Plaukiojam, pokyčiai ir iš tiesų tai niekas nesikeičia.

Nuo penktadienio galvojau, kad noriu parašyti apie pokyčių baimę. Tai gal jau ir parašysiu.

Sakiau, kad šis blogas – šiek tiek edukacinis. Taigi, edukuokimės:

Metathesiophobia arba pokyčių baimė. Liguista ir labai stipri baimė visiems įmanomiems gyvenimo pokyčiams. Dėl visko kaltas pernelyg gerai ir apgalvotai veikiantis savisaugos mechanizmas. Gydyti vaistais galima, bet nerekomenduotina. Rekomenduotina kvėpuot į maišelį.

Atsimenu, 2007-ųjų liepos pradžioje sėdėjau ant čiužinio ir žiūrėjau į lapą. Užsirašiau tuos keturis skaitmenis, kad geriau suprasčiau. Paprasta: biologija – 77, chemija -69. Žiūrėjau ir galvojau, kad xui aš į tą mediciną įstosiu. Ir buvo taip baisu, kad gaila, jog po ranka neturėjau maišelio. Bet galėjau daryti BET KĄ, o ne tai, kam ruošiausi penkerius metus. Ir padariau. Bet ką. Juokeeeelis.

Prieš mane sėdi naujas kolega. Irgi pokytis. Pažiūriu – toks nieko visai.

O jei apie pokyčius, kurie nevyksta…
Vyrai grįžta. Ir ne šiaip, o būriais. Du žvėriškai mylėti vyrai per vieną dieną – kone rekordas.
Vienas su poezija, kitas su banaliai mandagiais klausimais.

Kai užsimerkiu, matau du savo ateities knygos veikėjus, žiūrinčius į mane per alaus bokalų viršų, ir darančius Įžvalgas.
Zuikiai, šiaip su savo veikėjais aš negeriu.