• keep the dream alive,  lovable stuff,  reality bites

    Kai smegenys be tavęs rašo geresnes istorijas (su spoileriais)

    Paskutinėm savaitėm gerai rašosi.
    Niurzgant, kankinantis, atidėliojant ir zyziant, ne po penkis puslapius per dieną, bet judam teisinga kryptimi.

    Kas mane šiek tiek erzina, tai, kad smegenims nelabai rūpi, kad Wordas uždarytas, kompas išjungtas ir man pačiai savo grafomanijos jau labai gana. Ne ne, senos geros smegenys toliau gamina visiškai atsitiktinius istorijų fragmentus, sėkmingai miksuoja Avengers su Auksiniu protu, Daria su Fyre dokumentika ir dar kažkur pabarsto Hario Poterio.

    Neseniai baigiau skaityti „Abandon„. Gera knyga, apsėda, vaidena, sukasi mintyse, nepalieka ramybėje, gąsdina, įtraukia – patys vardinkit. Ir jei nenori spoilerių – sustokit skaityti DABAR.

    SPOILERIS (ne dėl greičio – BOOM – medinis bajeris)

    1893 Kalėdų rytą pranyksta visas kalnakasių kaimelis. Niekas gerą šimtmetį nežino kur ir kodėl.
    2009 metų ekspedicija tariamai ten vyksta fotografuoti vaiduoklių, o paslapčia – dėl krūvos pradingusio aukso. Paraleliai pasakojamos dabarties ir praeities istorijos.
    Iš tiesų, iš proto išėjęs kunigas suvaidinęs indėnų išpuolį visą kaimą užrakina senoje šachtoje kalne ir už jų nuodėmes palieka mirti iš troškulio.
    Ir dar pora gana siaubingų dalykų įvyksta, bet šitų galiu ir nepasakoti.

    SPOILERIS BAIGIASI

    Aš šiek tiek klaustrofobė. Ir nebandžiau, bet šaltiniai sako, kad mirtis iš troškulio gana siaubinga, o dar ir knygoje labai vaizdžiai aprašyta. Tai vis pakontempliuodavau kai kurias scenas naktį spoksodama į lubas.

    O kadangi jau įjungiau smegenis kurti, tai jų tempai daug didesni nei mano.

    Sapnuoju, kad ir aš gyvenu Abandon. Kad istorija vėl kartojasi, nors sykį aš jau miriau tamsoje iš troškulio. Labai apniukęs Kalėdų rytas ir visi stovyniuojame gatvėje prie mažos bažnyčios. Šalta, o rūbai atitinka laikmetį ir man taip nepatogu su tais kailiais ir sijonais.
    Negaliu ramiai nustovėti, nes žinau, kas laukia, noriu, kad viskas vyktų dar greičiau, nes tas laukimas atrodo lyg vinys kalamos į suledėjusias pėdas.
    Bažnyčioje sustoju prie durų. Beprotis kunigas sėdi prie altoriaus lyg prie stalo, jo riebaluoti plaukai driekiasi ant juodų marškinių pečių.


    Viename iš bažnyčios suolų, daug plačiau nei pridera, sėdi vaikinas, kurio pirmą kartą ten nebuvo. Vienintelis pokytis, vienintelis išsigelbėjimas.
    – Tu, – beda į jį kunigas pirštu eime į lauką. – Tu irgi, – nuo tarpdurio nusitempia ir mane.
    Dviese einame prieš kunigą ir aš girdžiu ištraukiamą revolverį. Įsikimbu į vaikino parankę, pirštus suleidžiu į grubią švarko medžiagą, lyg jis būtų pasiūtas iš bulvių maišo.
    -JisNužudysVisąKaimą.UžrakinsKalneIrNužudys, – beriu jam pašnibždom ir ieškau sąjungininko, nors, atrodo, abu pasmerkti.
    – Ei tu, – sako kunigas jam. – Klaupkis.
    Iš vaikino kišenės į mano delną įslysta sunku ir šaltas revolveris.
    Pasitraukiu toliau nuo jo ir iššaunu kunigui dar nespėjus atlaužti gaiduko. Iššaunu antrą kartą, ir trečią. Jo kraujas atrodo juodas ant juodų marškinių, o iš žaizdų dygsta tokios pačios juodos plunksnos.

    Tai gal ir geras daiktas yra tas žadintuvas.

  • gyvenimo tiesos,  keep the dream alive,  people suck,  wtf time

    Būrėjai, aiškiaregiai, atsakikit į klausimą – Sapnai edition

    Kai prieš metus viena draugė, kurią laikau labai racionalia asmenybe, mane pakvietė mane į Būrėjų ir Aiškiaregių FB grupę, parašiau jai tris raides:
    – WTF?
    – Palauk ir pamatysi, – pasakė ji.

    Palaukiau ir pamačiau, ko nemačiusi. Žinoma, grupė administruojama, prižiūrėta ir žmonės dažniausiai vieni kitiems malonūs, bet perliukų ten uždera ne prasčiau nei supermamyčių pokalbiuose.

    Sapnai visada domino žmones, ji visada buvo mystifikuojami – paslaptingi proto kūriami vaizdiniai kūnui miegant… Aha, LOL. Gal ne man juos teisti, kai visas blogas kraujuoja nuo mano pačios sapnų, bet… nu… aš skyrybą moku. Daugiau ar mažiau.

    ar-galit-pasakyti-ka-tai-reiskia
    Ką tai reiškia? Kad ateina žiema, reikia UGGsų ir vilnonių kojinių. Paliubomu. (yay, rimuojasi!)

    blooood
    Yep, UGGsai for you too. Jei su klausėja aukščiau susimesit, gal rasit akciją „Keturi batai už dviejų porų kainą“.

    buciau_dekinga_uz_atsakymus
    Kai reikia kovot su „dusem“ ir dar labai piktom, padėt tik druska ir Supernatural.
    tumblr_inline_mf8pbinw021qd695a
    PS. jei barstysit ne druską, o koksą, sapnai bu įdomesni ir problemos garantuotai bus kitos.

    …Pavyzdžiui tokios:
    lol_v2

    issigandau-ir-prabudau
    Labuka pirk užuolaida. UGGsai tikriausiai irgi nepamaišys, bet iš vienos algos gali neužtekt.

    darbo_diena_vakarop

    Patarimas gauna +10 taškų iš manęs ir jo autorė – gerą karmą bent porai metų. Neabejoju, kad ugnis simbolizuoja turtus, kurie įgyjami po sėkmingo sandorio. Ir pagropto vaiko. Yep. This is it.

    gotta_love_interwebz

    Is this a real life?
    Tai, ką autorė vadina „nesapnu“ man yra 7 alaus per 2 valandas.
    Patarimas? Bent retkarčiais blaivybė yra labai gražus ir nuostabus dalykas. Everyone should try it.

  • keep the dream alive

    One more time with feeling – juk žinojau

    Because someone’s gotta sing the stars
    And someone’s gotta sing the rain
    And someone’s gotta sing the blood
    And someone’s gotta sing the pain

    Juk sakiau? Žinoma, sakiau.

    Ko gali tikėtis, kai albumas be pertraukos sukasi visuose įrenginiuose?
    Ir kai tekstai įsirėžia į atmintį, lyg įpjauti peiliu?

    Kai vakarais rašau balkone, nebesidedu ausinių – groju gatvei.
    Vakaras buvo geras – daugiau nei 2000 žodžių lengvai nugulė į savo vietas.
    O sapnas buvo dar geresnis – pirmasis juodai baltas, kurį pamenu.

    Nick Cave – mano vaikystės namuose. Vaikštom po senomis sekcijomis apstatytus kambarius ir kalbamės angliškai. Jo akcentas labai ryškus.

    large

    Susėdam mano kambaryje. Jis – juodai baltas juodai baltame mano piešto angelo fone.
    – Everything connects to everything, – sako.

  • keep the dream alive,  wtf time

    Neplanuoti ledo demonai

    Jau ilgai gimdau normalų blogo įrašą, tačiau negaliu negaliu NEGALIU grafomaniškai nepublikuoti gerų sapnų. large

    Tamsioje alėjoje jaučiu vyro kūną greta. Kvėpavimą ant kaklo, rankas ant kūno. „Esi mano“ – sako į ausį. Tačiau viskas taip tamsu ir grėsminga, malonu, tačiau tuo pačiu feels teribly wrong.
    – Čia nepraeisit, – sako moteris, pastodama mums kelią.
    Viskas po to – tik didelis chaosas. Matau ją pargriautą ant žemės, žinau, kad juokiuosi tarytum ne savo burna, tačiau tamsa labai gąsdina. Išsiveržiu iš jos ir pabėgu.

    Sėdžiu susisukusi į kamuoliuką koridoriuje. Esu Jo. Priklausau Jam. Nebepriklausau sau. Baisu, nes nebeturiu kontrolės. Dar baisiau, nes atrodo, kad priklausyti Jam man patinka. Viena po kitos prie durų randu dovanų dėželes. Kiekvienoje jų po išpūstąpilvį pliušinį gyvūną užsiūta burna. Nusinešu glėbį jų į biblioteką ir išsidėlioju priešais. Atrodo, kad tik šie kraupūs totemai žino kaip galiu išsilaisvinti.
    Spoksau į bedvases plastikines akis ir nieko nesuprantu. Pakylu ieškoti knygos apie iškamšas ir nepagalvojus per giliai nužengiu į lentynų tamsą. Nematomi gniaužtai čiulpa už čiurnų ir visu svoriu trenkiuosi į grindis. Bandau už kažko nusitverti, tačiau nagai nuslysta akmens plytelėmis.
    Pajuntu Jį ant savęs ir baimė baigiasi.
    large1

    Jis kitoks. Ilgaplaukis ir barzdotas, lyg nužengęs iš filmo apie Spartą. Ir jis ledinis. Nuo kiekvieno prisilietimo, kiekvieno bučinio ledėju kartu. Šerkšnas kyla kūnu, baltais raštais apraito kaklą ir veidą. Pamėlsta lūpos.

    Atsiduriam gatvėje. Aš vėl esu aš, o jis – Jis, tačiau šerkšnas nebedingsta. Susikabinę einam gatve ir viskas ledėja po mūsų kojomis.

  • keep the dream alive,  muzika,  wtf time

    My head would be the scariest prison.

    Galvojau, kad gana tų sapnų. Tačiau jie keičiasi, darosi pilnesni, ryškesni, didesni…

    Šeštadienis-Sekmadienis:
    Bėgu per prekybos centrą-sporto salę, nes reikia. Prie kasų įvyksta susitumdymas, vyras parkrenta ir miršta, kažkodėl aš kalta. Gaunu du metus kalėjimo Lukiškėse, kurių moterų korpusas – apgriuvusiame seimo pastate. Kalėjime aš nelabai patenkinta – bandau kartis, bet ir tai nelabai pavyksta. Susitinku kolegę I. ir labai bijau pažindintis su žmonėmis. Dar galvoju, kad kas dabar du metus dirbs ir kaip mano vyriškis vienas sugebės mokėti nuomą… Bet kalėjime vyksta visokios eskursijos ir rankdarbių būreliai, todėl visai nieko Ir finale aš džiaugiuosi, kad niekas nepisa man proto ir aš galiu ramiai rašyti.

    large

    Sekmadienis-Pirmadienis:
    Su tėvais važiuojame į išvyką. Ilgą išvyką. Sustojus degalinėje išsmunku parūkyti, grįždama sutinku apsauginį su šunimi, beieškančius narkotikų. Šuo šokteli ant manęs, tačiau jį nuveda šalin. Sekantis sustojimas – kaimo sodyboje, gili žiema, sniego krūvos.
    Į sodybą užsuka tie patys apsauginiai. Iškrausto mano kišenes – ramiai aprodau jam pradarytą ir dar naują cigarečių pakelius. Paskui jį užeina mano teta, pridega po cigaretę stebuklingu žiebtuvėliu ir patikrina ar ten ne žolė.
    – Taip nieko nenustatysi, reikia kažkaip padaryti testą… – šnabždasi su mano mama.
    – Blet, man dvidešimt penki, galit baigt regzt intrigas man už nugaros?
    Teta su mama susižvalgo.
    – Jei gerai užverši kilpą – pavyks, – sako teta ir išeina.
    Mama pamindo vietoje.
    – Kadangi pati nieko nepasakoji, darysime testą, nes kitaip…
    – Eik velniop, – sakau ir skubiai deduosi daiktus į kuprinę. – Eikit visi velniop. Gyvenime matyti nebenoriu.
    Per sniegą išbėgu į kelią ir pažeme šliaužiu per sniegą, melsdamasi, kad tik niekas manęs neieškotų. Tik jau grįžusi į miestą supratau, kad išsilaisvinau.

    I think my dreams are evolving. Or it’s brain tumor.

    There’s a storm on the streets, but you still don’t run
    Watching and waiting for the rain to come.

  • keep the dream alive,  missing thoughts,  wtf time

    Sapnams dieta nepadeda

    Yep, vis dar sapnuojasi. Vietoj plytos šokolado prieš miegą išgeriu vandens, todėl bent jau aišku, kodėl sapnuoju vandenį. Bet visa kita… Lizzy šiandien sakė, kad jei manęs nepažinotų, galvotų, kad esu narkomanė. No wonder people stare.

    Sapno priešistorė tokia:
    Vakar baigiau „Devil may cry 5“. Žaidimo istorija pasakoja apie du brolius – Dante ir Vergil, kuriu tėvelis buvo demonas, o mamytė – angelas. Ir būtent dėl to jie turi galią nužudyti super-demoną. Jau įdomu? Taip ir žinojau. Kadangi žaidimas gamintas, berods, japonų, tai visų plaukai labai faini, vyrai šlaistosi ilgais švarkais, nes tai tikrai pats patogiausias rūbas kovoj, o apie tai, kodėl Dantės kardas toks ilgas, geriau blaivi nekalbėkim. Bet veikėjų akys maždaug normalaus dydžio.

    Dabar grįžkim į sapną.
    Sėdim ofise ir ruošiames važiuot į festivalį. Tada – PYST – pareina potvynis ir pusė pastato nugriūva. Bandom bėgti, bet iš liftų plūsta vanduo, o laiptų nebėra. Galiausiai pavyksta išsikrapštyti ant stogo. Pasirodo, ten plyti milžiniška pieva su visokiais runomis apipeckiotais akmenimis. Kadangi apačioj potvynis ir vistiek – YOLO, su kolege akmenų pagalba teleportuojamės. tumblr_mhhxdsJtZt1rldlm5o1_500
    Atsirandam pasaulyje, kuris atrodo kaip maždaug 18 a. pabaiga, tik labiau steam punk. Deja, šitam pasaulyje moterims su teisėmis labai nepasisekė.Nepasisekė ir su suknelėmis, nes net sapne suprantu, kad su tais lankais sijone man sėdėti neišeina. Todėl juos išplėšiu nafik ir iš karto tampu apkalbų objektu, nes padorios moterytės taip nesielgia.
    Kadangi nėra teisių, tai nelabai yra ir ką veikti, Todėl visos padorios moterytės sėdi svetainėje ir gurkšnoja arbatėlę atkišusios mažuosius pirštelius. Užeina keletas vyrų, vienas iš jų – Vergil. Atsisėda šalia manęs, atmestinai kažką tarytum sau pasako apie orą ir aš nejučia atsakau. Tada jau visi kambaryje supranta, kad this one is a bitch, not a lady. Oh well.
    Vergil nuolatos su savimi turi dieviško grožio kataną (kada nors bus įrašas apie mano fetišą tam tikriems ginklams). Turi ją ir sapne. Pradedu klausinėti, jis atsako, ištraukia ginklą iš dėklo. Yamato_I_by_MMMurdock
    – Imk. – sako ir įteikia kalaviją man. Visi kambaryje nuščiuva, nes to dar nebuvo – kad vyras leistų moteriai paliesti jo ginklą (no sexual pun intended).  Nereikia nė sakyti, kad per tas kelias minutes sapne mirtinai jį įsimyliu.
    Prie manęs prieina kolegė. Pasirodo, mano apyrankėje slypi mechanizmas, galintis teleportuoti mus atgal namo. Ir dar pasirodo, kad mūsų buvimas čia, kenkia mūsų egzistencijai namie. Aišku, aš namo nenoriu, o kolegė grasina ir rausia mano akinių dėklą, kuriame ir realybėje laikau visokiu pakabučius ir auskarus.
    – Tu man ne mama, – pareiškiu (ne konkrečiai taip, bet kažką panašaus) ir perkeliu mechanizmą į ilties formos kaklo pakabuką. Slepiu jį rankovėje ir pasiraitojusi sijoną bėgu per miestą.
    Vergil turi savo restoraną. Ir jis vaikšto tarp staliukų, visas aukštas, pasitempęs ir su ta pačia katana rankose. Pamatęs mane, čiumpa už riešo (ši detalė kažkodėl labai svarbi) ir tempiasi per visą salę. restoranas milžiniškas, atrodo visą amžinybę nardom tarp staliukų. Išbėgam į laiptinę ir sustojam.
    – Aš niekur nedingsiu, – sakau ir užkabinu pakabuką Vergil ant kaklo.
    Tada, atrodo, bučiuojamės. Ir tada žadintuvas.

    Po galais, kodėl aš nerašau taip gerai kaip sapnuoju?

  • Buitis,  missing thoughts,  reality bites,  wtf time

    Sako, košmarai sapnuojasi, jei prieš miegą prisivalgai…

    … kadangi lankydama tėvus pasisvėriau and numbers are not pretty, naktimis nebevalgau. Nors suvalgius plytą šokolado miegodavau kaip kūdikis, o dabar sapnuojasi. Šiąnakt mane medžiojo di Caprio. Pašoviau jį du kartus ir labai bėgau į parką, kur ketinau praleisti naktį.

    tumblr_mf0cjiDdER1qcloroo1_500_large

    Kadaise skaičiau interviu su J.K.Rowling.

    – O kokia knyga paskutinį kartą Jus pravirkdė?
    – Jei atvirai – tai buvo „Casual Vacancy“. Aš tiesiog rėkiau rašydama šios knygos pabaigą, iš naujo ją skaitydama ir redaguodama.

    Perskaičiau tai ir pagalvojau, kad WOW. Ir dabar pažiūrėjau filmą, o viena scena įstrigo galvoje… Kadangi nė nesigėdyju to, kad esu grafomanė, kartais taip nutinka. Tada vaizdas ar dialogas sukasi galvoje, ir sukasi, sutumblr_mitvwkeXgt1rf55joo1_500_largekasi, taip įkyriai, kad paprasčiau yra imti, užrašyti ir pamiršti.
    Pirmame grafomaniškame sakinyje JIS miršta. Ir JI sėdi greta lavono ir pasakoja JO sūnui, kaip suspažino su tėvu. Ir kaip labai JĮ mylėjo. Froidas turėtų ką pasakyti apie tai, kad JI yra jausnesnė už JO sūnų ir daugiau nei dvigubai jaunesnė už JĮ. Ir JO sūnus yra tas, kuris nežinodamas paliko kulką tėvo krūtinėje.
    Žodis po žodžio, atsirado 26 puslapiai. Ir aš jau žinau, kaip JIE susipažino, kaip… Ir tada aš iš kart imu ašaroti, nes man velniškai gaila, kad JIS mirė pirmame sakinyje. Nors niekam ir nerodysiu, jaučiuosi turinti pabaigti istoriją, bet aš nežinau kaip JI galėtų gyventi be JO, todėl nežinau ir ką rašyti.

    O apskritai apie gyvenimą: viskas keičiasi ir man liūdna. Nes šitie pokyčiai į gerą, bet puikiai žinau, kad jau niekada nebebus taip kaip buvo.

    There are things
    I have done
    There’s a place
    I have gone
    There’s a beast
    And I let it run
    Now it’s running . . .
    My way

  • no life,  people suck,  reality bites

    When there is nothing left to burn, you have to set yourself on fire.

    Savaitgalio atradimas, kad gerai pamaišius alaus, burbono ir tikriausiai viskio, sapnuojasi OHO kaip.

    —-

    Vaikštau blankiai apšviestame rūsyje. Visos grindys padengtos nedidelėmis plytelėmis, ant kurių – nuotrauka, vardas, pavardė, gimimo ir mirties datos. Atsitūpiu, paspaudžiu vieną iš plytelių, tyliai suzvimbia mechanizmas, plytelė pasislenka į šoną ir nedidelis liftas į paviršių iškelia dėžutę. Joje – nedidelė urna su pelenais ir keletas nereikšmingų personal belongings. Sudedu viską atgal, uždarau kapą, paspaudžiu kitą atsitiktinę plytelę. Džiaugiuosi šia modernia technologija, kol neįdedu urnos kreivai, mechanizmas užstringa, ima baisia džergžti ir pasmirsta degėsiais. Pabėgu.

    tumblr_m8gdebBlzb1qzht0oo1_1280_large Paskui laivu persikeliam į salą. Aš ir tėvai. Saloje daugybė spąstų ir kliūčių, nematome, bet gali jausti, kad tarp medžių slypi ne patys draugiškiausi čiabuviai. Atnarplioju storas virves, užtvėrusias kelią ir einam gilyn į tankmę. Medžiuose ant šakų kaba visiškai visiškai mažytės šimpanzės. Praeinu pro jas ir nusileidžiu takeliu link ežero. Žolėje sušnypščia ryškiai žalia gyvatė, atšoku į šalį ir imu klykti. Gyvatė puola ir atbėgusį tėtį, traukiamės ir traukiamės, bet jų pievoje daugiau nei viena.
    Žinoma, įkanda man vienintelei. Viskam nurimus ant šlaunies pamatau žmogaus dantų žymes. Raminu save, kad gal praeis, tačiau labai tikrai jaučiu, kaip tirpsta rankų pirštai, pirma nykščiai, paskui visi kiti. Tirpulys kyla alkūnėmis į viršų. Man taip baisu, kad rūkau mamai matant ir nerūpi.

    Realybėje skambina tėtis ir klausia:
    – Kodėl neskambini?
    – Gi vakar kalbėjom, – sakau.  – Nieko naujo neįvyko.
    – O gal pas mus įvyko? Gal būnant kaime medis užkrito?
    – Manau, kad jei būtų užkritęs, būtumėt paskambinę ir pranešę, – sakau ir iš karto bandau pakeisti temą, nes nesugalvoju kaip tėčiui paaiškinti, kad jo gyvatės nuodų porciją pasiėmiau sau.

  • keep the dream alive,  wtf time

    Beprasmiai savaitgaliai ir ryškiai nenormalūs sapnai

    Visą savaitgalį nepadariau nieko naudingo. Net skalbimo mašinos neprikroviau. Hooray for me, I guess. Ir per paskutines 48 valandas miegojau, mažiausiai 30, kad dažniausiai reiškia, kad sapnavau dalykus. Ne tas žodis sapnavau (būčiau religinga, persižegnočiau, bet kadangi nesu, o rašyti, kad kasausi, nėra estetiška, įsivaizudokit, kad nieko nedarau).

    Sapnuoju medžių alėją prie mokyklos. Asfaltuotas kelias apaugęs žole, samanomis, mėtosi akmenys ir medžių kamienai. Žingsniuoju taku ir vieną po kito randu tris lavonus. Vienas jų, kad ir kaip siaubingai skambėtų, mano kolegos. Grįžtu į mokyklą ir visi nepaprastai susirūpinę, nes aš turėčiau būti visiškai traumuota po tokių radinių, bet man tik labai liūdna ir man reikia eit į fizikos pamoką.
    Fizikos pamoką veda Rita Miliūtė ir aš nuoširdžiai piktinuosi, nes sapno profiliavimo dėka aš fizikos jau du metus nesimokau, o čia man pareiškia, kad dar ir egzaminą reiks laikyti, ir, apskritai testo klausimai labiau primena kirčiavimo užduotis.
    Tada į klasę užeina mano tariamai žuvęs kolega ir aš apsidžiaugiu.
    – Ei, tu gyvas? – sakau.
    – Tai joa.
    Kolega šypsosi ir atrodo visiškai nepaveiktas kraupių įvykių.
    – Tikrai? – stebiuosi ir bandau sau įžnybt, bet neskauda. – Netikiu, įžnybk man.
    Juokelis – kai žnybia kolega, skauda. Akivaizdu, kas sapne nesapnuoju. Paskui sėdim ant palangės ir žiūrim kaip žmonės dėl nežinomų priežasčių lipa per spygliuotą tvorą. Ir BBD ant tos fizikos.

  • keep the dream alive,  muzika

    Heroin and babies don’t mix very well

    Man rodos, man kartais patiktų, jei man nesisapnuotų. Arba jei sapnuotųsi ne kažkokie šūdai.

    Sapno veiksmo vieta – senas mūsų butas Panevėžyje, kur gyvenom gal tik metus. Man buvo septyneri ir aš neprisiminu savo pirmosios mokytojos, bet kažkodėl labai gerai atsimenu tą butą. Aš virtuvėje, ant rankų kudikis, mano kudikis, kuris klykia neužsičiaupdamas. Šalia manęs – vyras, mano vyras, kuris dėl man nesuvokiamų ir labai neteisingų priežasčių yra Bilas iš True Blood. Akivaizdu, kad jam klykiantis vaikas yra lygiai taip pat nemalonu kaip ir man, todėl jis išeina į miegamąjį, aš patalpinu vaiką į atidarytą indaplovę, nes ten mes jį ir laikom, ir nuseku iš paskos.
    Bilas sėdi ant sofos ir ketina leistis heroiną. Pasiuntu ir pradedu klykti: „tu asile, negali išbūti švarus net ir jobanus šešis mėnesius dėl manęs ir kudikio???? sakei, kad pasiekeitei, o aš, vargšė patikėjau, asile tu“. Asilas nesigėdyja. Skambinu mamai ir prašau, kad atvažiuotų padėt susitvarkyt su vaiku, nes piz**.

    Ačiū Levi Hutchins, kuris išrado žadintuvą.

    Sekmadieniui: