• no life,  nuotykiai,  people suck,  reality bites

    Ir darbo biržoj dirba žmonės.

    Šiandien susipažinau su savo asmeniniu konsultantu. Galima džiaugtis, kad gavau tikriausiai jauniausią ir tikriausiai gražiausią konsultantą, ypač vertinant DB standartais.

    Dar labiau verta pasidžiaugti, kad jo humoro jausmas irgi keistas: kabinete, prie papkių šūsnies nervingai steipleriu prikabinta būtent ši nuotrauka:
    please_make_the_stupid_people_shut_up__by_yuen16-d4z6nc3

    Pamatau ir sukikenu, Susižvalgom ir nusišypsom. Aš dar sau pagalvoju, kad ir darbo biržoj yra žmonių.

    Dienos klausimas (autorius Mariukas) – o kai darbo birža ieško darbuotojų, jie ieško per darbo biržą?

    Dienos pastebėjimas – eit į darbo biržą su antra puse ir bučiuotis koridoriuje, kol lauki, is the new romantic. Man rodos reiks vyriškiui pazysti.

  • Buitis,  people suck,  reality bites

    Pirmas kartas darbo biržoje

    Šiandien patyriau malonumą apsilankyti darbo biržoje. Mamontovas sakė, kad esi gyvas, kol yra pirmų kartų, tai va taip ir gyvenam.

    Pastebėjimas Nr.1: Reikėjo ateit pagiringai kaip šuva, būčiau nei savijauta, nei kvapu neišsiskyrus iš daugumos.

    Pastebėjimas Nr. 2: Taip, registruotis reikėtų internetu. Jei registruosies internetu, tave gal kas nors net už tai pagirs. Bet numeriuką vis tiek reikia pasiimt ir eilėj reikia sėdėt. Galbūt tave pakvies pagal pavardę, galbūt numeriukai bus greitesni. Galbūt paskui tave dar išvarys, nes ne ten atėjai. Kodėl taip sudėtingai? Kad gyvent įdomiau būtų.

    Per valandą prisižiūrėjau nutikimų:

    Nutikimas Nr. 1: Dvi Supermamos nepasidalina numeriukų ir vietų eilėje. Abi rėkia. Ant rankų purto po kūdikį, jie nusprendžia, kad reikia perrėkti mamas ir vienas kitą. Galiausiai ginčas iš lietuvių kalbos pereina į rusų, po to – į keistą rusų dialektą. O gal į lenkų kalbą. O gal jos tik šnypštė viena ant kitos.
    Ginčas baigiasi ir viena mama triumfuodama užeina į kabinetą. Kita dar pasako porą keiksmų ir grįžta į savo vietą.

    Nutikimas Nr. 2: Prie kabineto susitinka dvi moteriškės. Mano nuojauta sako, kad jos ir susipažino prie to paties kabineto.
    – Siuuuuuuzana, šimtas metųųųųų, – ištęsdama balses sako viena. – Kaip tu?
    – Ai, va sėdėjau namie, pasidarė nuobodu, galvojau pasivaikščiosiu ir čia užėjau, – pasiaiškina Siuzana.

    Nutikimas Nr.3: Prie registracijos stalo prieina vyriškias.
    – Laba diena, ponas Antanai, ir vėl jūs pas mus? – sveikinasi moteriškė.
    – Aha…
    – Tai jau kelintą kartą šiemet? Ketvirtą? Kas dabar nutiko?
    – Nu tai… Nu… Atleido.
    – Ir vėl užgėrei, Antanai?
    – Nu… Nu… Kaimyno gimtadienis buvo nu… tai savaitė neatėjau ir atleido….

    1230082_585975588135954_1892290282_n

    Išgyveni tokį patyrimą, taip ir norisi rašyti ne apie kažkokius superherojus, o apie paprastus lietuviškus žmones.

  • people suck,  reality bites,  suicidal bitch

    Fear makes the wolf look bigger

    fear Žmonės bijo įvairių dalykų. Pradedant klasikiniais – aukščiu, vorais, gyvatėmis, šunimis, baigiant skaičiais, riešutų sviestu ir Šiaurės pašvaiste.

    Tikriausiai sunkiau yra su ne tokiomis apčiuopiamomis baimėmis. Visi vienaip ar kitaip nuo jų slepiamės. Nes bijom tylos. Bijom vienatvės. Bijom ką nors keisti. Bijom, kad niekas niekada nepasikeis. Bijom rytojaus, bet negalim pakęsti šiandienos, o apie vakar geriau nei nekalbėt. Bijom vieni kitų ir tikrai bijom savęs.

    Gyvenimas būna blogas, kai bijai“ – mintyse pacituoju kolegą. Niekas nenori, kad gyvenimas būtų blogas, todėl pagooglinu, kaip reikia kovoti su baime.

    Internetas liepia konkrečiai įvardinti baimę, rasti jos šaknį (na, priežastį) ir mažais žingsneliais išrauti baimę iš savęs velniop. Dar liepia džiaugtis mažais pasiekimais, įtikinti save, kad bijoti – normalu, užsiiminėti joga ir taikyti tikinčiųjų metodą – WTWTCH? Suprask, ne What would Jesus do?, bet What’s the worst that could happen? Keista, kad neliepia pakvėpuoti į maišelį.

    Dar, girdėjau kalbant, kad padeda, jei įsivaizduoji visus aplink esančius nuogus. Geriau net nebandyti – taip gali susijaudinti ir užsipisti nuo baimių besigydydamas.

  • people suck,  reality bites,  wtf time

    Kaip nereikia daryti?

    Po mano labai mylimos Geležinės lapės, radau kitą FB grupę, kurią mėgstu – Nereikia taip daryti.

    Penktadienį ofise keitė elektroninio pašto sistemą ir niekas pas mane gerai nesusikonfiguravo, todėl visą dieną negalėjau normaliai dirbti (dar vienas pavyzdys, kad nereikia taip daryti). Na, o Lizzy į darbą grįžo po dviejų savaičių atostogų ir jai reikėjo moralinės paramos. Todėl pagaminau po „Nereikia taip daryti“ kiekvienai darbo valandai.
    Ir visai nereikia piktintis, kad nesuprantat kažko, nes čia mūsų reklamerių reikalai.

    10:00:
    10_val

    11:00:
    11_val

    12:00:
    12_val

    13:00:
    13_val

    14:00:
    14_val

    15:00:
    15_val

    16:00:
    16_val

    17:00:
    17_val

    Dabar ir Jūs žinot.

  • Buitis,  people suck,  reality bites

    Apie gimtąją žemę žemdirbystės rakursu.

    tumblr_mh0dctS6Iu1r44zayo1_1280_largeTikriausiai šį kartą mane geriausiai supras tie, kurie augo mažuose miesteliuose, arba tie, kurie pamena vasaros tremtis į sodą ar kaimą. Kitaip tariant – tie, kurie laisva arba tėvų primesta valia turėjo sukišti rankas į žemę.

    Mano mama sodininkystę, daržininkystę, želdininkystę ir kitus tokius menus tiesiog dievina, o aš natūraliai ir nediskutuotinai buvau įtraukta į visus žavingus activities.
    Moku padaryti daugybę dalykų (sakydama „moku“ turiu omenyje, kad esu tai dariusi ir teoriškai žinau kaip): persodinti pomidorus, sodinti/kasti bulves, ravėti viską ir visaip, pikiuoti mikroskopines žemuoges, parišti visus, kurie neteisingai krenta, nugenėti šakas, skiepyti kažkokius vaismedžius, persodinti, palaistyti, patręšti ir t.t.

    Kokia mano problema? Ta, kad augalų negalima laikyti arti manęs. Todėl jų bute ir nėra (išskyrus vyriškio vabzdžiaėdžius „Veneros spąstus“, prie kurių aš nesiartinu). Nebuvo aulargegalo, kuriuo aš rūpinčiausi ir jis nemirtų. Todėl priglausti kokį tai žalumyną jam reikštų mirties nuosprendį. O aš tai žmogus geras.

    Pora pavyzdžių:

    1. Dar bute Žemaitės gatvėje su vyriškiu nešame šiukšles ir randame išmestą milžinišką vazoną su visai normaliais kaktusais. Priglaudžiam keletą. po pusmečio besikraustant vazonas kažkur nusiverčia, kaktusus sumetame atgal ir padedame į spintą. Taip jie ir pragyveno daugiau nei metus – ant lentynos, tamsoje, vazono dugne, gulėdami ant šono, visiškai nelaistomi. Kai mane užkramtė sąžinė, radome vazoną, nupirkome žemės ir su didele meile persodinau. Neištvėrė nė dviejų savaičių.

    2. Mama įdėjo svogūną, kurį tradiciškai reikia dėti ant stiklainio, stiklainį dėti ant palangės ir mėgautis šviežias vitaminais svogūno laiško forma. Kurį laiką labai nuodugniai galvojau, kur čia šaknys pas tą svogūną. Radau. Padėjau. Per dvi savaites – jokio nė labiausiai nusususio laiškelio. Ramindamas mane svogūną apžiūrėjo vyriškis. Žinoma, dvi savaites vargšą skandinau vandeny šaknimis į viršų.

    Kaip Lizzy ir sakiau – nepaisant visos tėvų meilės žemei, man tai yra tik purvas, kuriame auga daržovės.
    Okatiau.

  • keep the dream alive,  people suck,  reality bites,  wtf time

    Ar atostogose yra gyvenimas?

    Taip, aš atostogavau. T.y. vis dar atostogauju, tik jau lovoj ir namie. Su vyriškiu numynėm beveik 200 km ir net įdegėm kažkurias kūno dalis. Jei labai rimtai – tikrai rekomenduoju Pajūrio dviračių trasą, nes ana yra puikios kokybės (išskyrus ~2km atkarpą ties Karkle), o vaizdai pakeliuj irgi fantastiški.
    Bet kai pailsėjusia galva, aš nelabai rašau ir beveik nesapnuoju.

    Tiesa, vieną naktį sapnavau ir per atostogas:
    Pradėjom žiūrėti „Jack The Giant Slayer“ ir aš užmigau. Sapne su vyriškiu turėjom šiltnamį. Jame kadaise užkasėm vieną vyruką, kuris įsilaužė į mūsų namus, vienas kaimynas ten palaidojo devynias kates, o prieš tai turėtas nuomininkas – septynis kūdikius. Einu pro šiltnamį ir girdžiu, kad jame kapstosi kaimynai. Jau rado vyruką ir kates. Su vyriškiu rūkom ir išgirstam, kad rado ir kūdikius. Susižvalgom ir choru sakom:
    – Blet.
    Tai vat. Bet atostogos yra gerai.

    O šiąnakt sapnavau po alaus su Lizzy. Villadevecchi-111_large
    Kad su ja ir susitikom prie apleisto ir apsėsto namo. Jis visas tamsus ir tyliai ūžia, ir iš jo į aplinką slenka ryškiai violetinis rūkas.
    – Čia kažkas ne taip, – sakau. – Reikia jį atkerėti.
    – Nieko iš to nebus, – Lizzy sėdi ant betoninės tvoros ir indiškai sukryžiuoja kojas. Tačiau akių nuo namo nenuleidžia.
    Sugalvoju burtažo7823591554_1e1f16a948_zdį pribėgu prie durų, surinku į vidų ir labai greit nešdinuosi, nes violetinis rūkas ima skubiai tankėti. Taip ir lakstau pirmyn ir atgal, vis giliau ir giliau įbėgdama į namo vidų. Galiausia rūkas ima retėti, o namo gilumoje pasirodo vyras, vilkintis Kanados policijos uniformą.
    – Mano vardas Robinzonas Kruzas, – sako.
    – Gerai. Einam iš čia.
    Neskubėdami žingsniuojam link durų, o jis visas tiesiog virpa.
    – Nebijok, – paimu jį už rankos.
    Vienas po kito iš namo pasirodo išvaduoti žmonės. Sėdžiu greta Lizzy ant tvoros ir gėriuosi. Iš minios pasirodo Guy-with-common-name ir atsisėda prie manęs.
    – Aš eisiu, – sako Lizzy, minioje susiranda Robinzoną Kruzą ir susikibusi su juo rankomis patraukia link miesto.
    Aš ir Guy-with-common-name kalbamės, o veidai taip arti, kad kalbant lūpos vis susiliečia. Bet, ginkdie, tai ne bučinys. Šalia žydi kažkoks šleikštus krūmas ir Guy-with-common-name maldauja leidimo jį nuskinti.
    – Px, skink, – sutinku.
    Neįžvelkim čia seksualinių paralelių. Nėra čia ko.

    O dar ryte sapnuoju, kad dalyvauju „Hells Kitchen“ ir turiu pagaminti maistą CSI komandai. Isteriškai bijau Ramsay’io. Virtuvė kažkodėl įrengta kanalizacijoje, pamatau net aligatorių, bet tokį nedidelį. Gaminu risotto.
    534851_10151516909516159_891618620_n_large

    Tai niekas kaip ir nepasikeitė per daug.
    Ramiai gyvenkim gyvenimą, kurio nėr.
    Peace.

  • missing thoughts,  muzika,  people suck,  reality bites,  wtf time

    My shoes hurt. So demons stole those.

    Šiandien viena iš tų dienų, kada galvoju apie svetimas nuodėmes. Nes žmonės… oh, žmonės. Ko tik mes nepridirbam. Ir man tokiomis dienomis norisi sėdėti kampe ir cypti „but whyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy?“. Ir pavargstu, nes tos svetimos nuodėmės sunkios. Tikrai ne lengvesnės už manasias.

    Dar mane šiandien erzina visokie techniniai netikslumai: kai lentelė Worde pasistumia ne taip kaip reikia, kai media plano vertė gaunasi, pavyzdžiui, 7000,02 Lt.
    Dievaži, eidama namo būčiau ką nors panašaus pamačius:
    20120917job
    … būčiau pribėgus prie random praeivio ir jį suspardžius.
    Bet, negaliu ginčytis – gyvenimas įdomus.

    Ne be reikalo horoskopas ryte žadėjo demonus: „nebūsite apsaugoti nuo vidinių demonų, kurie nori veržtis į šviesą ir jums pakenkti.

    Don’t want to let you down
    But I am hell bound

  • Buitis,  people suck,  reality bites,  wtf time

    Rip yourself open. Sew yourself shut.*

    „Suaugusiųj317769_154311781330707_564021065_n_largeų problemos“ – atsakau šiom dienom, kai manęs klausia kaip man sekasi.
    Per paskutinius penkerius metus ne kartą įpuoliau į konfliktą, kai nesutikau, kad anksčiau buvo geriau. Ne, nenorėčiau grįžti į vaikystę, o paskutiniai metai mokykloje buvo smagūs, bet tik tiek. Man nuoširdžiai malonūs visi šitie didelių žmonių rūpesčiai – buto nuomos, komunaliniai, rinkimai, pajamų deklaravimas ir t.t. Man patinka žinoti, kad jei per savaitę pragersi algą, paskui valgysi kruopas. Patinka žinoti, kad visos tiesos, tokios kaip „kaip pasiklosi, taip išmiegosi“, visiškai pasitvirtina.
    Ir ilgą laiką pareigingai tvarkiausi su atsakomybėmis, stresu, nemiga ir visomis kitomis problemomis. O dabar turiu problemą, kurios nenoriu spręsti. Noriu rytoj gauti Australijos vizą ir nuo visko pabėgti. Ir tai mane pykdo siaubingai, nes AŠNEBĖGUNUOPROBLEMŲBLET.

    Lizzy jau minėjau – mano sfera yra esktremumai. Neg295590_308680925928429_1907495297_n_largealiu pakęsti pilkos zonos. Negaliu pakęsti situacijų, kuriose reikia išlaukti. Nekenčiu sau pripažinti, kad man nėra px. Ir dar labiau nekenčiu, kokia veidmainė per savas problemas jaučiuosi. Bet niekas nesikeičia.

    Tada šeštadienį ateinu į RO generalinę. Ir visi tokie nuostabūs,gražūs ir talentingi, kad per midi himną apsiverkiu, nes pažįstu šiuos nepaprastus žmones. Ir dar truputį apsiverkiu, nes pasijaučiu tokia sena su savo komunaliniais ir ataskaitom, kai žmonės jauni ir jiems tik „katino jau dienos atėjo“.

    Ir tada visą sekmadienį praleidžiu lovoje, galvodama, kad norėčiau, jog man kas nors parašytų. Sekmadienis atrodo visiškai be ryšio ir visai norėčiau į ką nors įsikabinti, kad neišeičiau iš proto. Bet nėra ko čia stebėtis – sekmadieniais aš visada labai paranoiška. T.y. labiau nei įprastai.

    And you are standing on a cliff
    Then you can close your eyes
    And make a wish and take a step
    And change somebody’s life

    *Chuck Palahniuk – Invisible Monsters

  • no life,  people suck,  reality bites

    When there is nothing left to burn, you have to set yourself on fire.

    Savaitgalio atradimas, kad gerai pamaišius alaus, burbono ir tikriausiai viskio, sapnuojasi OHO kaip.

    —-

    Vaikštau blankiai apšviestame rūsyje. Visos grindys padengtos nedidelėmis plytelėmis, ant kurių – nuotrauka, vardas, pavardė, gimimo ir mirties datos. Atsitūpiu, paspaudžiu vieną iš plytelių, tyliai suzvimbia mechanizmas, plytelė pasislenka į šoną ir nedidelis liftas į paviršių iškelia dėžutę. Joje – nedidelė urna su pelenais ir keletas nereikšmingų personal belongings. Sudedu viską atgal, uždarau kapą, paspaudžiu kitą atsitiktinę plytelę. Džiaugiuosi šia modernia technologija, kol neįdedu urnos kreivai, mechanizmas užstringa, ima baisia džergžti ir pasmirsta degėsiais. Pabėgu.

    tumblr_m8gdebBlzb1qzht0oo1_1280_large Paskui laivu persikeliam į salą. Aš ir tėvai. Saloje daugybė spąstų ir kliūčių, nematome, bet gali jausti, kad tarp medžių slypi ne patys draugiškiausi čiabuviai. Atnarplioju storas virves, užtvėrusias kelią ir einam gilyn į tankmę. Medžiuose ant šakų kaba visiškai visiškai mažytės šimpanzės. Praeinu pro jas ir nusileidžiu takeliu link ežero. Žolėje sušnypščia ryškiai žalia gyvatė, atšoku į šalį ir imu klykti. Gyvatė puola ir atbėgusį tėtį, traukiamės ir traukiamės, bet jų pievoje daugiau nei viena.
    Žinoma, įkanda man vienintelei. Viskam nurimus ant šlaunies pamatau žmogaus dantų žymes. Raminu save, kad gal praeis, tačiau labai tikrai jaučiu, kaip tirpsta rankų pirštai, pirma nykščiai, paskui visi kiti. Tirpulys kyla alkūnėmis į viršų. Man taip baisu, kad rūkau mamai matant ir nerūpi.

    Realybėje skambina tėtis ir klausia:
    – Kodėl neskambini?
    – Gi vakar kalbėjom, – sakau.  – Nieko naujo neįvyko.
    – O gal pas mus įvyko? Gal būnant kaime medis užkrito?
    – Manau, kad jei būtų užkritęs, būtumėt paskambinę ir pranešę, – sakau ir iš karto bandau pakeisti temą, nes nesugalvoju kaip tėčiui paaiškinti, kad jo gyvatės nuodų porciją pasiėmiau sau.

  • Buitis,  people suck,  reality bites,  wtf time

    Vestuvės, tekėjimai ir nutekėjimai.

    Vakar teko patirti dar vieną pokalbį apie vestuves. It made me think.
    Tie, kurie su manim yra išgėrę nors bokalą, dažniausiai žino, kad aš esu laiminga dėl to, kad mano gyvenimo vyras nelaksto bebandydamas užmaut man žiedą ant piršto, o tuo labiau nesvajoja apie savo genetinio fondo paleidimą į pasaulį vaikų pavidalu (šioji dalis bus aptarta kada nors ateityje). Jei ne taip įmantriai – nenoriu vestuvių, viešpatieapsaugok.

    Visi, kurie esate pasiruošę paprotinti mane, kad nevedus moteris be vaikų yra nieko neverta ir neišpildžius savo misijos, galit susirast simpatišką laužą ir susideginti. O tie, kurie nori  rašyti komentarus „jauna dar esi, sueis 30, galvosi kitaip“, irgi galit nesivargint.

    Neatsimenu, kad kada nors būčiau norėjus vestuvių. Neatsimenu, kad kada nors būčiau apie jas galvojusi kaip apie kažką, ko galėčiau norėti. Nei 7-erių, nei 14-iolikos, nei 20-ies, nei dabar – 24-erių.
    Namus su lėlėmis savanoriškai žaidžiau iki šešerių. Paskui išmokau skaityti ir, dievaži, yra įdomesnių dalykų nei purvo pyragai. Dar kartais keletą metų jaunesnės kaimynės įkalbindavo žaidimui. Tuomet mano lėlė pabėgdavo iš namų ar sukeldavo riaušes lėlių darželyje. Kartais statydavom barbių namų kvartalalus. Manoji Steisė ar Sidnė būdavo paauglė narkomanė, išdaužanti didžiapapių tetų ir mamų batelių kolekcijas, o kartą, nebeatsimenu kodėl, buvau ta, kuri turėjo tekėti už vienintelio turimo vyriškos lyties barbino. Pabėgau nuo altoriaus.

    tumblr_l8yy5rZHIh1qb9vsro1_500_large

    O kaip su santuoka dėl bendro turto?  – paklausite jūs.
    Per penkerius bendro gyvenimo metus užgyvenom šiukšlių dėžę, keptuvę ir tuliko šepetį. Tiesa, pastarasis liko senajam bute. I have nothing to be afraid of.

    Ir terminas „sugyventinė“ man visai nieko. Labai gerai žiūrisi straipsnių pavadinimuose delfi.lt: „Sugyventinė girtam vyrui nukando ausį“.