Seni įkvėpimai – Gelbėtojai

Sukurkim tinkamą atmosferą: prabangus kambarys su terasa, vaizdas į ežerą, tolumoje kalnai. Leidžiasi saulė, todėl visas pasaulis atrodo lyg per gintarą.
Aš – krėsle terasoje, nepasidažiusi ir atsipalaidavusi, vieną koją patogiai parietusi po savimi, rankoje – didelis kavos puodelis.
Pradedu savo monologą:

– Dažnai manęs klausia, kas tave įkvepia rašyti… Kiek tavo tekstuose tavęs…

(dramatiška pauzė, mano žvilgsnis kartu su kadru nuslysta į ežerą)

Dabar atrodo, kad, kai man buvo aštuoneri – dešimt metų, televizoriuje buvo trys serialai: Gelbėtojai, Heraklis ir Ksena.
Dar tikriausiai buvo Santa Barbara, bet ji buvo tokia pati nejudinama konstanta kaip ir Panorama.

Dabar nežinia, ar tikrai buvo toks epizodas, svarbiausia – kokį jį pamenu.
O pamenu, kad vienas pagrindinių veikėjų išgyvena krizę. Kad jam liepta, jei gelbės skęstantį iš po tilto (ar kitos vietos, kur yra mediniai poliai, it’s not my scope), privalo skęstančio kūnu dengtis nuo polių, į kuriuos yra bangų talžomas. Kaip ir logiška.
Tuomet kitą dieną jam tenka tokią auką gelbėti ir jie abu vos nepaskęsta, nes gelbėtojas niekaip neprisiverčia saugoti savęs nekalto civilio sveikatos kaina.
Nepamenu, koks istorijos moralas.
Intuityviai sakyčiau, kad tikriausiai gelbėtoją nušalina nuo tarnybos, ne savo darbo valandomis jis vaikšto paplūdimyje, pamato skęstantį tarp polių ir pagaliau jį išgelbėja pagal visas taisykles. Auka apdaužyta ir supjaustita moliuskų, bet gyva ir širdingai dėkoja, eina titrai ir po jų reklama.

Net ir dabar, kai savo veikėjams užkroviau ne vieną sunkų sprendimą, ši, galbūt neegzistuojanti „Gelbėtojų“ serija atrodo vienas geriausių vidinio-moralinio-profesinio konflikto pavyzdžių.

…pakeliu puodelį prie lūpų ir garsiai nušliurpiu kavos.
Kadras aptemsta.
Titrai.

Ps. Ai dar prisiminiau, buvo serija, kur pagyvenusį vyrą ištiko infarktas, nes paplūdimyje pamatė merginą su bikiniu. Ir tada jį gaivino, o ją teisė, nes „mergaitę, ar nematėt, šiame paplūdimyje jokių maudymosi kostiumėlių iš virvelių“.