Uncategorized
-
NE apžvalga – House of Leaves
…daugiau nei trys mano tylos mėnesiai. Užimti, alkani miego ir pilni apmąstymų. Prie to dar grįšim.
Siaubo istorijos yra vienas iš mano slaptų malonumų.
Mark Z. Danielewski romaną „House of Leaves“ radau paminėtą vienoje geriausių creepy-pastų kokią tik teko skaityti. Labai rekomenduoju, tik ne tamsoje ir ne prieš savaitės išvyką į gamtą – pirma dalis čia.Bandžiau skaityti elektroninę versiją, bet jaučiausi lyg stiklą valgyčiau ir pasidaviau. Tuomet knygų mugėje popierinė versija pati įšoko man į rankas ir atsivertusi ją supratau, kad elektroninės gyvenime nebūčiau perskaičiusi.
„House of Leaves“ yra 662 puslapiai beprotybės chaoso, lotyniškų tesktų, išnašų, tuščių puslapių, natų, fizikos formulių…
Skaitau lėtai, grįždama prie išnašų, vos po kelis puslapius per dieną. Tai pasakojimas apie pasakojimą apie pasakojimą apie namą, kuris didesnis viduje, nei išorėje, apie šeimos siaubą šį skirtumą pastebėjus.
Kai pažįstama erdvė staiga tampa nepažįstama, joje atsiranda aidas.
Kas yra aidas?
Nors Echo ir Narcizo mitą pamenu iš mokyklos, tačiau keletas citatų man nebuvo girdėtos ir toks purtančios. Pasidėsiu jas čia jums ir kad pati nepamesčiau:Narcissus: „May I die before I give you power over me.“
Echo: „I give you power over me“.Mano džiaugsmui ir ironijai – itališkai:
Chi dara fine al gran dolore?
L’ore.[Who will put an end to this great sadness? – The hours passing. ]
-
Kodėl noriu atsiprašyti Princesės Lėjos?
Ar jūs žinojot, kad Carrie Fisher, vaidinusi Princesę Lėją yra rašytoja? Įdomi, kandi ir juokinga rašytoja.
Nes aš tai nežinojau.
Any people who use language the way the British do – with colloquialisms like „twat“ (rhymes with „fat“) and „cunt“ (rhymes with everything) at their core – how could you ever tire of listening to and/or interacting with such a gang?
Pirmiausia pažiūrėjau „Star Wars: The Phantom Menace“, 1999 metais, kai buvau vienuolikos, dar gyvavusiame „Lietuvos“ kino teatre. Išgyvenau tokį crush for Obi van Kenobi (Ewan McGregor at that time), kad meilės ilgaplaukiams vyrams neišsigydžiau iki trisdešimties.
Senuosius filmus išvydau tik po kokių trejų metų, kai juos rodė TV3.(paaiškinimas labai jauniems skaitytojams – gudžiais ~2002 metais, ne tik, kad nebuvo tokio džiaugsmo kaip linkomanija.net, piratebay.org ar filmai.in, bet ir internetą dažniausiai turėdavom nuo 17 val arba visą parą, bet tik 4 Gb/mėnesiui. Filmą siųsdavais per Emulę ir per visą naktį,)
Dabar mano chalatas – džedajiškas, o ant sienos sukryžiuoti kaba du light saber’iai, kuriuos kalėdiniu laikotarpiu apvynioju lempučių girlianda. Bet aš prasta fanė. Kaip ir su muzika – galiu mintinai mokėti visas grupės dainas, tačiayu nežinoti vokalisto vardo, amžiaus ir vienu atveju – net lyties.
Nežinojau, kad Carrie Fisher rašo.
Nežinojau, kol po jos mirties nepamačiau atsitiktinės knygos apžvalgos.
Nusipirkau „The Princess Diarist“ ir aš atsiprašau, Princese, kad tiek daug turėjo nutikti, kad tuos tekstus atrasčiau.Jei visiškai nemėgstate Star Wars, nesipurtykit, nes knyga iš tiesų yra apie pačią Carrie, pirmojo filmo užkulsius ir slaptą romaną su Harrison Ford, taip pat apie liūdesį, kurį išduoda senų dienoraščių ištraukos.
Sullen and scornful; a real Marlboro man
The type who pours out the beer and eats the can
A tall guy with cultivated leer
One you can count on to disapprove or disappear
I knew right away that he was a find
He knew that you had to be cruel to be kind
Given this, he was the kindest man I’de ever met
Back came my sense of worthlessness
And my long lost pangs of regret
I was my old self again, lost and confused
Reunited with that old feeling
Of being misunderstood and misused.
Sold to the man for the price of disdain
All of this would be interesting
If it weren’t so mundane.Prieš dešimtetį būtų pataikę į patį gerai užmaskuotą centrą.
I suspect that no matter what happens I will allow it to hurt me. Eat away at my insides, as it were – as it will be. As it always has been. Why am I so accessible? Why do I give myself to people who will always and should always remain strangers? I have always relied on the cruelty of strangers and I must stop it now. I am a fool. I need a vacation from myself. I am not very good at it lately.
The compromise I made was not an easy thing to do
It was either you or me and I chose you
Although far from a joker you spoke in wry, wry riddles
I could’ve given you so much but you wanted so little
I thought you might supply some tenderness I lacked
But out of all the things I offered you took my breath away
And now I want it back.Man labai gaila, Princese, kad tavo žodžių neatradau anksčiau.
-
Didžiausia baimė
Šiandien man suėjo 28-eri.
Kai buvau 19-iolikos, išleidau pirmą knygą.
Ir tuomet mano didžiausia baimė buvo, kad vieną dieną rasiu savo knygą milžiniškoje dėžėje pažymėtoje „Akcija – 1 Lt. Geresniu atveju knygyne, blogesniu – maximoje.
Šią savaitę tai nutiko – girdėjau, Rimi kainuoja 29 centus.
Ir tai yra 29% talonėlio VIlniuje kainos.
11% alaus bokalo bare kainos.
59% kalafioro Lidle.Bet kai jau nutiko, iš tiesų nebėra baisu.
Išeinu iš darbo į atostogas ir nugara išsitiesia, o plaučiai pilni oro.
I feel blessed ir bus geri metai.
-
Tie, kurie pabėgo. Tie, kuriuos paleidom.
Dėmesio! Dabar bus truputis dvasinės pornografijos. Nes sharing is caring.
Neseniai penktadienį išleidau vyrą alaus, o pati susisukau ant sofos į dekutį ir žiūrėjau „Lost in translation“. Taip, dar nebuvau mačius. Ir ką jūs man?
Visą filmą Bill Murray – man patraukliausias planetos vyras. Tik
paskutinėje scenoje jo rankos senos, labiau tėvo nei meilužio, o man labai liūdna. Atrodo, Scarlet Johansson vietoje palydėčiau akimis jį nueinantį, žinodama, kad daugiau niekuomet daugiau neišvysiu, grįžčiau namo ir išklykčiau plaučius į pagalvę. Nes kaip toliau galima žengti pasaulio gatvėmis, jei tas, kuris tau taip tinka, nuo tavęs pabėgo?Tada randu video:
Ir susimąstau apie tą, kurį paleidau, nes… pabėgo? Bandau sudėlioti tą vieną sakinį, tačiau žodžiai veliasi – aš lyg ir laiminga, kad jis
dabar laimingas, laiminga, kad mes ne kartu, nes vienas kitam tik kenkėm. Bet tokie žodžiai atrodo visiškai beskoniai ir aš ilgai tiesiog gromuluoju šią mintį be didelio entuziazmo.Tada saulėtą rudens šeštadienį išbėgu pabėgioti. Vėjas kanda veidą, bet pageltęs Vilnius labai gražus.
Kai grįžinėju namo mano vyriškis rūko balkone ir moja man ranka. Moju atgal ir galvoju, kad štai kodėl mano žodžiai for the one who got away nesidėlioja. Because mine never did.Velniop tuos, kur pabėgo (nedabėgo, pargriuvo pakeliui ar paklydo). Veniop ir tuos, ir tas. Kam reikalinga išvėpus antra pusė? Kas parneš svieso ir šikpopierio?
Bet jei projektuotum žinutę jam ar jai, ką sakytum?
Paskubėk?
ar
Lauksiu tavęs kiek reikės?Bet aš nebūčiau aš, jei nesugadinčiau jautraus įrašo:
Bl. -
Knygos, kurios tau nebepadės
Paskutinį penkmetį mano aplinkoje niekad niekas per daug nesidomėjo self-help knygomis. Kažkas bandė skaityti „Lengvą budą mesti rūkyti“, bet pasidžiaugė, kokia labai veiksminga knyga ir toliau rūko kaip rūkę.
Paauglystėje bibliotekoje man pakliuvo „Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros“. Būtumėt kas nors matę mano veido išraišką, kai supratau, kad ten ne sci-fi romanas.Dar buvo dvi knygos, kurias medžiodavom biblietekose – „Medžioklės ir žūklės va
dovas merginoms“ ir „Flirto pradžiamokslis merginoms“. Apie pirmąją neatsimenu nieko, išskyrus tai, kad viršelis buvo exceptionally retarded (patikrinau google – still retarded).
Antroji kažkokiu stebuklingu būdu buvo pakliuvusi mano nuosavybėn. Ją sudarė gera dešimtis testų, kurie padėjo nustatyti kokio tipo vilioklė esi ir kokius vyrus gali apžavėti. Knygoje vos ne iki skylių buvo pieštuku pribraukyti atsakymai, kadangi visos draugės norėjo sužinoti, kuri yra „Naivi romantikė“, kuri „Aistringa patrakėlė“, kurios laukia „Nesutramdytas kaubojus“ arba „Seksualus rimtuolis“. Žinoma, kiekvieno testo rezultatus sekė praktiniai patarimai kaip elgtis.
Ačiū Dievams, tokių nesąmonių priskaičiusių trylikamečių niekas neįleido į jokius klubus, nes visos tik ir būtų nevykusiai trynusios taurės kraštą, gaudžiusios akių kontaktą ir pseudo seksualiai atmetinėjusios plaukus.
Forumiuko dėka susipažinau su kitais dviem hitais skirtais jau brandesnei moteriai: „Kodėl vyrai myli kales“ ir „The proper Care and Feeding of the Husbands„. Išgirdus pastarosios pavadinimą, primenantį šunininko vadovą, privalėjau ją paskaityti.
Pasirodos, autorė Dr. Laura yra kaip Dr. Phill ar Oprah, tik per radiją. Todėl kai Amerikoj važiuoji į darbą kamštyje, skambini su ja pasikalbėti ir tada ji apie tavo situaciją parašo knygoje labai šmaikščiu pavadinimu.Aš nuoširdžiai tikėjausi šunininko vadovo tik apie vyrus. Tada būčiau parašius labai piktą įrašą. Iš pradžių mirksėjau tankiai ir galvojau „nu wtf, negi negalėsiu pasipiktint“:
A husband is like a horse. At the end of the day he is usually rode hard and put away sweaty. Like in the movies, if his master drives and beats him, he’ll go just so far before bucking and rebelling.
If you love him, if you coax him, he’ll drive himself till his heart explodes before he will let down his master. He’ll give himself to death for the one he loves.
Which way should women handle a man?Maždaug trečiame skyriuje paaiškėjo paprasta Dr. Lauros dėstoma tiesa – moterys ir šeimos yra nelaimingos todėl, kad moterys nusprendė rinktis karjerą vietoj namų, vyro ir vaikų. Ketvirtam skyriuj knygą užverčiau.
Išvados? Man rodos visose self-help knygose jas reikia pasidaryti patiems. Tačiau galiu pagelbėti – jei jau perkate self-help knygas, tai jokios knygos jums nebepadės. Lygiai taip pat galit skaityti Žemaitės raštus.
PS. Sakykit ką norit, man vis tiek viršelių panašumas akivaizdus:
-
Filmų vakaras. Fright Night (2011)
Namie jau gana įprasta, kad jei šeštadienį neužgeriam, įvairiomis komplektacijomis žiūrim FILMĄ.
Ir ko tik mes nepažiūrėjom… Nuo pakenčiamo, nes man visai patinka nuspėjami siaubiakai, Dead Silence, iki Melancholijos, kuri man nepatiko absoliučiai. Taip, mielieji „intelektualaus“ kino mylėtojai, išgraužkit, kad ir kokia graži būtų filmo pradžia, jis nuobodus kaip sraigių wrestlingas ir jį verta žiūrėti tik dėl Alexander Skarsgård epizodų ir Kirsten Dunst papų.Vakar pagaliau įvyko nusisekęs namų kino seansas, nes pagaliau prisiminiau, kaip labai noriu pažiūrėti „Fright Night“. Šis filmas, tai 1985 m. sukurto siaubiako remake’as, apie vampyrą kaiminystėje, jį demaskavusį paauglį ir pasipūtusį ir apsipūtusį vampyrų pseudo medžiotoją.
Verta jį pažiūrėti dėl keleto dalykų:
1. Vampyrai čia tikri ir neblizga;
2. Veiksmas + juokeeeeliai;
3. Colin Farell visą filmą lakstantis su aptemptais marškinėliais:
4. Dešimtasis Doctor Who – David Tennant, kuris nemažai laiko ekrane praleidžia vilkėdamas tik odines kelnes ir elgiasi beveik kaip girtas Russel Brand. Ir dar tas britiškas akcentas.
5. Ši daina pabaigoje:
-
Gyvenimo tiesos#. How to make a gay vampire?
Seniai nebuvo nieko iš gyvenimo tiesų serijos, o šitas teisingas ir made my evening.
-
A person who aims at nothing is sure to hit it.
Stebėtinai ramiai prašokau šią naktinio mokymosi stadiją:
Next stop:
Ryt vakare ir prieš egzaminą bus taip:
-
Girl who hated the world. Mano muzika
Seether – Love Her
I met a girl who hated the world, she used her body to sell her soul
Everytime they’d break her and pay, tear out her heart and leave her in pain
I never found out how she survived all of the sadness she kept inside
I never found out how she could lie with a smile on her face
and the scratches she’d hideYou could love her if you paid, you could have her everyday
You could love her if you prayed, you could have her every wayDown on her knees she bled on the floor, this hopeless life she wanted no more
Dead in her mind and cold to the bone, she opened her eyes and saw she was alone
She never found out how much I tried, all of the sadness she kept made me blind
She never found out how much I cried, the rope so tight on the night that she diedYou could love her if you paid, you could have her everyday
You could love her if you prayed, you could have her every wayI never found out how she survived, a life lived in lies is a life of denial
I never found out how she could lie, with a smile on her face and the darkness insideYou could love her if you paid, you could have her everyday
You could love her if you prayed, you could have her every way
-
Mano muzika.Rudenėjam akmenim.
Audioslave – Like a stone
On a cobweb afternoon
In a room full of emptiness
By a freeway I confess
I was lost in the pages
Of a book full of death
Reading how we’ll die alone
And if we’re good we’ll lay to rest
Anywhere we want to goIn your house I long to be
Room by room patiently
I’ll wait for you there
Like a stone
I’ll wait for you there
AloneAnd on my deathbed I will pray
To the gods and the angels
Like a pagan to anyone
Who will take me to heaven
To a place I recall
I was there so long ago
The sky was bruised
The wine was bled
And there you led me onIn your house I long to be
Room by room patiently
I’ll wait for you there
Like a stone
I’ll wait for you there
Alone, aloneAnd on I read
Until the day was gone
And I sat in regret
Of all the things I’ve done
For all that I’ve blessed
And all that I’ve wronged
In dreams until my death
I will wander onIn your house I long to be
Room by room patiently
I’ll wait for you there
Like a stone
I’ll wait for you there
Alone, alone
