„Suaugusiųjų problemos“ – atsakau šiom dienom, kai manęs klausia kaip man sekasi.
Per paskutinius penkerius metus ne kartą įpuoliau į konfliktą, kai nesutikau, kad anksčiau buvo geriau. Ne, nenorėčiau grįžti į vaikystę, o paskutiniai metai mokykloje buvo smagūs, bet tik tiek. Man nuoširdžiai malonūs visi šitie didelių žmonių rūpesčiai – buto nuomos, komunaliniai, rinkimai, pajamų deklaravimas ir t.t. Man patinka žinoti, kad jei per savaitę pragersi algą, paskui valgysi kruopas. Patinka žinoti, kad visos tiesos, tokios kaip „kaip pasiklosi, taip išmiegosi“, visiškai pasitvirtina.
Ir ilgą laiką pareigingai tvarkiausi su atsakomybėmis, stresu, nemiga ir visomis kitomis problemomis. O dabar turiu problemą, kurios nenoriu spręsti. Noriu rytoj gauti Australijos vizą ir nuo visko pabėgti. Ir tai mane pykdo siaubingai, nes AŠNEBĖGUNUOPROBLEMŲBLET.

Lizzy jau minėjau – mano sfera yra esktremumai. Negaliu pakęsti pilkos zonos. Negaliu pakęsti situacijų, kuriose reikia išlaukti. Nekenčiu sau pripažinti, kad man nėra px. Ir dar labiau nekenčiu, kokia veidmainė per savas problemas jaučiuosi. Bet niekas nesikeičia.

Tada šeštadienį ateinu į RO generalinę. Ir visi tokie nuostabūs,gražūs ir talentingi, kad per midi himną apsiverkiu, nes pažįstu šiuos nepaprastus žmones. Ir dar truputį apsiverkiu, nes pasijaučiu tokia sena su savo komunaliniais ir ataskaitom, kai žmonės jauni ir jiems tik „katino jau dienos atėjo“.

Ir tada visą sekmadienį praleidžiu lovoje, galvodama, kad norėčiau, jog man kas nors parašytų. Sekmadienis atrodo visiškai be ryšio ir visai norėčiau į ką nors įsikabinti, kad neišeičiau iš proto. Bet nėra ko čia stebėtis – sekmadieniais aš visada labai paranoiška. T.y. labiau nei įprastai.

And you are standing on a cliff
Then you can close your eyes
And make a wish and take a step
And change somebody’s life

*Chuck Palahniuk – Invisible Monsters