Creeping everywhere – ne, normaliau nebus.

Kartą jau rašiau, kaip stalkinu žmones.

Dabar – dublis du. So, buckle up, little Mikey, you will hear some weird shit.

Prieš solidžius 13-14 metų likimas retsykiais mane nublokšdavo į visokias jaunųjų mokslininkų konferencijas, konkursus, diskusijų būrelius ir kitus užklasinės veiklos samburius. Dažniausiai toks renginys reikšdavo keletą dienų praleistų ne mokykloj, krūvą tokių pačių sutrikusių bendraamžių, o kartą – ir Ledo alų iš Užupio kiosko. Ai, ir dar kokį nors daugiau ar mažiau reikšmingą raštą, kuriuos visi džiaugdavosi.

Viename iš mažesnių Lietuvos miestų, kai mus vedė į moksleiviams skirtą viešbutį, juokavo, kad eisim pro viešnamį. Viešbutyje buvo taip šalta, kad miegojau su pukuotu megztiniu.
Tame pačiame mežesniamie mieste, jo gimnazijoje vyko konferencijos dalyvių diskoteka. Žinoma, aktų salėje. Žinoma su populiariausias to meto hitais – Lose Yourself ir Cry me a River.
Vienas mokyklos vietiniu savanorių atrodė taip, kaip man anuomet patiko – ilgi plaukai ir rudos akys (paskersuoju į gyvenimo vyrą – matyt, kad tebepatinka).
Ne daugiau nei porą kartų apsikeitėm žvilgniais, bet to užteko, kad galvoje įstrigtų.

Po keleto mėnesių netikėtai jis apsireiškė kaip veikėjas vienoje paaugliškoje istorijoje, kuri pranyko amžiams, kai kietasis diskas išėjo anapilin.
Tuomet jis gavo Rolando vardą.

Rolandas grįžo dabar. Visiškai kitoje istorijoje, kitu vaidmeniu, tačiau vis tiek rudomis akimis.
Ir pagaliau aš gėdingai ir tyliai gimnazijos puslapyje randu jo laidą, sužinau pavardę ir kone pasislėpusi po stalu pasigooglinu.
Ir man taip gera žinoti, kad nors ilgų plaukų ir nebeliko, jis dabar – sėkmingas architektas. Iš to, ką aš suprantu apie architektūrą – puikus architektas.

Jei netyčia skaitai ir save atpažinai, this is not creepy at all.