• Buitis,  people suck,  reality bites,  wtf time

    Rip yourself open. Sew yourself shut.*

    „Suaugusiųj317769_154311781330707_564021065_n_largeų problemos“ – atsakau šiom dienom, kai manęs klausia kaip man sekasi.
    Per paskutinius penkerius metus ne kartą įpuoliau į konfliktą, kai nesutikau, kad anksčiau buvo geriau. Ne, nenorėčiau grįžti į vaikystę, o paskutiniai metai mokykloje buvo smagūs, bet tik tiek. Man nuoširdžiai malonūs visi šitie didelių žmonių rūpesčiai – buto nuomos, komunaliniai, rinkimai, pajamų deklaravimas ir t.t. Man patinka žinoti, kad jei per savaitę pragersi algą, paskui valgysi kruopas. Patinka žinoti, kad visos tiesos, tokios kaip „kaip pasiklosi, taip išmiegosi“, visiškai pasitvirtina.
    Ir ilgą laiką pareigingai tvarkiausi su atsakomybėmis, stresu, nemiga ir visomis kitomis problemomis. O dabar turiu problemą, kurios nenoriu spręsti. Noriu rytoj gauti Australijos vizą ir nuo visko pabėgti. Ir tai mane pykdo siaubingai, nes AŠNEBĖGUNUOPROBLEMŲBLET.

    Lizzy jau minėjau – mano sfera yra esktremumai. Neg295590_308680925928429_1907495297_n_largealiu pakęsti pilkos zonos. Negaliu pakęsti situacijų, kuriose reikia išlaukti. Nekenčiu sau pripažinti, kad man nėra px. Ir dar labiau nekenčiu, kokia veidmainė per savas problemas jaučiuosi. Bet niekas nesikeičia.

    Tada šeštadienį ateinu į RO generalinę. Ir visi tokie nuostabūs,gražūs ir talentingi, kad per midi himną apsiverkiu, nes pažįstu šiuos nepaprastus žmones. Ir dar truputį apsiverkiu, nes pasijaučiu tokia sena su savo komunaliniais ir ataskaitom, kai žmonės jauni ir jiems tik „katino jau dienos atėjo“.

    Ir tada visą sekmadienį praleidžiu lovoje, galvodama, kad norėčiau, jog man kas nors parašytų. Sekmadienis atrodo visiškai be ryšio ir visai norėčiau į ką nors įsikabinti, kad neišeičiau iš proto. Bet nėra ko čia stebėtis – sekmadieniais aš visada labai paranoiška. T.y. labiau nei įprastai.

    And you are standing on a cliff
    Then you can close your eyes
    And make a wish and take a step
    And change somebody’s life

    *Chuck Palahniuk – Invisible Monsters

  • i love my friends,  missing thoughts,  muzika

    The art of letting go.

    Tie, kurie mane pažįsta, tikriausiai pagalvos, kad esu perdėtai dramatiška. Tie likę penki skaitytojai, kurie manęs nepažįsta, pagal WTF?

    Vakar įvyko pirmoji Roko operos 2013 vokalistų atranka. Pernai pati sėdėjau komisijoje ir viskas atrodė kaip iš devintos dainos – „Kur aš esu? Man labai baisu.“. O dabar aš jau, na ne priešingoje, o šiek tiek kitoje barikadų pusėje (suprask, barikados tos pačios, tik paėjau du žingsnius kairėn).

    Visą vakarą neapleido bukai geliantis jausmas, kad I’m letting go. Kažkas panašaus į atsisveikinimą ir susitaikymą. Toks keistas jausmas žiūrėti iš šono… Tadas šiemet režisierius, Aušra vokalo vadovė, Deivis ir jo zuikiai toliau šoks, Aurimas ir Tomas pateko į antrąją atranką. Žiūriu į visus ir tada užsimanau kur nors pasislėpti ir apsiašaroti.

    Ir kas kada nors būtų patikėjęs šita pikta mizantropė prisileis artyn ir net pamils tokį nekuklų būrį žmonių?
    Sako, first cut is always deeper. O pirma ir vienintelis yra dar ir pats svarbiausias.
    Zuikiai, kad jūs žinotumėt, kokie jūs esate šilti apkabinti…!

    Please don’t be a stranger in my place.