Kur buvau dingus? Daugiausiai laiko praleidau makaronų, picų ir labai vidutinio alaus žemėje – Italijoje. Užsisukusi uragane su komandiruote (pasakojimas TBA), leidykla – atskiras pranešimas irgi bus, atostogomis… Aš neturėjau laiko niekam, o ypač sau.
Gera pagaliau grįžti.

Aš niekada nebijojau aukščio. Nesustingdavau ant aukščiausios medžio šakos, ar atrakcijonų parke, iššokdavau iš medžio, pereidavau tvora, nušokau nuo tilto su virve. Man nebaisu. Tiesa, vieną kartą neįlipau į pajūrio apžvalgos bokštą paimti Geocache. Bet bokštas buvo senas, nestabilus, aprūdiję, o viršuje dar dūzgė vapsvų lizdas. Todėl nurašiau tai sveikam protui.
Kalnuose ir medžių parkuose su vyru vis juokėmės (iš tiesų vyras daugiau keikėsi, nei juokėsi), kad mano vienas saugiklis perdegęs, o aš spėliojau, kur vis dėlto yra mano riba.

Šita nuotrauka atrodo kaip ir kitos 107 šių atostogų nuotraukos – aš ir Via Ferrata (ir dar Manto koja), tačiau man būtent ši nuotrauka patinka labiausiai. Todėl, kad joje aš išsigandau ir sustojau.
Žengiau ant atbrailos ir supratau, kad aukštai. Tada dar kvailo principo vedina nusileidau keletą metrų žemyn ir supratau, kad toliau – niekaip.
O atrodo, kas čia tokio – tas pats trosas, tie patys du karabinai, sauga, ta pati atbraila… Bet kažkodėl – niekaip. 

Dabar, kai užsimerkiu, matau kaip žingsnis po žingsnio tą atbrailą įveikiu,

tačiau tą kartą reikėjo apsisukti ir grįžti atgal.

Reikėjo atsisakyti vieno iššūkio, kad įveikti dešimtį kitų (look, I got all very deep here).

Dievaži, jei toks pirmas pusmetis, tai kokie bus likę metai?

I was your sailor, your demon
Your lover, your overbearing best friend
Hoping for some attention
I saw through your automatic heartache
Now I know that love is as love was
It’s downhill from here