• Buitis,  missing thoughts,  muzika,  no life,  people suck,  reality bites

    this holiday season is all the more reason to die*

    Gal dar ankstoka, bet, matyt, jau laikas kalėdiniam įrašui.
    Tikriausiai nebus staigmena, kad Kalėdos nėra mano mėgstamiausia šventė. Labai toli nuo to.

    Štai praeitą savaitę ofise prie apsaugos jau sublizgo lemputės. Purčiausi pusdienį. Šiandien šakelėmis, eglutėmis ir blizgučiais nukabinėtas jau visas pastatas. Pažiūriu ir kairėje akyje prasideda nervinis tikas.

    Aš tikrai norėčiau, kad kūčiukai, aguonų pienas, eglutės kvapas, kisielius, silkė, antis, tortas, visos home alone dalys, plotkelės laužymas, šeima prie stalo, dovanos po egle, Santa Claus is coming to town, imbiero kvapas ir kiti kalėdiniai atributai keltų man kokį nors dvasinį malonų virpulį. Bet nekelia. Ir kuo labiau aš save stengiuosi kažkuo įtikinti, tuo labiau mane nuo visko pykina.
    Tačiau aš nesu blogas žmogus. Man patinka pakuoti dovanas. Išpakuoti – irgi.

    Jau keletą Kalėdų iš eilės visiems sumigus sėdžiu tamsoje, įsijungusi tik eglutės lemputes. Su arbata arba brendžio stiklu (kurį magiškai mėgstu tik Kalėdų naktį). Ir klausau*:

    This time of the year makes me sick to my guts
    all this good cheer is a pain in the nuts
    when it’s your career to be down in the dumps
    tidings of comfort and joy really suck.

  • nuotykiai,  people suck,  suicidal bitch,  wtf time

    Stone. Cold. Sober. Angry.

    Negaliu pakęsti, kai vieną vakarą organizmas nusprendžia, kad nope, mieloji, šį vakar mes liksim visiškai blaivūs, ir nors tu benziną gerk. Ir kad ir kaip lauktum malonaus sunkumo galūnėse, lieka tik piktas skrandis ir dar piktesnė galva. Na ir kiek skysčio gali susipilti į kūną? Tris? Keturis litrus? Už sienų ima vyniotis Vilko valanda, kada jau greit rytas, kada reikia miegoti, nes tie, kurie dar nemiega means no good. O paprasčiau – nothing good happens after 2 AM.
    Vilkas mano galvoje staugia, kol lipu namo į kalną.

    O grįžtant prie įprastų pasipiktinimų…
    Kadangi fone rodo Euroviziją ir aš šiandien moraliai žlugusi tiek, kad prisipažinčiau, jog neperjungiu kanalo, tebūnie šis pasipiktinimas muzikinis. Bet skirtas nebūtinai tik Eurovizijai.
    Bet rimtai – nafik vyras ir moteris eina dainuoti dueto apie meilę, jei tarp jų chemistry tvyro maždaug tiek pat, kiek tarp manęs ir raugintų agurkų? (sufleruoju nežinantiems – šis dydis yra neigiamas). Ir tai, manau, man pavyktų nors truputį aistros suvadint.
    Man graži šita Snow Patrol daina. Bet ta moteriškė… Kaip agrastų skinti į daržą išėjusi. Ir gal vyrutis ir nėra pats gražiausias agrastas ant viso krūmo, tačiau aš vis tiek pykstu.

    I find the map and draw a straight line
    Over rivers, farms, and state lines
    The distance from here to where you’d be
    It’s only finger-lengths that I see
  • people suck,  reality bites,  wtf time

    Užklasinė veikla ir grožio konkursai

    Žinot, kodėl tokia ilga tyla? Todėl, kad nėra dėl ko piktintis. Jau penktadienį su Mariuku aptarėm tai, kad klausimas „kas naujo?“ yra pats šlykščiausias. Jau geriau paklaustų „ei, kelintą mėnesį nėščia?„, nors aš net nė trupučio nesilaukiu. Nes iš tiesų, nieko naujo nevyksta. Darbas – namai – baras – dantistas ir t.t.

    Bet vieną pasipiktinimą prisiminiau. Eidama iš parduotuvės sustojau prie raudonos šviesos ir ėmiau skaitinėti skelbimus ant stulpo. Visi parduoda automobilius, nuomuoja butus ir Jėzaus vardu gydo nuo alkoholizmo. Bet akį užkabino skelbimas apie registraciją į mažųjų modeliukų mokyklą (cha cha, ne , aš tam jau per sena ir per maža).

    Nepamenu mokyklos pavadinimo ir viso skelbimo turinio, bet esmė tokia:

    Laukiame 3-13 metų amžiaus mergaičių.
    Mokykla siūlo:
    – Šokių ir vaidybos pamokas;
    – Taisyklingos eisenos ir laikysenos pamokas;
    – Makiažo pamokas;

    Pažiūriu į skelbimą maždaug taip:

    Makiažo kursai trimečiams? Taip taip, sakysit čia toms vyresnėms merginų grupėms, bet trylikametėms? Rimtai? O naxui?

    Tada pagalvoju, kad vis tiek jokia motina savo vaiko ten neves. Tada pagalvoju dar kartą ir suprantu, kad I have no fucking clue, kur motinos savo vaikus veda.
    Kai buvau pirmokė visai piešiau ir net dainavau chore. Paskui pasikeičiau mokyklą, mama manė, kad dailioškė nėra rimta, o penktoje klasėje į chorą manęs niekas nepriėmė. Ką ten nepriėmė, dar ir iš muzikos pamokų kėsindavosi išvaryti. O kone visi klasiokai po pamokų traukdavo ne namo, o į muzikalkes, dailioškes, maniežus, kanapėles, pynimėlius ir šiaip daryti kitų menų ir sportų.
    Dabar kai pagalvoju, šiek tiek gaila – noriu tikėti, kad iš net ir iš labai negabaus penktoko galima nulipdyti pakenčiamą šokėją ir dainuotoją. Gal dabar mokėčiau ką nors naudingo?

    Paskui mama mane išlydėjo į programavimo mokyklą linkėdama visiems geriausio ir tik vėliau paaiškėjo, kad tokia užklasinė veikla noro stot į mediciną neprideda, o tada jau ir seka visos tragedijos – susigriausi gyvenimą, tu mums ne dukra, tave nužiūrėjo ir vajej vajej. Pati kalta, galėjo nuo mažens į mažųjų modeliukų mokyklą užrašyt.

    Ir, jei jau įsivėliau į šią temą, galiu dar pasiskųsti: žvėriškai pavydžiu tiems, kurie perform’ina ant scenos. Niekas nenori žiūrėt kaip aš rašau. Gal reiktų bandyt tą kokia pikantiškesne poza daryt? Anyway, Deivis sakė, kada nors suorganizuosim ir man pasirodymą.

    O grįžtant prie mažųjų modeliukų – nuoširdžiai tikiuosi, kad mamos tikrai ten savo vaikų neveda (tš, negriaukit iliuzijų. Neveda ir taškas), nes tikriausiai žinot, kaip gali baigtis:

    Na, bent jau nesužalota anoreksijos, tačiau pro šalį pralėkęs intelektas makes it tragic too.

  • keep the dream alive,  no life,  people suck,  reality bites,  suicidal bitch

    Gimtosios mažosios Čikagos sapnai.

    Šiąnakt sapnavau, kad už skolas bare turiu dirbti mafijai.
    Kad į jų būstinę reikia nerti po vandeniu, laviruojant tarp daugybės nusmailintų uolų.
    Išlipu iš vandens, abu mano dilbiai simetriškai prarėžti, niekaip nesustoja kraujuoti. Mafija mane per prievartą girdo Damų likeriu, o man taip baisu baisu baisu… Taip baisu, kad aš neatsimenu, kada paskutinį kartą taip bijojau alkoholio.

    Savaitgaliais, kada dar turiu laiko mąstyti, bandau atspėti, kas negerai su žmonėmis.
    Kodėl, po galais, vis dažniau atrodo, kad atskridau iš kitos planetos? Ir iš vis nebesuprantu, kaip ir kodėl reikėtų reaguoti ar elgtis. Todėl ir nereaguoju. But it makes me feel really really tired.
    – Žinai, visai noriu pasakyt, kad man nusibodo, užpiso ir aš noriu padėt tašką. Bet nieko to mano taško matyt nenori, – bandau meniškai situaciją nupasakot vyriškiui.
    – Moterys, – sako protingai patylėjęs ir palinguoja galvele.

    All day I’ve been wondering what is inside of me
    Who can I blame for it, I say

  • Buitis,  no life,  nuotykiai,  people suck

    This is how we roll into autumn

    Nu jau galit nebesiginčyti – jau ruduo. Man visai patinka. Ūkanoti drėgni rytai, proga nešiotis ir naudoti skėtį… nors kad tuo mėgautis visu 100%  procentų, norėčiau būti kur nors kalnuose, tačiau šito teks palaukti.

    Dėl manęs, viskas galėtų taip ir likti – ūkanos, spalvoti lapai, kombinacija lietus-lietus-lietus-saulė-lietus-lietus iki pat kovo. Tačiau žiūriu pro langą ir labai gerai žinau – dar pora savaičių ir… Embrace yourself, fucking winter is coming. Teks pasiruošti bent trejetui mėnesių tik juodos, baltos ir šaltos.

    Stovim su vyriškiu balkone ir spoksom į geltonuojantį medį viduryje kiemo.
    – Nu naxui, – išmintingai sako vyriškis.
    Aš palinguoju galvelę.
    – Australijon? – klausiu.
    – Australijon, – sutinka ir eina kept picos.
    Kol kepa, įsivaizduoju kaip Sindėjuj atsidarom lietuvišką (!) piceriją, kur jis kepa picas, aš skaitau sėdėdama prie baro, o paskui einu mokyt mūsų šuns čiuožt su banglente, nes pati jau puikiai moku, nes kažkaip paiškėja, kad turiu įgimtą talentą banglentei (ja ja, I wish – prisiminkim kaip po vieno karto ant snieglentės kelius skaudėjo porą mėnesiukų. Būkim atviri – man tinkamas sportas yra šachmatai, bet ir tam aš per durna). Dar įsivaizduoju, kad kartais į namus ateitų gyvačių, nes Australijoj kartais taip nutinka. tada skambinčiau kaimynui, primenančiam Crocodile Dundee, jis ateitų ir gyvates išsineštų, o aš mainais duočiau keksiukų. Pasvajoji ir praeina.

    Vakar vakare ėjau iš Rimi. Vienoje rankoje – maišas su aštuoniais alaus ir batonu bei skėtis, kitoje – telefonas. Einant per kiemus priešais mane sušmėžuoja dvi būtybės: kapišonai, sportiniai kostiumai, juostelės, keistas lenkų-rusų dialektas. Aš pažiūriu į juos, jie pažiūri į mane, aš dar pagalvoju, kad reiktų dėt telefoną į kišenę ir bandyt išsipirkt alum… tačiau… Žinot, pirmą sykį mačiau du marozus su skėčiais. Va čia tai ženklas, kad tikrai ruduo.

  • people suck,  wtf time

    Stomatologinės kronikos ir personalo atrankos ypatumai

    Osle išlūžęs mano seksualumo garantas vakar stomatologo kabinete buvo įkainuotas. Ir ta kaina tokia, kad apsiverkt gali, išsilaužt visus likusius ir mėgint užsičiulpt negyvai. CHA.

    Taip, aš tokioje situacijoje, kurioje nepakenktų materiali  parama. Bet kai turimi papai tėra įsivaizduojami, apie turtingus rėmėjus tenka pamiršti ir ieškoti kitų būdų. O kadangi namie daugiau ar mažiau pastoviai rašinėju, kodėl neparašinėjus už pinigus.

    Man rekomenduoja skelbimą. Atrodo neišpasakytai gražiai  – tarpautinė įmonė, ieško blogerių, darbas laisvu grafiku, alga pagal faktą, o ir ta alga.. na, žinoma, skelbime pagražinta, bet net ir dvigubai mažesnė būtų didelė. Todėl padailinu CV, atsirenku straipsnių pavyzdžius lietuviškai ir angliškai, imu ir išsiunčiu.

    Atsakymas parlekia akimirksniu, nors veiksmas vyksta 21 val. Nieko neparašyta, bet prisegtas .pdf failas, permetu akim turinį ir susierzinu. Žinoma, prašyti bandomųjų straipsnių yra noralu ir suprantama, tačiau… Šiandien ryte įsigilinau (kalba niekur netaisyta).

    Sveiki. Pirmas etapas yra testinis darbas. Turite parašyti pagal šias taisykles. Jei testas bus išlaikytas susisieksime su jumis dėl tolesnių derybų.

    Na ok, ne visi mes mėgstam ilgus sakinius. Ir skyrybos ženklus ne visi toleruojam. Su taisyklėm dar įdomiau.

    1. itartininas-puslapis.com auditoriją sudaro užsienio (JAV, EU, Azijos) vidutinės ir aukščiausio lygio vadovai, blogger’iai, technologijų fanai.
    2. Privalu laikytis geriausių naujienų rašymo tradicijų (pridedama – nepridėjo).
    <…>
    5.  Naujiena turi būti ne senesnė kaip vienos savaitės, dydis ne mažiau nei puse web puslapio, turi atspindėti Baltijos šalių (Lietuva, Latvija, Estija) informacinių technologijų (hardware, software) biotechnologijų bei fizikos (lazeriai) pasiekimus. Privalumas išradėjo, įmonės ar mokslo įtaigos atstovo komentarai, interviu.
    6. Įžvalga turi būti ne mažesnė kaip vieno web puslapio, tema aktuali tikslinei auditorijai, privalu pateikti savo nuomone, gali būti paremta skirtingų (daugiau kaip dviejų) autorių nuomonėmis, statistika ir citatomis, orientuota į aktualiją ar futurizmą.
    7. Parašytas straipsnis revizuojamas redaktoriaus praleidimui.

    Žinoma, tekstas dar tęsiasi, bet čia keletas perliukų. Jaučiuosi lengvai suirzusi.

    Einu revizuotis ir pasileisti.

  • no life,  people suck,  reality bites,  suicidal bitch

    Don’t grow up. It’s a trap.

    Dvidešimt ketvirtojo gimtadienio proga man skambina teta ir sveikina. Sako, kad dabar jau  esu pilnai subrendusi moteris ir kad prasideda sunkus etapas. Kad subrendusi moteris prievalo duoti ir duoti (nesijuokiam, nothing sexual here), kad privalo duoti jėgas, meilę, visą dėmesį, švelnumą ir jei turi ir pinigus kitiems.

    Klausau ir galvoju „Yep, duoti, duoti, visai išsitaškyti ir tada nusibaigti tyliai ir brandžiai kampe“.

    Tada beveik apsiverkiu, nes jei brandžia būti yra visai nieko tokio, o dosnumo idėja popieriuje yra labai graži, galvoju, kad norėčiau jog tai, kiek duodu ir kaip liktų tarp manęs ir vyriškio (juokeeeelis).


    Yep.
    Life sucks.
    Work sucks.
    Sucking sucks.
    Aš nežinau ką daryti, nes reikia rinktis tarp kaltos ir nelaimingos. Gal suorganizuot apklausą ar dar ką?

    And if you’re still breathing, you’re the lucky ones.
    ‘Cause most of us are heaving through corrupted lungs.

  • i love my friends,  nuotykiai,  people suck

    Tradicinio savaitgalio Molėtuose suvestinė

    Ne pirmi metai vienu ar kitu metu ištinka savaitgalis Molėtuose.
    Šio savaitgalio vinys:

    1. Tapkių kovos.
    Neturi tapkės rankoje – neturi teisės muštis.

    2. Edžio dainų remiksai tamsoje. Populiariausios savaitgalį buvo:

    Rezultatas:

    Sometimes I feel like I don’t have a partner
    And I don’t wanna close my eyes
    I don’t wanna fall asleep
    Cause it’s a wonderful world.

  • Buitis,  people suck,  reality bites

    Butų paieškų džiugumai ir smagumai S01E01-E03

    Va ir prisikaupė nuotykių buto paieškų srityje. Va ir dabar pasipiktinsiu. Ir tikrai neverksiu, kad visis butai baisūs (nors jie tokie ir yra), nes tikėtis keturių kambarių apartamentų ant Tauro kalno už 800 Lt/mėn yra ganėtinai naglai naivoka.

    S01E01:
    Netikėtai internetas parodo 2 lambarių butą S.Konarskio gatvėje. Kraustyčiausi ten kad ir rytoj, nes vieta gera, o ir kaina 800 Lt. Skambinu.
    – Laba diena, norėjau dėl nuomojamo buto pasiteirauti.
    – Taip, dėl kurio tiksliau?
    – Du kambariai, Konarskio gatvėje už 800 Lt.
    – Oi, dėl šito labai daug kas skambina, bet mes jį prieš pusantrų metų išnuomavom.
    WTF? Išnuomojat butą, o skelbimą paliekat, nes nesijaučiat tokie vieniši, kai žmonės jums paskambina? Ar čia jūsų agentūra vadinosi „Lochatronas“ ir tik dabar persivadinot į „Kvadratinis lochas“?

    s01E02 (E01 tęsinys):
    Dar vienas kone tobulas butas už tobulą kainą. Kad ir kaip keistai skambėtų, iš klaidų pasimokau ir nebesivarginu skambindama. Rašau nurodytu agento emailu ir klausiu nuordydama skelbimo nuorodą.
    „Seniai jau išnuomotas“ – gaunu vieną sakinį be jokių „laba diena“ ar „atsiprašome“. Kur tau. Pati kalta, kad durna ir skelbimais agentūros puslapyje tiki. Tau tik į „Kvadratinį lochą“ kreiptis.
    Susinervinu ir sukurpiu ilgą laišką apie tai, kad galbūt žmonės labiau pasitikėtų NT agentūromis, jei jos dirbtų normaliai. Tegul žinosi.

    S01E03:
    Padorus butas, padorioje vietoje už padorią kainą ir be tarpininkų (!). Skambinu.
    – Laba diena, ar dar laisvas?
    – Taip, taip, laisvas.
    – O gal būtų galima kurį vakarą apžiūrėti?
    – O kas norėtų nuomuotis?
    – Mes dviese, pora. Dirbantys, ne studentai.
    – Atleiskit, mes šeimai norim išnuomuoti… Pyp Pyp Pyp.

    Va taip.
    Žinoma, savo nuomonę apie NT agentus susidariau jau kadaise, kai buvom studentai ir keturiese ieškojom 2 kambarių buto. Deja, dabar mano padėtis visai kita, o agentai vis dar gaidžiai. Ir jei jau imsit iš manęs 400 Lt tarpininkavimo mokestį, tai bent jau elkitės padoriai su klientu, dw?

  • missing thoughts,  nuotykiai,  people suck,  reality bites

    Soft place to land. Pastebėjimai.

    Aš patenkinta gyvenimu. Sunku patikėti?
    Ir px, kad darbą baigiau prieš valandą (t.y. ~22:00), visiškai sušlapau, visą dieną nervinaus, o dėl nesumokėtos sąskaitos atjungė telefoną… Viskas yra gerai. Axuenai net, galėčiau teigti.

    Dabar papasakosiu įžvalgą.
    Einu per Krasnūchą. Priešais mane artėja vyriškis. Atgal sušukuoti plaukai, blizgantys batai, juodi džinsai, į juos sukišti balti marškinėliai ir labai ryški žandikaulio linija. Mano mamos laikais būtų buvęs geidžiamiausias mokyklos bernas, atsakau.
    Priešais mane eina  mergina irgi atklydusi iš panašios eros. Raudonosios armijos prospekto gulbė, tik galėtų nusiaut aukštakulnius, nes eiti su jais nemoka. Hot stud tris kartus žvilgsniu aukštyn žemyn nuskenuoja gulbę, o su ja prasilenkęs atsisuka ir dar kurį laiką žvelgia pavymui. Jei vyktų ne Savanorių Maximos peizaže, būtų beveik scena iš romantiško filmo.

    Šypteliu ir tuoj pat pastebiu nuošaliai stovintį vaikinuką. Šis jau labiau mano skonio – šviesūs ilgoki plaukai lenda į akis, inkarai nuspardyti, džinsai nutrinti, marškiniai susilamdę, o striukė nutrinta ir jaukiai odinė. Tarytum žinodamas, jis išsitraukia iš striukės kišenės knygą, o aš pagalvoju, kad va taip akimirkos svaigulio apimta už jo ir ištekėčiau.

    Dar buvau sugalvojus kažkokį silpną pasvarstymą apie nuojautas, bet fuck it.

    Man kadaise sakė, kad pamiršti galima viską. Dar neišsipildė.
    Bet kalbant apie meilę ir potraukį įsikalbėti galima viską – meilę tėvynei, vaikams, tėvams, gėjams… potraukį ožkoms. Įsikalbėti galima viską, tačiau sunku numatyti, kokios tragedijos seka po to.

    give in, its so hard to start
    live in my skin
    the bruises are useless
    against it