people suck
-
Skalbyklės remonto ypatumai arba Aš tik noriu švarių kojinių
Mūsų skalbimo mašina vadinasi OKO LAVOMAT ir ji jau mačius gyvenimo.
Todėl, kai vieną rytą įjungta ji nebeišleido nė garso.– Bus tau skalbt savo medinius bajerius, – sakė Eglė.
Ha, labai juokinga, Egle.
Ir taip mes su vyru pradėjom odisėją ir meistrų paieškas.
Meistriukai I:
Vyras randa meistrus, kurie kainomis nesikandžioja ir iš puslapio atrodo rimta kontora. Puslapyje forma, kurią prašomą užpildyt, įrašyti gedimą, prisegt selfį su savo skalbenke, sako, per 3 d.d. susisieks telefonu arba elektroniniu paštu.
Formą užpildom ketvirtadienį. Visą savaitę – tyla. Kitas 3 dienas neatsiliepia nė vienu telefono numeriu.
Jaučiu švarių kojinių trūkumą ir išdavystę.Meistriukai II:
Skambinu antram Google rezultatui. Atsiliepęs vyras bando multitaskinti, pagal garsą, kažką rašyti, nes klaksi klaviatūra, ir dar kalbina kolegą.
Išdėstau mūsų bėdelę.
– Tvarkoj, šiandien po 20 valandos atvažiuos meistras. Paskambins prieš tai.
Aš jau šoku džiaugsmo šokį.
Meistras nepasirodo nei po 20 valandos, nei po 21, nei 23:30. Jaučiuosi apgauta ir išduota.Skambinu 12:30 kitą rytą.
– Labas rytas, žinokit, pamiršot mus vakar.
– Šitaa…. maistras nusivėlino…. Tuoj pasiderinsim ir perskambinsiu jums.
Ok, kam nepasitaiko. Laukiu.15:30 – vis dar laukiu. Jaučiuosi dvigubai išduota, todėl skambinu dar kartą.
– Laba diena, gal jau ką nors išsiaiškinote ir žinote, kada galim jūsų sulaukti?
– Šitaa… Penktadienį vakare, gerai?
– Oi, kaip tik penktadienis ir netinka… Gal galima šeštadienį arba sekmadienį?
– Tai gerai, šeštadienį ar sekmadienį. Viso ger…
– Palaukit, o gal sutarkim tikslią valaną?
– Gerai, vienuoliktą. Viso ger…
– O mūsų adresas…
– o.
Ir padėjo ragelį.Meistriukai III:
Atvažiuoja beveik sutartu laiku.
– Labas vakaras, mes jau prie jūsų. Kurios čia durys?
– Čia daug kas pasiklysta, tos, ant kurių parašyta Šiluminis punktas. Tada trečias aukštas.
– Cha cha cha, niekad dar nebuvau šiluminiam punkte, kuris būtų trečiam aukšte.
Bet skalbenkę diagnozavo. Ana nebegyva ir prikėlimas kainuotų 150 eurų.Taigi dabar pradedam derybas su savininku ir odisėją po savitarnos skalbykas ir draugų namus.
-
Būrėjai, aiškiaregiai, atsakikit į klausimą – Sapnai edition
Kai prieš metus viena draugė, kurią laikau labai racionalia asmenybe, mane pakvietė mane į Būrėjų ir Aiškiaregių FB grupę, parašiau jai tris raides:
– WTF?
– Palauk ir pamatysi, – pasakė ji.Palaukiau ir pamačiau, ko nemačiusi. Žinoma, grupė administruojama, prižiūrėta ir žmonės dažniausiai vieni kitiems malonūs, bet perliukų ten uždera ne prasčiau nei supermamyčių pokalbiuose.
Sapnai visada domino žmones, ji visada buvo mystifikuojami – paslaptingi proto kūriami vaizdiniai kūnui miegant… Aha, LOL. Gal ne man juos teisti, kai visas blogas kraujuoja nuo mano pačios sapnų, bet… nu… aš skyrybą moku. Daugiau ar mažiau.
Ką tai reiškia? Kad ateina žiema, reikia UGGsų ir vilnonių kojinių. Paliubomu. (yay, rimuojasi!)
Yep, UGGsai for you too. Jei su klausėja aukščiau susimesit, gal rasit akciją „Keturi batai už dviejų porų kainą“.
Kai reikia kovot su „dusem“ ir dar labai piktom, padėt tik druska ir Supernatural.
PS. jei barstysit ne druską, o koksą, sapnai bu įdomesni ir problemos garantuotai bus kitos.…Pavyzdžiui tokios:
Labuka pirk užuolaida. UGGsai tikriausiai irgi nepamaišys, bet iš vienos algos gali neužtekt.
Patarimas gauna +10 taškų iš manęs ir jo autorė – gerą karmą bent porai metų. Neabejoju, kad ugnis simbolizuoja turtus, kurie įgyjami po sėkmingo sandorio. Ir pagropto vaiko. Yep. This is it.
Is this a real life?
Tai, ką autorė vadina „nesapnu“ man yra 7 alaus per 2 valandas.
Patarimas? Bent retkarčiais blaivybė yra labai gražus ir nuostabus dalykas. Everyone should try it. -
Juokas ir ašaros sveikatos apsaugos sistemoje (labiau juokas)
Mes su vyriškiu nelabai lankomės pas gydytojus – dažniausiai galvojam kad praeis. Net nežinau, ar jis yra iš arti matęs antibiotikų pakuotę iš arti. Nė vienas niekuomet neturėjom
e biuletenio. Aš tik pernai persirašiau į polikliniką Vilniuje. Jis nežinojo, kurioje poliklinikoje yra registruotas.
Akivaizdu – su sveikatos apsaugos sistema mes nesam susipažinę.Tačiau per mosh pit’ą ant vyriškio kojos netyčia užkirto jaunuolis ir kadangi tinimas nepraėjo per porą savaičių ir aš dar pasiskaičiau baisių pasakėlių apie kaulo skilimus, vyriškiui teko malonumas lankytis pas gydytojus. Aš tuo metu kitoje ekrano pusėje gaudavau įvykių ataskaitą real time.
Pirmas veiksmas: Registracija
Pavyko iš antro karto. Nes niekas nežino, kur yra registratūra. Net pati registratūra.Antras veiksmas :Rentgenas (tiesiai iš Gtalk)
Pasiuntė rentgeno į 104. Ateinu, o ten nieko nėra.
Išeina iš šalia esančio kabo, sako, čia jau nebedirba.
Grįžtu.
Palaksto seselė po kabus, parašo lapuką ir sako – važiuok į Lukiškių filialą, persišviesk ir važiuok atgal. Tada pasėdesi, kol pažiurės nuotrauką ir pasakys.
Krc, jei tikra trauma – spėčiau numirt. O jei ne – pilnai sugyt.
Ateinu prie rentgeno kabineto, nieko nėra.
Palaukiu, ateina didelė moteriškė ir pasako, kad jai pietūs (pastaba – veiksmas vyksta penktadienį ~17 val)
Įleidžia vistiek.
Atsiliepia mobiliu (panašu, kad draugei).. Likusią procedūros dalį kalba telefonu.
Sako – gulk.
Vis dar su telefonu.
Duoda nosinaitės dydžio mėlyną skiautę ir sako – prisidenk.
Patampo koją ir porą kartų šūkteli „netaip“. *Surėkia „netaip!!“
Spėju, kad ne taip koją laikau.
Susitariam be žodžių.
Pakartojam šitai 5 kartus.
Mąstau – būsiu nevaisingas.
Ps. Skiaute dengiu kiaušus.
Daktarė nepadėjusi ragelio sako – viskas.
Einu atgal į Vytenio sk.Trečias veiksmas: Pasiaukojimas dėl kitų
Bonus feature: laukiu vis dar savo sexy fotkių… Šalia prisėda mama ir dukra (abiem po 100m+).<
Visiems praeinantiems gydytojams ir ne tik su pasididžiavimu mama pasakoja, kad atėjo ne dėl savęs, o dėl vyro, nes jam sauskelnių reikia.
Iš balso galima suprasti, kad čia – motinos Teresės vertas žygdarbis.
P.s. Ji poliklinikos tvarką žino geriau nei seselės ir daktarės kartu sudėjus.Ketvirtas veiksmas: Greitoji pagalba
Hmm, pasirodo kažkam bloga ir guli prie poliklinikos durų, niekas nepadeda.
Seselė pyksta (rusiškai), nes kažkas išdavė paslaptį, kad ten čiuvas guli. O bloga jam, nes girtas bomžas.
Jo draugas būdamas poliklinikoj kviečia greitąją.
I am going krei krei.
Atėjo foto.
Traumų nerasta.
Bomžai registratūroj pykstasi, kodėl jų neišveža greitoji.Aš ketinau parašyti kokią išvadą, bet… negaliu.
Tiesiog geriau yra nesirgti arba amputuoti galūnes namie. -
Kauno aukštųjų mokyklų mafija*
*Ha! Čia nebuvo nė žodžio apie korumpuotus dėstytojus, prekiaujančius diplomais, ar apie švogerius, kurie nepriima dorų studentų mokytis nemokamas vietas. Apsaugok Viešpatie, ne. Čia tik tai, kas man prisisapnavo.
Jau kadaise sapnavau, kad išsinuomavau naują butą, bet į jį taip ir nepersikrausčiau. Atsivedu koleges aprodyti. Atrakinu duris ir išgirstus bėgantį vandenį. Užeinu į tualetą, o ten lyg iš lubų dušas bėgtų. Ir nesuprantu, iš kur tiek vandens.
.- Matyt kaimynai užpylė, – sakau. – Eikit į darbą, aš nueisiu išsiaiškint.
Pakylu laiptais ir atsiskaičiuoju kaimynų duris. Durys lygios, be rankenos, be akutės – tiesiog metalo stačiakampis įguldytas į sieną. Greta – nedidelis skambučio mygtukas. Paspaudžiu.
– Jis užsiėmęs, – sako man vyras su juokinga barzdele ir dar juokingesne kasele, nes kakta ir viršugalvis jau nuplikęs.
– Ammm… – iš karto pagalvoju apie mafiją ir jos bosą dabar vonioje skandinantį žmones. Vandens perviršis bėga į mano butą.
– Jis užsiėmęs.
– Nežinau apie ką…
– Užsiėmęs.
– Užtvindėt mano…
– Ar jūs galit baigt mane pertraukinėt? – piktai klausia, o aš dar pikčiau pagalvoju kažką labai negražaus apie Kauną ir kauniečius.
– Jūs užtvindėt mano butą. Liaukitės.
– Vaje, žinok visi turi problemų, – palinksta nepatogiai arti.
– Užsičiulpkit, – sakau ir jį stumteliu. Atbulomis (!) lipdama laiptais parodau abu vidurinius pirštus. Vyras pasileidžia link manęs.
– Panele, ar jūs įsterikuojate? – klausia.
– Taip. Labai.
– Man reikės pamatyti jūsų diplomą, – pagauna mane už rankos.
– Nesinešioju, – ranką trūkteliu taip stirpiai, kad vyras kone praranda pusiausvyrą.
– Už tokį šlykštų elgesį turėsim atimti iš jūsų diplomą.
– Man px, aš Vilniuje mokiaus.
Grįžtu į šlapią butą ir galvoju, kad teks ieškotis naujo. -
Draudimai. Forumiukas edition.
Šiandienos klausimas:
Kadangi man tėvai vaikystėj daug ko neleido (pavyzdžiui, eiti į parduotuvę, į kurią eidavo visi vaikai, nes reikdavo pereit labai judrią gatvę be šviesoforų), tai dabar aš maištauju ir pabandytų man vyras, blyn, ką nors uždrausti.
For the sake of an argument apsibrėžkim, kad normalioje poroje žmonės turėtų kalbėtis ir žodžių „draudžiu“ arba „neleidžiu“ neturėtų būti. Reiktų sakyti „Nepritariu tam“ ar pan. Ir kai kurie dalykai turėtų būti savaime suprantami:
– Nesidulkint su kažkuo kitu. Ar bent jau nesidulkinti per pilnatį ir antrai pusei stebint. Nebent susitari kitaip;
– Nevartot narkotikų. Ar bent jau nevartot labai stiprių narkotikų ir labai dažnai. Arba nevartot narkotikų, jei nesidalini su antra puse;
– Neišleist nuomos pinigų batams (mūsų atveju – per Steam sale’ą);
– Nekišt pirštų į veikiantį blenderį, nes invalidumo net ant nuomos nepakaks;
Tiesa, paskutiniu atveju, pasakyti „Nekišk, ble“ yra paprasčiau, nei „Nepritariu tavo pasirinkimui, bet jei labai nori…“Mano asmeninėje patirtyje vyras man neleidžia vieno dalyko – darytis daugiau nei penkių tatuiruočių. Bet pakalbėsim, kai tas penkias pasidarysiu.
Ir aš galiu suprasti, kad normalu, kai antra pusė neleidžia bendrauti su buvusiais ar eit į klubą vienai. Bet pažiūrėkit kokie perliukai:
Ir… Emancipacija at its finest:
Pastebėjimas – Puikiai! (31)
-
Kaip mes baigėme mokyklą arba „Priverk man upę“
Kadangi dabar visi stebisi/piktinasi dvyliktokų verkšlenimais dėl brandos egzaminų, reikia ir man tai padaryti, kol nevėlu. Įrašas bus apie tai kaip mano laikais viskas buvo geriau.
Pati iš dvylikamečio švietimo sistemos konclagerio ištrūkau prieš septynerius metus, bet kadangi giminėje buvau tokia pirmoji, tai kiekvienais metais tenka stebėti, kaip šeimą apima vis didesnė emocinė tryda. Ir dabar visi vėl yra labai jautrūs ir pažeidžiami.
– Ar galima į universitetą stot su mokykliniu lietuvių? – klausia manęs ir aš tampau pečiais.
Baisiausia tai, kad klausia ne suinteresuotas dvyliktokas, o jo mama, nes realu, kad dvyliktokas dar nelabai supranta, kas įvyko ir išgirdęs, kas jo laukia, išpūstų akis su klausimu „kaip tai pats kojines skalbsiu?“.
Kokia dvyliktokai buvom mes? Dabar kai galvoju, tai atrodo, kad tik miegojom, gėrėm ir mokėmės.Matot, skaitantys jaunuoliai, mano laikais lietuvių ir anglų įskaitų temų niekas nežinojo iš anksto – ateini, gauni lapuką su tema ir tada jau blevyzgoji. Žinoma, aš su savo pavarde būdama sąrašo gale dažniausiai apytiksles temas nugirsdavau, o štai gyvenimo vyras visuomet eidavo pirmas. Ir – nieko. Nei isterijos, nei minčių apie savižudybę. Nors, žinoma, kojytės drebėjo. Pamenu, kai jau turėjau eit į anglų kalbėjimo įskaitą mano aukštas fainas klasiokas sėdėjo ant grindų rankom ir kojom apsikabinęs mano koją ir rėkė „NEPALIK MANĘS“. Dar ir dabar nežinau kaip labai anas juokavo.
Ir va mano vyras buvo toje kartoje, kuri dėl nutekėjusių atsakymų lietuvių egzaminą turėjo perrašyt. Ir… Nepatikėsit – visi išgyveno.
O va dabar visi yra labai nuskriausti. Nes tokių temų nesitikėjo. Nes niekas jų nesupranta. Egzaminų lapai sulaistyti ašaromis. Kruvinos sienos. Mergaitės be akyčių. Ok, gal kiek perdedu. Kiekvienais metais atsiranda individų, kurie ant egzamino lapo užrašo savo vardą, neišsijungia telefonų, ateina ne į tą mokyklą ar atėję į matkę laiko istoriją. Bet skaitant straipsnius ir forumiuką atrodo, kad šieme 99% abiturientų yra daugiau ar mažiau atsilupę. ATSILUPĘ. Dievinu šitą žodį.Nemažai džiaugsmo suteikia dvyliktokų grupė Facebook. Keletas perliukų (kalba netaisyta):
Po lietuvių egzamino:
„Jeigu 1 pastraipoj remiaus kuriniu o kitose 2 pastraipose remiaus ne kuriniais o serjalais nieko blogo?“
„jeigu sumaisiau lyteraturini su samprotavimu ir tipo vietoj 4 pastraipu 7 parasiau? cia labai blogai??“
„Tai va emiau pirma tema ir remiaus Vaizganto „Dievu misku“. Kitu dvieju autoriu nepanaudojau tai cia tipo tiks?“
„Laba nakty. Jei prie knygos „katekizmas“ parasiau kad ne Martynas Mažvydas ją išleido o Kristijonas Donelaitis.. Apie kitus du gerai parasiau.. Išlaikysių??“
Prieš matematikos egzaminą:
„Kaip apskaičiuot diskriminantą?
Kokia yra Pitagoro formulė?“Egzistenciniai klausimai:
„Gal kvailas klausimas, taciau jautriam, gerasirdziui zmogui labiau tinka stoti t policija ar i slauga? jusu nuomonytes“
Ok, ok, piktinuosi tik todėl, kad tai labai malonu.
Iš tiesų, jei jūsų nepadarė mokykla, tai padarys gyvenimas. -
Sekmadienis: Empty promises. Sociopathic greed. Širdies reikalai.
Sociopatai man atrodo įdomūs. Kaip kadaise paaugliams priklausė turėti kokią dramatišką psichologinę ligą arba – dar geriau – būt pagulėjus ligoninėje dėl tos ligos. Jei paauglystėje tokių žmonių nepažinojote – tai čia mano problema, ne jūsų. Dabar visai madoj sakyt, kad esi sociopatas (vėlgi, gal čia mano aplinkos problema).
Dažniausiai atrodo, kad per laiką emocijos atbunka ir žmonės šitai interpretuoja neteisingai. Čia kaip kad jei visą gyvenimą patyri 2 lygio stresą, tai tas 2as lygis tampa tavo nuliniu lygiu. Sociopatais taip lengvai netampama – believe me I checked.
Pradėkim iš kitos pusės. Save laikau tikinčia meile. Gal ne princais, baltais žirgais, visu „esam angelai, bet su vienu sparnu, kad skristumėm – turim apsikabinti“ mėšlu, bet iš esmės – meile ir kad jinai reikalinga. Banaliam interviu sakyčiau, kad iki savo gyvenimo vyriškio mylėjau dar du kartus. Buvau jauna ir perdėtai dramatiška, su liūdnom dainom, nemiegotom naktim ir kitais atributais. Dabar Facebook stebiu juos besiperšančius, besituokiančius ir nuoširdžiai palaikinu visas nuotraukas. Dar kartais pagalvoju, kas būtų, jei būtų buvę kitaip, bet nepiktai. Ir visada gana jautriai reguodavau į draugų ir aplinkinių romantinio gyvenimo problemas. Geri žmonės neturėtų būti vieniši.
Bet vat po pusmečio forumiuko terapijos, ypač skiltyje „Širdies reikalai“, pasidariau abejinga svetimoms problemoms. Bent jau meilės srityje.
Pažiūrėkim, kad trendina paskutines keletą savaičių:
1. Baimė:
2. Racionalus konfliktų sprendimas (sutrumpinta versija):
Buvom penkiuose pasimatymuose, paskui susitikom, aš buvau labai pikta, rėkiau ant jo, į viską piktai atsikirsdavau, dabar jis bendrauja, bet manęs nebeliečia. Turėčiau atsiprašyti, bet pirma to nedarysiu, nes juk vaikinas turi rodyti iniciatyvą.3. Pavydas:
4. Atstūmimas:
5. Egzistenciniai klausimai:
6. Neapykanta:
Autorė: Kaip numalšinti meilę širdy žmogui, kurio nekenti?
Patarėja Nr1: Jei nekęstum – tai ir nemylėtum. pirmiausiai nuramink nervus.
Patarėja Nr2: Užmušk jį
7. WHAT THE FUCK:
Yep. Yep.
Too much internet. -
Moterys, pinigai ir džentelmenai. Pastebėjimas #1
Sakiau, kad forumiukas yra mano guilty pleasure. Ne, ne Supermama.lt.
Labai rekomenduočiau tiems, kurie dievina meksikietiškus serialus a la Telemundo Presenta, bet neturi televizoriaus. Ir dar tiems, kurie nemoka pagiežingai teisti aplinkinių, nes forumiuke gali tai matyt one on one.Jos išsiaiškins, ar naujas tavo kavalierius vedęs, ras, kur Marijampolėje, gyvena sutuoktinio meilužė, nustatys nėštumą, girtumą, vėjaraupius, pasakys kokioje pozoje orgazmas geriausias, o pats populiariausias patarimas – „palik jį“. Bet jis tik 15min namo vėluoja… PX, PALIK JĮ.
Bet šį kartą ne apie tai.
Šį kartą – apie moteris ir pinigus. Vienas man įdomus klausimas yra namų biudžetas. Jei nežinojot, normalu yra du toleruotini variantai: arba dėti pinigus į viena sloiniką ir kam kiek reikia, tiek tas pasiima. Arba jis atiduoda jai visus pinigus, o ji jau sutvarko viską. Because raisins.Bet smagesnis yra klausimas – kas už ką moka. Bet kur – kavinėje, kine, automobilių plovykloje. Iš karto pasakysiu, man visai nieko, kai man ką nors nuperka. Dar nė vieno nemokamo alaus bokalo nesu paleidus į galvą jo dovanotojui ir manau, kad neplanuoju to ir ateityje. Tačiau, kai susipažinau su savo gyvenimo vyru, abu buvom mokinukai ir ant kino ar kavos pinigų būdavo tiek, kiek mama duodavo. Tai nieks niekam nieko nepirko.
Ir kas nutinka, kai diskusijoje mergina pasiskundžia, kad nenori leisti vaikinui mokėti ir kad blogai dėl to jaučiasi? Atsiranda visokių labai teisingų moterų. Kaip kitaip.
Pirmas tipažas – labai nuskriausta ir pasiaukojusi už visus:
Antras tipažas – gerai suprantanti vyro ir moters roles. Ir kas yra tikras vyras. Ir kad nupirktas kavos puodelis prilygsta nukautam drakonui.
Trečias – mano mėgstamiausias.
Pirminė mano reakcija į tokį pasisakymą buvo maždaug:
Paskui pasidarė juokinga, nes, kai pagalvoji… Ši moteris turėtų būti patyrusi nemažai awkward sąskaitų apmokėjimų. Nes gal ne kiekvienas kolega susipranta, kad dabar privalo mokėti.Lizzy irgi turi nuomonę:
Ir vis dėlto paskui nestebina, kad kitoje diskusijoje paaiškėja, jog moters svajonių alga yra maximum 1500 Lt.
-
Pasakėlės iš viešojo transporto
Aš esu iš tų žmonių, kurie mėgsta viešąjį transportą. Niekada neturėjau didelių problemų dėl ten sutinkamų žmonių ar grafikų. Aišku, kas belieka žmogui, kuris negali vairuoti.
Kai dar gyvenau Panevėžyje, tekdavo kentėti 4 kartus į valandą važiuojantį autobusą, o gyvenimas 7 stotelės nuo mokyklos jau buvo „miesto pakraštyje“. Didelių nuotykių autobusuose neteko patirti. Taip, kartelį mane, šeštokę, apsikarsčiusią fizinės aprangos maišais ir piešiniais dailei, bobulės stumtelėjo iš autobuso ir pabučiavau asfaltą. Viskas baigėsi rentgenu, šaldytais žirneliais ant čiurnos ir gal trijų mėnesių atleidimu nuo fizinio. Da
r kartą esu užvažiavus per snapą pacanui, kuris lindo grabaliotis.Atsikrausčius į Vilnių teko priprasti prie fakto, kad iš barako į universitetą važiuoti reikia bent 40 min. Ilgą laiką Vilniaus viešajame transporte mano nuotykiai buvo visiškai nepikantiški: esu pakliuvusi į troleibuso avariją, esu užmigusi, beveik nualpau, pavogė piniginę, nuvažiavau bala žino kur. Nieko įspūdingo, bet ko dar galima tikėtis, kai beveik visą laiką sostinėje pragyvenau 20-30 min pėsčiomis nuo miesto centro.
Ai, pamenu, dar Savanorių stotelėje būdavo tokie moterėlė, kuri tai dainuodavo, tai agituodavo nebepirkti Maximoje arba susivienyti ir užimti Snoro kioską. Dar kartais žaisliniu pistoletu šaudydavo į žmones. Bet niekada nemačiau, kad būtų įlipusi į autobusą, tai galbūt nesiskaito.
Niekada neturėjau didelių problemų ir dėl tvarkaraščių tikslumų – išeini iš namų, pastovi stotelėje ir kas nors atvažiuoja. Dabar gavau progą pavažinėti. Tikriausiai įspūdį sustiprina įvykusios viešojo transporto reformos. Apie tai, kad stotelėse kaba vieni grafikai, internete gali rasti kitus, o autobusai atvažiuoja pagal trečius, kurių niekur nerandu, dabar nekalbėsiu. Bet pakalbėsiu apie nutikimus.
Nutikimas Nr. 1
Praėjusią savaitę ant manęs bandė užmigti bomžas. Atsisėdo šalia, tyliai pasimuistė, padėjo galvelę ant peties ir vos neužknarkė.Nutikimas Nr. 2
Šiandien autobuse susimušė dvi bobulės. Įlipo abi prie Halės turgaus ir nepasidalino laisvos vietos.
Iš pradžių bandė ginčą išspręsti lygindamos savo sveikatos sutrikimus:
– Žiežula, man priešinfarktinė būsena!
– Pati tu žiežula, man krešuliai kojose!
Tada buvo pereita prie rusiško žodyno ir galiausiai imta mosuoti rankinukais. Vairuotojas turėjo sustoti ant avarinio ir ateiti raminti grasindamas išlaipinti abi.Apie su savim šnekančius, liaudies dainas dainuojančius ir Kubilių garsiai keikiančius pakeleivius aš nė nekalbu.
-
This is my suicide beer… *
* I only drink it on days when I’m afraid I might kill myself if I don’t drink it (labai vogta iš Denver Butson).
Aš labai mėgstu elgtis taip pat dramatiškai kaip ir mano veikėjai.
…ji nuleido galvą sau ant kelių ir panardino pirštus į plaukus. Tarsi norėtų išplėšti iš galvos žodžius.
Isterija be žiūrovo nieko verta ir pakanka net to menamo skaitytojo, kad ji tekste pasidarytų patraukli.
Ariadnė delnais užsidengė akis. Spustelėjo ir laukė kol užmerktų akių tamsoje ims mirgėti ornamentai. Norėjo sugrūsti akis sau į kaukolę, kad jos po vieną iššoktų pro skylę pakaušyje ir nuriedėtų po lova. Nebenorėjo šito matyti.
Dažniausiai įsivaizduoju savo menamą žiūrovą ir elgiuosi labai gražiai dramatiškai. Vakar pagavau save tiesiog susiėmusią už galvos. Tapau viena iš tų psichų, apie kuriuos rašau.
Reikia Magnio. Ir alaus.
Ai, ir dar man dieta.
Tai nėra ne tik gyvenimo, bet ir šokolado.
