Praėjusią savaitę atradau tabletytes, kurios padarytos iš žolyčių, bet nuo jų miegelis turi būt saldut saldutėlis. Bybį ble. Miegojau gal ir kietai, bet sapnavosi taip kaip bad acid trip. Tai nusprendžiau kuriam laikui pristabdyti.
Kadangi vakar buvo sunkus pirmadienis, tai su Lizzy įsisavinom po keturis alaus, grįžau namo ir nuėjau miegoti. Nežinau, ką jie deda į tą alų. Bijau taip sakyti, nes dar ims ir manęs paklausys, bet turėtų tą alų pabranginti, nes ne nuo bet ko tripinsi taip toli.

Sėdžiu ligoninėje su vyriškiu. Jis baisingai sužalotas, nudegęs – neturi kairės akies, o iš dešinės jo rankos likę tik kaulai ir prie jų prikibusios sausgyslės. Sėdžiu greta ir teplioju jį kremu nuo nudegimų. Tą akimirką man taip ramu, nes žinau, kad jam viskas bus gerai.
Ligoninėje vyriškis susipažina su pagyvenusiu vyru. Jie kalba apie politiką ir kitus dalykus, aš smaukausi aplink. Galiausiai vyriškis sugyja, jį paleidžia iš ligoninės, o aš su būriu senų draugu atsidūriu savo kaimo sodyboje. Joje įsikūręs minėtas vyras.
– Ateik, – sako man.
Nuseku paskui jį. Kambaryje jis man rodo keistą konstrukciją: padarytas tarytum didelio vazono skerspjuvis, pačiame jo dugne raitosi kirminai, viduryje – kažkokia keistai žalsva žėlė, prie pat žolės juodi blizgantys driežai ėda lavono spalvos varles, ore kaba samanų gniūžtė, o virš jos sukasi mikroskopiniai kolibriai.
– Gražu, – atsakau ir išslenku laukan, gerklėje vos nulaikydama negerą nuojautą.
Draugai lauke sėdi ant žolės. Visi mes vilkime kareiviškos medžiagos lietpalčius.
– Man tai nepatinka,  – sakau.
– Nebūk paranojiška, – sako draugai.
– Einam iki pašiūrės, patys pamatysit.
Būriu nueinam iki pašiūrės, kurioje šiaip tėvai laiko visokius sodo įrankius. Milžiniška grandinė nuo durų tiesiog nukirsta, viduje pilna pjuvenų.
– Sakiau?
Mums už nugarų pasigirsta siaubingas, kraujo išalkęs klyksmas. Griebiu pirmą po ranka pasitaikiusį kirvį.
– Gulkim ir užsiklokim. Čia maskuojanti medžiaga, jis mūsų nepamatys, – sako draugai.
„Jis“ – tai juodaplaukis garbanotas pagyvenusio vyro sūnus. Mano draugai gula ant žemės užsiklodami savo lietpalčiais. Klyksmas artėja, o aš galvoju, kad draugai neteisūs, nes keista nuojauta sako, kad šį sapną aš jau sapnavau, jame gulėjau po lietpalčiu, miriau ir tos klaidos kartoti nebenoriu. Todėl bėgu su kirviu rankose. Sau už nugaros girdžiu krentantį ir kylantį plaktuką bei žudomų draugų klyksmą.
Su garbanotu juodaplaukiu susidūriu kiemo viduryje. Mano rankose kirvis, jo rankose – pagaląstas atsuktuvas. Bijau prie jo priartėti, nes nesu tikra, ar moku tuo kirviu naudotis. Vyras meta atsuktuvą į mane, pagaunu jį ir sviedžiu atgal. Įsminga jam į petį, nuo smūgio jis apsisuka ir aš užsimoju kirviu. Pataikau į kaklą iš nugaros. Vyras parkrenta, užsimoju dar kartą ir galva nusirita. Žaizda kakle nekraujuoja, joje nematyti stuburo, raumenų ar kraujo. ŽAIZDA KAKLE ATRODO KAIP PRAPJAUTAS SALIAMIS.
Kiemo viduryje stovi moteris žalia suknele. Stovi nejudėdama, primena druskos stulpą.
– This was not his fault, – sako (taip, sako angliškai). – This was my husband evil doing.
Tuo metu iš sodybos pasirodo pagyvenęs šeimininkas. Pažeme bėgu per pievą.

Atsibudusi išgėriau vandens ir pakvėpavau.

Vėl užmigusi sapnavau darbo susirinkimą, vykstantį vaikiško spektaklio užkulsiuose, aplink lakstė vyras su pirato kostiumu. Valgėm spurgas. Tada ėjom žiūrėti filmo. Sėdėjau ant sofos prie tariamai pas partnerius dirbančio vaikino. Žvėriškai gražaus vaikino, kurį mano smegenys kažkodėl styled like a Backstreet boy.
– O tu kada nors sakai tiesą? – klausia jis manęs, glostydamas skruostą.
– Tik sau,  ne kitiems, – paaiškinu.
Tada bučiuojamės, o jo lūpos labai sūrios.

Yep, this is definitely a tumor.