugiai nubėgom… į kitą pusę. Ir ,žinoma, aš pargriuvau. Ir, žinoma, nusibrozdinau kelius ir susiplėšiau pėdkelnes. Klasės nuotraukoje labai gerai matosi kruvini keliai ir delnai.
Aišku, vienam suole su Laura pasėdėjom gal keturias dienas – kalbėjom per visas pamokas ir labai greit buvom paliktos po pamokų ir išsodintos.
Dar toje mokykloje būdavo choreografija ir nekenčiau tos pamokos visa esybe. Kadangi buvau mažiausia klasėje, man niekuomet nelikdavo berniuko ir reikėdavo šokt su mokytoja. Dešimtmečio trauma.Po metų išsikraustėm į kitus namus. Bent jau mano vaikiškoje galvoje viskas įvyko labai greitai. Tarytum per pusdienį. Ne pirmas kartas, kada staiga teko viską pradėti kitur, nespėjus atsisveikinti ir susiprasti. Mielos smegenys, aš puikiai suprantu, ką jūs bandot pasakyt. Bet kartais galėtumėt ir patylėt, Assholes.
-
Apie lauktus ir nelauktus pokyčius. In memoriam
Rašyti apie pokyčius ką tik persivertus į naujuosus metus atrodo įprasta. Stengiuosi nekurti sau standartinių New Year Resolutions, bet mintis apie pokyčius galvoje sukosi jau labai ilgai.
Tikriausiai ne viena savo kartoje esu užauginta tėvų, kuriems pokyčiai reiškia tik vieną – nestabilumą. Mūsų tėvai gyvena tuose pačiuose namuose, kuriuos įsigijo (arba gavo pagal paskyrimą) vos baigę universitetą. Iš studijų programos į studijų programą irgi nelakstė. Jie dirba tame pačiame darbe (ar bent jau srityje) jau 25+ metų ir dėl to jaučiasi saugūs ir laimingi. Ir dėl to kiekvienas mano darbo, buto ar specialybės keitimas mamai sukelia aparpuolį (smagus žodis, reiktų dažniau naudoti). O ką bekalbėti, jei sugalvočiau keisti antrąją pusę (stop, nė neplanuoju).
Mes esam tie, kurie retsykiais net nesąmoningai nori supurtyti savo realybę su kokiu galingu pokyčiu. Įnešti dramos. Trys metai toje pačioje įmonėje jau atrodo ilgai, ir mes skersuojam į tuos bendraamžius, kurie prie to paties stalo ofise sėdi jau septynerius ar aštuonerius metus, arba, neduokdie, dešimtmetį.
„Jūs kartu jau septynis (aštuonis, devynis…) metus? Siaubas kaip ilgai“ – girdėjau milijoną kartų.Iš tiesų, norėjau papasakoti kokius pokyčius savyje planuoju, tačiau ši savaitė pakrypo kitaip. Buvau priversta galvoti apie pokyčius, kurių nelauki, nenori ir nesitiki.
– Beitas mirė, – parašė man pirmadienį draugė.
Ir lyg elektra nuėjo stuburu. Kastytis Beitas buvo dėstytojas man GMF’e dėstęs biologiją ir biofilosofiją ir mano mamos buvęs kursiokas. Vienas iš nedaugelio dėstytojų, pas kurį aš neturėjau skolų, nes biologija buvo vienas nedaugelio dalykų, kurį dar šiek tiek supratau. Pamenu, pirmame kurse labai nustebo sužinojęs, kad žinau kaip prancūziškai „žalia“. K. Beitas buvo dėstytojas, kuris per pusvalandį sklandžiai pereidavo nuo fotosintezės iki elfų regėjimo subtilybių. Biofilosofijos auditorija beveik visada būdavo pilna, nors paskaita ir buvo penktadienio popietę.
Kai pilni jaunatviško entuziazmo sugalvojom kurti leidyklą ir leisti fantastines knygas, paskambinom jam ir susitarėm dėl susitikimo. Vietoj planuotos valandos K.Beito kabinete praleidom keturias. Išėjau tokia pilna galva, kad net zvimbė. Žinoma, leidyklos mes neįkūrėm. Tačiau beveik visos jo rekomenduotos knygos poros metų bėgyje buvo išverstos ir išleistos kitų ir pateko į bestselerių sąrašus.Aš nesu tikra ar jis mane sutikęs būtų prisiminęs, kas aš tokia, ir mūsų sapaliones apie varliagyvio vardu pavadintą leidyklą. Bet ši mirtis, faktas, kad aš tebegyvenu šiame mieste, o jis nebe, yra pokytis, kurio aš nenorėjau ir nelaukiau.
Nežinau, ar Kastytis Beitas buvo Tolkieno fanas. Bet labai tikiuosi, kad po šio mūsų pilkos realybės sapno jis atsimerkė kur nors Rivendell’e, guviai pakilo ant kojų ir sušuko „I’m going on adventure!“.
Gero nuotykio, Dėstytojau.
