• keep the dream alive,  lovable stuff,  nuotykiai

    Eurotripas 2016. II dalis. Popradas – Štrbske Pleso- Sucha Biela – Tatranska Lomnica – Varšuva – Vilnius.

    Paskaičiau apie Salomėjos atostogas (šnairuoju į tokį patį maršrutą ateičiai) ir Tomo įrašą apie kalnus. Galvoju, kad reikia pabaigti aprašyti savuosius nuotykius. (pirma dalis čia)
    Nors prabėgo dar tik mėnesis, mielai juos pakartočiau.

    6 diena.
    Pažadina statybininkai po langais pjaustantys šaligatvio plyteles.
    Nors kalnų pro langus nesimato, aš džiugiai nenusėdžiu vietoje. Nusprendžiu, kad galbūt metas nusileisti į administraciją ir informuoti, kad naktį pavyko rasti raktus.
    Administratorė mane išvydusi tiesiog nušvinta. Ją pramenu „Mrs. Sparkles“, nes viskas blizga – jos laptopas, nagai, akiniai, marškinėliai, šypsena… Po 30 sekundžių suprantu, kad angliškai mes nesusikalbėsim.
    – „Mano draugas kalba rusiškai. Tuoj grįšiu“ – sakau labai laužyta rusų kalba ir atsitempiu vyriškį.Rusų kalba mums irgi daug nepadeda, bet susimokam ir išsiaiškinam, kur palikt raktą išsikraustant.

    DSC_0588Dienos planas – traukiniu nuvykti į Štbske Pleso ir užlipti iki Skok krioklio.
    Diena važinėjimo traukiniu pirmyn ir atgal kainuoja 4 Eur, ir iš tiesų yra nepaprastai patogu. Žinoma, patogiau būtų, jei būtumėm spėję į ankstesnį, kuris stoja tik didžiausiose DSC_0616stotyse – Poprade, Stary Smokovec ir Štrbske Pleso. Jis nuo Poprado iki Štrbske atvyksta per ~40 minučių. Kitu atveju, traukinys stoja kas kilometrą kiekviename kaimelyje, net jei jame tėra du viešbučiai. Užtrunka apie 1,5 val. Bet vaizdai puikūs, ir sunku skųstis.
    Nuo Štrbske Pleso iki krioklio tenka žingsniuoti apie 2 valandas, nestatu, bet einam per riedulius, tenka saugot čiurnasDSC_0618 (bet alų gert netrukdo). Krioklys yra 25 metrų aukščio ir per sekundę prakatalina 800 litrų vandens. Tik note to self – geriau išeiti anksčiau, nes saulei pradėjus slėptis už kalno, temperatūra krenta labai staigiai ir tada tenka nusileidus nuo kalno gert Slyvovicą, kuri yra šlykšti kaip nežinia kas.

    7 diena.
    Susipakuojame į automobilį ir jis… neužsiveda. Bet šį kartą garsas kitoks. Ir mes su vyriškiu žinom tą garsą. Taip šnypšia variklis tuomet, kai akumuliatorius išsikrovęs. Pasirodo, automechaninės krizės Brno metu vyriškis įjungė diagnostiką ir pamiršo išjungti, o ji tą akumuliatorių ir išsiurbė. Greta tie patys statybininkai toliau po langais pjausto plyteles. Mojame jiems laidais.
    – No problemo, – sako statybininkų vadas (ne tai, bet Slovakišką ekvivalentą) ir atvaro greta savo miniveną.
    DSC_0018Problema ta, kad esame siaubingai užsatyti, užsiblokuoja vairas ir rankomis išstumti mašinos nėra šansų.
    – No problemo, – dar kartą sako mūsų gelbėtojas. – I’ll be back.
    Ir iš tiesų po keletos minučių grįžta su ilgesniais laidais. Pakraunam akumuliatorių, atsidėkojam pakuote lenkiško alaus.
    Išvykstame į Slovensky Raj, o jei tiksliau – lipsim į Sucha Biela. Kai pradėjau planuoti kelionę, šį maršrutą išsirinkau akimirksniu ir dėl jo nė akimirką nedvejojau.
    Sucha Biela takas veda tuščia upės vaga ir tada kyla kriokliu. Lipti tenka šlapiomis kopėčiomis, besilaikant slidžios grandinės. Tada seka laipteliai, kopetėlės, slidžios uolos… Vienas smagumas.
    Pasiekiame kalvukalnę ir galvojam, ką daryti toliau.
    Suvalgom sumuštinius ir išgeriam alaus, nes tai atrodo protingiausias sprendimas. Į apačią nusigauti yra du būdai – savo kojomis (raudona trasa, 7 km) arba nuomuotu dviračiu (5 eur/žmogui). DSC_0653
    – Is it a difficult route? – klausiu dviračius nuomuojančio berniuko.
    – No, no, 7 year old child can do it.
    Patikim. Berniukas nepabrėžia, kad slovakiškas septynemtis labai skiriasi nuo keturių lietuvių turistų, kurie artėja link trisdešimties.
    Nuoširdžiai… Tada galvojau, kad nieko baisesnio/sunkesnio gyvenime nedariau. Visą trasą neatleidau stabdžių, ne kartą lipau stumtis ir kai pamačiau asfaltą, maniau, kad klaupsiuosi jį pabučiuot.
    Už tai, kad nusileidom gyvi, I’m shitting you not, gavom po saldainį – „Maša i Medvjet“.
    Išvažiuojam (mašina dar kartą nesikuria, bet užpumpuojam) į viešbutį Tatranskaja Lomnica.
    Akimirksniu įsimyliu miestelį, mūsų managerį Stefano ir visą viešbutį. Išsikraunam ir nesivargindami einam į viešbučio restoraną, kuris vienas iš nedaugelio siūlo gerą alų. Ir vokišką maistą. Wiener Fest yra karbonadas įdarytas kitu karbonadu. Padavėjas nekalba angliškai, bet kalba vokiškai ir yra absoliučiai lovely.

    8 diena.
    Nors apsiniaukę, planas – plaukti kanojomis Dunajecu. Pakeliui nulyja, bet atvykus į nuomos punktą šviečia saulė. DSC_0042
    Galime rinktis iš dviejų maršrutų – 17 km ir 10 km. Atgal prie automobilio grįžti dviračiais, autobusu arba kojomis (atstumas – 10 km).
    – Is the bicycle route difficult? – klausiu.
    – No no, only one small hill, – sako man Stanislavas.
    Patikim (durniai). Mes su vyriškiu renkamės 17 km, kelionės draugai sako, kad jiems ir 10 km pakaks. Sėdam į autobusiuką ir mus išveža į… Lenkiją. Taip, trasa prasideda ten.
    Note to self – mums patinka kajakai, ne kanojos.
    Pradeda lynoti.
    – Tikiuosi stipriau neįsilis, – sakau aš.
    Pradeda lyti stipriau. Ir dar po minutės užsimetam skersi ant slenksčio ir niurktelim vandenin. Internetas sako, kad net ir liepą Dunajecas ne šiltesnis nei 14 laipsnių.
    Nuoširdžiai, buvo baisiau nei tie prakeikti dviračiai nuo kalno. Ir bijojau, ir klykiau, ir verkiau. Kiek kartų vyras norėjo mane primušt su irklu – nežinau. Bet atplaukėm. Dar kartą norėjau bučiuoti kietą žemę.
    Randam dviračius ir… one small hill my ass. Grįžtam vos gyvi ir nusėdam tame pačiame restorane. Vyriškis vokiškai sugeba išsiderėti man tortuką išsinešimui. Finansus valdau aš.
    – Oh, frau is with the money, – sako man padavėjas ir duoda tortuką.

    9 diena.
    Planas – kilti į Skalnate Pleso ir iš ten žingsniuoti iki vieno iš kalnų ežerų. Šį maršrutą man rekomendavo Martinas, kuris pildo viešbučio tinklaraštį. „Most beautiful hike in high tatras, great afternoon walk“ – jis sakė. DSC_0673
    Pakylam ir ODIEVE KAIP AŠ MYLIU TATRUS. Pirmą kartą čia buvau 13-os, čia palikau širdį ir šiemet tik dar kartą įsitikinau, kad ten jai ir vieta.
    Čia mūsų keliai išsiskiria – paliekam draugus ir su vyru patraukiam link Žaliojo ežero (Chata pri Zelonam Plese trasa). Šiek tiek keikiuosi. Vyriškis keikiasi daug labiau, nes aukštis ir klibantys rieduliai, kuriais einam, jam visiškai nepatinka. DSC_0723
    – Easy walk, bl, one small hill, bl, – kartoja ir galiausiai paaiškėja, kad netyčia įlipsim į viršukalnę (Velka Svištovka, 2037 m). Nieko įspūdingo, bet mums abiems – pirmoji. Vaizdas, kuris atsiveria yra… atvirukas. Aš nežinau ar kada nors mačiau ką nors geresnio, ką nors, ko man tą akimirką labiau reikėjo.
    Viršukalnėje sprendžiam dilemą – grįžti atgal tuo pačiu riedulių taku, ar rizikuoti ir leisti link ežero. Nusprendžiam, kad fuck it, leidžiamės.
    Trasa apačion yra sunki, slidi ir velniop ją. Vienoje vietoje leidiesi krioklio vaga, lygiu DSC_0716.JPGakmeniu, besilaikydamas grandinės. Jau net aš nebekrykštauju tiek daug, vieno kelio sąnarys girgžda labiau, nei norėčiau.
    Žalias ežeras yra dar vienas atvirukas. Slėnyje – tik restoranas ir brangus viešbutis.
    – How to get out of here without walking? – klausiu mergaitės už baro.
    – Not possible, – sako mergaitė.
    Tada prisimena, kad už 70 eur vyrukas gali atvažiuoti pasiimti ir nuvežt, kur nori. Duoda jo telefono numerį.
    Sumerkiam kojas į ledinį ežerą, atsidarom alaus ir galvojam. Kelias atgal – dar beveik 10 km vien tik iki autobuso stotelės. Nušalę kojas, nusprendžiam, kad velniop – einam.
    Mums reikia geltonos trasos.
    – Man rodos mes ne ten einam, – po kiek laiko sako vyriškis.
    Bandom suprasti mano žemėlapį ir penkias minutes išgyvenam dramą klausiam kelio – ne neklausiam – klausiam bl kelio – sakau, kad neklausiam – nu tu neklausk, aš paklausiu.
    Mano laimeiDSC_0740, pirmi sustabdyti vyrukai kalba angliškai.
    – Aha, jūs einat ne ten, – pritaria. – Bet ir čia iki autobuso stotelės nueisit. Tik jau vėlu ir autobusai nebevažiuoja.
    – Kiek kilometrų nuo stotelės iki Tatranska Lomnica?
    Vienas sako, kad 5 km, kitas, kad 15. „It’s Italy all over again“ – sako man vyriškis, nes buvo, kad prieš porą metų išėjom iki San Fruttosso vienuolyno ir praleidom paskutinį autobusą, ir ėjom pėsčiomis gal 16 km naktį.
    – Galim pavešt jus iki Zakopanės, – sako nauji mūsų draugai.
    – Nea, mums reikia į Tatranska Lomnica.
    Jie dar truputį pasitaria lenkiškai.
    – Ok, sako. – Mūsų draugė blaiva, ji jus paveš. Einam kartu.
    Ir mes einam. Dalinamės lenkišku alum, kalbam apie Brexit. Mūsų nauji draugai – parametikas ir kardiochirurgas, profesionalūs alpinistai. Tikriausiai mano mėgstamiausi lenkai to this day.
    Juokaujam, kad kardiochirurgas gali būti neblogas serial murderer. Daniel moka kalbėti angliškai, o Tomaš žino daug žodžių, todėl jie žavingai vienas kitą papildo. Ir iš tiesų jų blaivi draugė, mus paveža iki Tatranska Lomnica (vis dėlto iki ten 17 km). Mes skanduojam ADVENTURE ir einam į tą patį barą.
    – Čia mano tėvo gamintas samagonas, – sako mums mūsų padavėjas ir juokiasi, kai kosim nuo šotuko.

    10 diena.
    Man taip liūdna, kad reikia išvažiuoti, kad rymau balkone. Galėčiau čia taip gyventi porą mėnesių maršrutu kalnas-viešbutis-baras.
    Kai Stefano gražinu raktus, nebesugalvoju kaip dar galiu padėkoti. Paspaudžiam rankas, pažadu grįžti.
    Visą kelią iki Krokuvos kalnus matau kairėje arba tolstančius galinio vaizdo veidrodėlyje. Užsidedu akinius nuo saulės ir verkiu kaip vaikas, nes nenoriu jų palikti. Nesvarbu ar iki kito mėnesio, ar iki kitos vasaros.
    Krokuva yra tiek pati meh kaip ir Vroclavas.
    Vakare atvykstam į Varšuvą. Lyja ir kalnų nėra. Tris kartus apsukam kvartalą, tačiau viešbučio iškabos nepastebim. Galiausiai einu jos ieškoti pėsčiomis ir randu baisią laiptinę, baisų apsauginį, bet tvarkingą administraciją. DSC_0748
    Mūsų apartamentai – perėjus milžinišką eismo žiedą nuo administracijos. Vyrukas administracijoje net nesistengia.
    – Your card is not working, – sako man.
    – Strange. Have you tried to type amount I need to pay?
    Po trumpo kasos aparato instruktažo suveikia.
    Pavalgom lenkiškų sušių ir pabaigiam čekišką alų. Pro langą dvelkia lietum, miestu ir atostogų pabaiga.

    11 diena.
    Ilgas kelias per Lenkiją ir privalomas sustojimas Biedrionkoj.
    Naktį susapnavau siužetą trečiai knygai, todėl jį įnirtingai volioju galvoje ir dar įnirtingiau konspektuoju.
    Reiks vėl važiuoti į Tatrus, kad pažiūrėti kaip mano širdis ten laikosi.

    Ir jei kada nors ieškosite nakvynės Aukštuosiuose Tatruose, Wili Tatry Apartaments yra geriausia vieta apsistot.

  • keep the dream alive,  lovable stuff,  nuotykiai,  wtf time

    Eurotripas 2016. I dalis. Vilnius -Wroclavas -Praha – Brno – Popradas.

    Nors aš jau nebe planerė, planuoti aš dievinu. Ir šios atostogos buvo mano pirmasis planavimo „kūdikis“ gimęs ne darbe.
    11 dienų.
    3000 km.
    Vienas vairuotojas.
    map_eurotrip

    1 diena.
    Ilgiausia kelio atkarpa, kurią reikia susikaupti ir pravairuoti. Groja Iron Maiden. Sustojam Biedrionkoj ir nusiperkam pigaus alaus ir koncervų. Good planning.
    Du kartus susipykstam su Google Lady, nes ji nesupranta apie kokias apylankas kalba. Butas Wroclave rastas per Airbnb, šeimininkas paliko detalias instrukcijas, manęs neapleidžia nuojauta, kad jis arba psichopatas, arba labai keistas. Dabar manau, kad jis tiesiog keistas. Bute palikta viskas – alkoholio pilna baras, triusikai, paltai, laptopas, kreditinės kortelės… Žiūrim futbolą, mėgaujamės lietinga Wroclavo panorama į vidinį kiemą.

    2 diena.
    Išvykstam į Wroclavo senamiestį. Šeimininkas nurodo ne tą tramvajaus kryptį, tai visų pirma pasimėgaujam Wroclavo rajonais, krūmais ir vietiniais. Wroclawas yra meh miestas. Jame galima pasifotkinti ir suvalgyti pietus. DSC_0419
    Vakare – Iron Maiden koncertas.
    Žinoma, Lenkija nebūtų Lenkija. Todėl kelionė iš centro iki stadiono trunka 45 minutes, o alaus arenoje negalima gerti, nes alus kenkia retai stadiono žolei. Or whatever.

    Iron Maiden yra freekin’ awesome. Loved them before, love them more now.
    DSC_0458

    3 diena.
    Iškeliaujam į Prahą.
    Google lady vėl kalba nesąmons, todėl netyčia atsiduriam Vokietijoj. Apsidžiaugiam, pamatom mokamo kelio būdeles, apsisukam ir grįžtam į Lenkiją. Čekija yra labai gera vieta būti.
    Airbnb butas pačiame miesto centre, todėl vairuotojas kovoja su eismu, tramvajais ir po ratais krentančiais turistais. Driving skill major level up.
    Butas yra rojus – milžiniška terasa, iš kurios matyti senamiesčio stogai. Iki garsiojo laikrodžio – 3 minutės.
    DSC_0479
    Turistiniai objektai is a must, todėl greituoju būdu apeinam tiltus ir aikštes. Turistų tankis yra stipriai per didelis, visi lengvai suirzę ir tada… randam geriausią restoraną visoj Prahoj. Jis, I’m shitting you not, vadinasi „Du kačiukai“. Ir jie gamina savo alų, savo likerį, patys marinuoja sūrį ir yra tiesiog nerealūs.
    – Šnaps with beer? – klausia besišypsanti padavėja. – Little cherry šnaps for the ladies?
    Ir mes tik linksim galvom.

    4 diena.
    Pažiūrim kaip garsusis Prahos laikrodis muša valandas. Skeletas dešinėje gerai taškosi.
    DSC_0513
    Įvaldom po dar šiltą minšktutį ir skanutį „Trdelnik“, kuris sukelia cukraus komą ir grįžtame į „Du kačiukus“ pietų. Vyrai užsisako šonkauliukų ir beveik apsiverkia iš laimės.
    Dar to nežinom, bet gimsta kelionės catch phrase:
    – Pagalvokit dabar apie tuos ribs…
    – RIIIIBS… (visi seilėjasi fone)
    DSC_0531

    Išvykstam į Kutna Horą, nes ten yra bažnyčia iš kaulų. Nuoširdžiai, rekomenduoju apsilkankyti, jei atsidursit netoliese. 40 000 žmonių kaulai panaudoti kaip patalpų dekoracija. Pretty freekin’ creepin’ amazin’. Žmogui kainuoja 90 Kč, kad yra lygu varganiems 3,5 eurams.

    DSC_0542.JPG

    Atvykstam į Brno ir pirmiausia užsimerkiam į viešbučio baiseiną su vaikais ir neblaiviais rusais. Deja, netrukus paaiškėja du nemalonūs dalykai:
    1. Brno yra nuobodus miestas ir tikrai neverta ten praleisti parą.
    2. Mūsų viešbutis, nors ir tvarkingas ir modernus, yra viduryje paties tikriausio gypsy ghetto.
    Todėl skubiu žingsniu aplankom garsųjį Brno Dildo clock. DSC_0549

    Mes nesuprantam kaip jis veikia, bet, žinoma, gimsta dildo related medinis bajeris:
    – Excuse me, sir, what is the time?
    – Well, it’s dildo o’clock.
    Ha!
    Likusį vakarą praleidžiam savo kambario terasoje, klausydami ghetto garsų ir stebėdami naktinį Brno iš toli.

    5 diena.
    Mūsų mašina neužsiveda. Kosti ir neužsiveda. Vyrai atsidaro kapotą ir rimtais veidais žiūri į variklį.
    Prieina rusų pora ir pasako, kad jų mašina buvo sugedusi vakar. Duoda serviso numerį, kurį gavo iš šeimos, kurios mašina sugedo užvakar. Mums kažkaip nejuokinga.
    Skambinu tėčiui, kuris yra mašinų guru. Telefonu paklauso variklio ir diagniozuoja, kad matyt kažkas su kuro padavimo pompa (or whatever). Ieškom serviso, bet, labai dideliai mūsų nelaimei, Čekijoje – nedarbo diena kažkokių šventųjų nukankinimo proga ir visi servisai jau iš po vakar girti.
    Vyrai ieško pagalbos, aš palaikau ryšį su mechaniku-tėčiu Lietuvoje ir bandau greituoju būdu perplanuoti kelionės maršrutą, kad prarasti kuo mažiau.
    Paskutinio skambučio metu, tetis paklausia ar matau juodą pompikę. Patikinu, kad matau, ir kad ji minkštoka. Ir tada stebuklingu būdu užmupuojam variklį ir klyktelim iš džiaugsmo.
    Automechanics-on-the-phone skill leveled up.
    Laikomės plano, tik praleidžiam rezervaciją ir nepatenkam į Pukva cave. Fuck it, užeinam į Balcarka cave, visai verta, kainuoja 4 eur, tik gidė kalba čekiškai, niekas nežino kodėl.
    Paskutinėje kompozicijoje meškiukas yra ryškiai užsimetęs LSD:
    DSC_0582

    Įvažiuojam į Slovakiją ir vėlyvą vakarą pasiekiam pensioną Poprade. Kadangi atvykstam vėlai, telefone turiu ilgiausią instrukciją, kaip rasti raktą: Durų kodas XXX, kairėje po vazonu ir už devynių miškų rasi seifą, jo kodas YYY, pasukti rankenėlę į kairę, pačiai apsisukti į dešinę, pacituot Šekpsyrą ir jei pasiseks, raktas bus tavo.